Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia
V. Ališauskas apie Europos Sąjungos šalių integraciją
Anot V. Ališausko, Europos integracija vyksta neteisinga kryptimi, o dėl to kalta yra ideologija:
Didžioji Europos problema yra ta, kad joje integracija vyksta neteisinga kryptimi. Turiu omenyje tai, jog Europoje integracija vyksta kažkokiais ideologiniais samprotavimais. Mūsų ES kritikai skaudinasi ir piktinasi, kad Europa neturi bendros vienijančios idėjos. Dieve gink, mums visiškai nereikalinga jokia bendra vienijanti idėja. Nes tokiu atveju Europa iš tikrųjų taptų labai panaši į Sovietų Sąjungą.
Šis pasažas yra be galo įdomus. Atkreipsime dėmesį į kelis filosofo, teologo ir istoriko pateiktos ideologijos traktuotės aspektus. Pirma, V. Ališauskas siekia ideologijas arba sistemingas pasaulėžiūras demonizuoti. Esą, jei ES remtųsi kažkokia ideologija, ji taptų panaši į totalitarinę Sovietų Sąjungą. Apie tai galima pasakyti, kad pasaulėžiūros būna skirtingos, o tam tikros pasaulėžiūros turėjimas, politikos grindimas tam tikra pasaulėžiūra automatiškai neveda į totalitarizmą. Pavyzdžiui, katalikybė turi apibrėžtą politinę doktriną, bet pastaroji nei turinio, nei praktiniais padariniais su totalitarizmu neturi nieko bendra. Į totalitarizmą stumia ir panašumus su Sovietų Sąjunga automatiškai kuria tik tam tikros pasaulėžiūros ar ideologijos. Kaip tik tokia ideologija – liberalmarksizmu – ir vadovaujasi ES elitas. Todėl V. Ališausko nuogąstavimas, kad ES, jei vadovautųsi ES kritikų požiūriu, galėtų tapti panaši į Sovietų Sąjungą, yra gerokai pavėluotas ir klaidinantis: liberalmarksistinės ideologijos apakintas politinis elitas Europos Sąjungą jau padarė labai panašia į Sovietų Sąjungą.
Antra, bet kokios pasaulėžiūros ar ideologijos atmetimas kartu reiškia ir krikščionybės atmetimą. Jei kiekviena sisteminga pasaulėžiūra ar ideologija reiškia blogį ir milžiniškus pavojus, tada tą patį galima pasakyti ir apie krikščionybę. Jei jokia vienijanti pasaulėžiūra ar ideologija nereikalinga, tada nereikalinga ir krikščionybė. Intriguoja, kad filosofo, teologo ir istoriko netrikdo tokios jo prielaidų implikacijos.
Trečia, Vakarų civilizacija buvo krikščioniška. Būtent todėl ES kūrėjai laikė savaime suprantamu dalyku, kad Europą vienijanti „idėja“ negali būti niekas kitas, o tik krikščionybė. Kaip rašė garsiąją 1950 gegužės 9 d. deklaraciją paskelbęs vienas iš dabartinės ES tėvų R. Schumanas, „[d]emokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus. Antikrikščioniška demokratija bus karikatūra, paskęsianti tironijoje arba anarchijoje“. Šiandien šie pranašiški žodžiai pildosi visų mūsų akyse. Tačiau skaitant filosofo, teologo ir istoriko įžvalgas gali atrodyti, kad jis arba nežino, kad vieningos Europos kūrėjai vienybę pirmiausia suprato būtent kaip „idėjinę“ vienybę, laikydami dvasiniu ir moraliniu jos pagrindu būtent krikščionybę, arba belieka stebėtis, kodėl šių didžiųjų krikščionių demokratų jis nekaltina totalitariniais polinkiais, bet renkasi patogiai nutylėti jų poziciją tarsi jos nebūtų buvę.
Ketvirta, bet kokios sistemingos pasaulėžiūros ar ideologijos atmetimas irgi yra ideologija – apibrėžta ir mums gerai pažįstama ideologija. Pagalvokime, ką reiškia pasiūlymas atmesti bet kokias ideologijas ar pasaulėžiūras? Kaip atrodytų tokia „nepasaulėžiūrinė politika“, nesiremianti jokia ideologija ar pasaulėžiūra? Ideologijos atmetimas reiškia, kad jokie principai, orientyrai, tikslai, vertybės nebebūtų laikomi objektyviai galiojančiomis ir pripažinimo reikalaujančiomis idėjomis. Tačiau kažkokiomis idėjomis ir principais politinis gyvenimas privalo būti pagrįstas – kitaip apskritai negali egzistuoti joks politinis darinys arba tiesiog valstybė. O iš kur tokios idėjos ir principai galėtų atsirasti? „Nepasaulėžiūrinės politikos“ šalininkai į tai turi tokį atsakymą: dėl principų, kuriais pagrįstas politinis gyvenimas, viešojoje erdvėje tęstųsi nuolatinė racionali diskusija tarp suinteresuotų grupių, o politinėje erdvėje dėl šių principų pagal demokratines procedūras vyktų derybos ir būtų siekiama kompromisų; tam tikri principai būtų įtvirtinami, tačiau ne kaip objektyviai galiojančios ir dėl to pripažinimo reikalaujančios idėjos, o tik kaip laikinas diskusijos, derybų ir kompromisų rezultatas, kaip socialinė konvencija. Požiūris, jog politinis gyvenimas neturi būti grįstas jokiomis idėjomis, kurios laikomos objektyviai galiojančiomis ir reikalaujančiomis pripažinimo, o tik socialinėmis konvencijomis, dėl kurių turėtų būti nuolat racionaliai diskutuojama, deramasi ir ieškoma kompromisų, yra idėja, būdinga apibrėžtai ir mums gerai pažįstamos ideologijai – liberalizmui. Teisingiau sakant, tai ne tik idėja, bet ištisas radikaliosios socialinės inžinerijos projektas, užsimojantis iš pagrindų pertvarkyti visą civilizaciją. Šis radikaliosios socialinės inžinerijos projektas vadinamas „socialiniu liberalizmu“ arba „kultūriniu liberalizmu“.
Nesunku pastebėti, kad „nepasaulėžiūrinės politikos“ idėja yra ne tik nesuderinama su katalikišku ar krikščionišku mokymu, bet ir giliai priešiška krikščionybės atžvilgiu. Krikščionybė teigia, kad egzistuoja objektyviai galiojantys, amžini ir visuotiniai principai, kuriais turi remtis politinis gyvenimas; liberalioji „nepasaulėžiūrinės politikos“ doktrina tokių principų egzistavimą neigia ir teigia, kad juos eliminavus iš politinio gyvenimo pereinama į tikrai „modernią“, arba kokybiškai aukštesnio lygmens ir rango politiką. Tai reiškia, kad norint pakylėti politiką į šį aukštesnį lygmenį būtina sunaikinti arba bent jau marginalizuoti krikščionybę. Stebina, kad kataliku save pozicionuojantis V. Ališauskas pasisako už radikaliosios socialinės inžinerijos projektą, kurio sėkmei reikalingas krikščionybės marginalizavimas.
Mintį, jog dėl netinkamai vykdomos ES integracijos kalta ideologija, filosofas, teologas ir istorikas detalizuoja, nurodydamas blogas – „junckeriškos Europos“ ir „tautų Europos“ – ideologijas bei jų šalininkus. „Tautų Europos“ šalininkams V. Ališauskas daug simpatijų nejaučia ir apie juos linkęs kalbėti trumpai:
[K]aip ten su tuo [Didžiosios Britanijos] išėjimu [iš ES] bus, mes dar pamatysime. Viskas nėra taip paprasta. O jeigu kalbame apie Višegrado šalis, tai yra visai kiti dalykai. Tai yra neįgyvendintos ambicijos, dar nuo Pirmojo pasaulinio karo užsilikusios nuoskaudos bei pretenzijos aplinkinėms šalims. Ir, mano manymu, čia yra reikalinga gili sanacija.
Daugiau dėmesio filosofas, istorikas ir teologas skiria „junckeriškos Europos“ šalininkams:
[B]andymas sukurti Junckerio ar panašių veikėjų ideologijų produktą tikrai baigsis krachu ir išcentrinių jėgų pažadinimu.
[…]
[T]okie veiksmai [dabartinio integracijos modelio įgyvendinimas] yra dirbtiniai ir jie žadina kitas ideologines grupes. Jeigu mes pereinam prie ideologinio žaidimo, tai tokiame žaidime ribų nėra. Mes tai puikiai žinom. O ideologijos, anksčiau ar vėliau, pažadina veiksmus. Mes žinome, kaip veiksmus pažadino komunistinė ir nacistinė ideologijos, ir šia prasme mes vėl rizikuojame nauja fašizmų banga.
Visi šie dalykai yra be galo rizikingi. […]. Junckerio projektas neatsako į vieną paprastą klausimą. Kai kairieji Europos politikai kalba apie nacionalinę valstybę kaip apie esminį blogį, jie niekada nepaaiškina, kaip atrodys toji postnacionalinė Europa. Kas tai bus? Jie kalba apie tėvynių Europą ir įsivaizduoja Ispaniją išardytą į Kataloniją, Baskiją ir dar kažkokias šaleles. Jiems tikriausiai būtų sunku paaiškinti, kaip jie išardys Italiją, kur iš esmės yra nusikaltimas kalbėti apie šalies išardymą.
Ir kas bus ta tėvynių Europa? Ar mes galėsime džiaugtis vieninga ekonomika? Šia prasme tai yra paikų ideologinių mitų, kurie kaip tik mus veda prie lokalaus, pirmykščio barbariško susiskaldymo, rinkinys.
Apie V. Ališausko požiūrį į dvi jo vertinimu netikusias ideologijas verta pastebėti keletą dalykų. Pirma, griežtai ir su panieka vertindamas Višegrado šalis, filosofas, istorikas ir teologas keistai neapibrėžtai formuluoja pretenzijas. „Tautų Europos“ pozicijai atstovaujančioms Višegrado šalims esą būdingos „neįgyvendintos ambicijos, dar nuo Pirmojo pasaulinio karo užsilikusios nuoskaudos bei pretenzijos aplinkinėms šalims“. Būtų labai įdomu sužinoti, kokios yra tos ambicijos, nuoskaudos ir pretenzijos ir kodėl jos turėtų būti laikomos tokiomis pavojingomis, jog filosofas siūlo šių šalių „gilią sanaciją“? Be to, labai įdomu būtų sužinoti, kaip kalbėtojas tą „gilią sanaciją“ įsivaizduoja? Briuselis turėtų įvesti tiesioginį Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos valdymą? Briuselis turėtų paleisti šių šalių demokratiškai išrinktus parlamentus ir pakeisti tų parlamentų patvirtintas vyriausybes? O kokiu teisiniu pagrindu tai galima būtų įgyvendinti? O jei šios valstybės nesutiktų priimti Briuselio vietininkų?
Antra, V. Ališauskas nutyli seniai pastebėtą paradoksą: demokratijos Vidurio Rytų Europos šalis moko atvirai nedemokratiška, valdoma niekieno nerinktų komisarų ES.
Trečia, filosofas, teologas ir istorikas kažkodėl net nesvarsto paprastos ir natūralios įvykių interpretacijos – kad tos šalys galbūt daro tai, ką darė SSRS žlugimo išvakarėse Baltijos respublikos – reikalauja joms sugrąžinti Briuselio tyliai ir nepastebimai pasiglemžtas suverenias galias, kurios susiaurintos ir apkarpytos tiek, kad kyla klausimas, kokia prasme jį baigiančias prarasti šalis apskritai dar įmanoma vadinti valstybėmis.
Ketvirta, neigiamai vertindamas „junckeriškos Europos“ ideologiją V. Ališauskas kažkodėl mano, kad bandymas šią ideologiją įgyvendinti iššauks „fašizmų bangą“. Tačiau „junckeriškoji Europa“ jau dabar įgyvendinama – J.-C. Junckeris juk ne koks nors filosofijos profesorius, parašęs politinį traktatą, o vienas įtakingiausių ES politinių veikėjų, Europos Komisijos pirmininkas. Egzistuoja ir pasipriešinimas Junckerio vizijai – jai priešinasi politikai ir šalys, kuriems „tautų Europa“ anaiptol neatrodo atgyvena ir kurie, kitaip negu kosmopolitinės ES viršūnės, nemano, jog tautas ir nacionalines valstybes būtina išmesti į istorijos sąvartyną. Apie kylantį pasipriešinimą Junckerio ir jo šalininkų – eurofederalistų – planams gana aiškų vaizdą galima susidaryti jau dabar. Būsimas pasipriešinimas turėtų atrodyti kaip „tautų Europos“ sąjūdžio stiprėjimas. Įtakingiausi „tautų Europos“ sąjūdžio veikėjai yra demokratiškai išrinkti politikai. Kuo čia dėtas fašizmas? „Fašizmo“ terminas čia greičiausiai atsiranda turbūt todėl, kad V. Ališauskui yra atgrasi pati tautos samprata ir ypač nesimpatiška „tautų Europos“ vizija. Tačiau „tautų Europos“ judėjimas pernelyg respektabilus: šios vizijos šalininkų kaltinimas fašizmu skambėtų neįtikinamai. Todėl telieka neapibrėžtai kalbėti apie kažkokią neva būtinai kilsiančią fašizmų bangą. Verta atkreipti dėmesį, kad „fašizmo“ ir net „nacizmo“ baubas jau seniai yra tapęs pamėgta neototalitarinę „politinio korektiškumo“ diktatūrą visame Vakarų pasaulyje diegiančių kairiųjų, ypač įvairaus plauko eurokomunistų, korta. Atvirais ar užsimaskavusiais „fašistais“ apšaukiami tiek savo šalių kultūrinį savitumą ir politinį savarankiškumą ginantys tautiniai sąjūdžiai, tiek naujasis JAV prezidentas D. Trumpas ir jo sekėjai, išdrįsę padaryti didžiausią, būtent nacionalizmo, „nuodėmę“ – atvirai prabilę, kad Amerikos valstybės ir jos piliečių interesai pagaliau turi būti laikomi svarbesniais už transnacionalinių korporacijų ir globalių finansinių institucijų, pirmiausia didžiųjų bankų, interesus. V. Ališausko bjaurėjimasis nacionalizmu ir jį persekiojančios „fašizmų bangos“ baimė atrodo ypač pikantiškai prisiminus, kad, būdamas nuoseklus ir sąžiningas, jis nacionalistu ir fašistu pirmiausia turėtų laikyti pats save. Juk kadaise jis buvo prisišliejęs (galbūt dėl jaunatviško nepatyrimo ir kaip atsitiktinis pakeleivis arba grynai iš konjunktūrinių paskatų) prie Lietuvos Sąjūdžio, kurį, remdamasis savo „vakarietišumo“ bei „europietiškumo“ sampratomis ir kriterijais, turėtų sąžiningai ir atvirai vadinti „radikaliai dešiniuoju“, „antieuropiniu populistiniu“ o galiausiai – „nacionalistiniu“ ir „fašistiniu“ sambūriu.
Penkta, V. Ališauskas, sugestionuoja, kad tie veikėjai, kurie kalba apie nacionalinę valstybę kaip apie blogį ir vengia aiškinti, kaip atrodys postnacionalinė Europa, neturi jokios aiškesnės postnacionalinės Europos vizijos. Tačiau vengimas aiškiai kalbėti visai nebūtinai yra vizijos trūkumo ženklas. Vengimas aiškiai kalbėti dažnai būna ženklas to, kad viešai deklaruojami tikslai skiriasi nuo tikrųjų tikslų. Postnacionalinės Europos šalininkai – eurofederalistai – turi pakankamai aiškią viziją. Jie siekia likviduoti nacionalines valstybes didžiąją dalį jų galių perduodant Briuseliui bei regionams ir įsteigti vietoje ES narių valstybių federacinę Europos supervalstybę. Eurofederalistai, sudarantys didelę dalį ES politinio elito, puikiai supranta, kad atvirai deklaruoti ir plačiai skelbti šiuos tikslus nėra politiškai tikslinga – ES šalių visuomenės tokiems tikslams nepritaria, be to, šie tikslai prasilenkia ir su pačios ES pagrindiniais dokumentais. Todėl eurofederalistai savo tikslus realizuoja tyliai, žingsnis po žingsnio ardydami nacionalinių valstybių suverenitetą. Eurofederalistai, jų pažiūros, tikslai ir veiklos pobūdis yra pakankamai gerai žinomi dalykai. Kam gi filosofui, teologui ir istorikui prireikė juos vaizduoti kaip kažkokius kvailelius, kurie net nesuvokia ko nori? To priežastys, matyt, yra retorinės. V. Ališauskas negali aiškiai kalbėti apie eurofederalistinį ES elitą, nes ketina pateikti savąją ES viziją, kaip neva pranašesnę ir už „junckeriškosios Europos“, ir už „tautų Europos“ vizijas. Aiškus kalbėjimas apie eurofederalistinę „junckeriškosios Europos“ viziją leistų ją nesunkiai palyginti su paties filosofo, teologo ir istoriko vizija.
Šešta, V. Ališauskas išsako daug pasakančius nuogąstavimus. Filosofas, teologas ir istorikas su nerimu klausia „Ar mes galėsime džiaugtis vieninga ekonomika?“. Šio klausimo prielaida yra nuostata, jog vieninga ekonomika turinti kažkokią savaiminę vertę. Tačiau vieninga ekonomika nėra ir negali būti savaimine vertybe. Ekonominis šalių vienijimasis gali būti vykdomas įvairiais būdais ir atnešti tiek naudos, tiek ir žalos. Galimi scenarijai, kai tam tikru būdu suvienyta ekonomika šalį tiesiog nustekena ir sužlugdo. Ar ne pagal tokį scenarijų gyvena šiandienos Lietuva? Tik ideologijos apakintas žmogus gali tokiomis sąlygomis išgyventi vieningos ekonomikos sukeliamą džiaugsmą, kurį aptemdo tik vieningai rinkai kažkuo neva nepalankūs baskų ir katalonų laisvės siekiai.
Septinta. Filosofas, teologas ir istorikas taip pat nuogąstauja dėl to, kad paika ideologija gali atvesti prie „lokalaus, pirmykščio, barbariško susiskaldymo“. Idėja yra labai aiški: kuo glaudesnis Europos vienijimasis yra gėris ir pažanga, o bet kokia alternatyva yra „lokalus, pirmykštis, barbariškas susiskaldymas“. Tai yra primityvi propagandinė klišė. Tauta, sukūrusi nacionalinę valstybę, tampa savivaldžia politine bendruomene, gebančia atsispirti antnacionalinių – anksčiau imperinių, dabar globalistinių – darinių ir struktūrų diktatui. Todėl siekio sukurti nacionalinę valstybę, ją išsaugoti, apginti jos suverenitetą nuo Briuselio pretenzijų, esmė yra politinis savarankiškumas, o ne kažkoks provincialumas ir primityvumas, kaip bando parodyti V. Ališauskas.
Pereikime prie „neideologinės“ alternatyvos, kurią filosofas, teologas ir istorikas pristato kaip neva pranašesnį požiūrį į Europos vienijimąsi, palyginus su dviem „ideologinėmis“ vizijomis – „junckeriškąja Europa“ ir „tautų Europa“. V. Ališauskas teigia:
Mums reikalingas bendras vienijantis ūkis, bendra vienijanti rinka; bendra erdvė, kur kuo greičiau ir galbūt net tam tikromis (teatleis man liberalai) dirbtinėmis priemonėmis būtų išlygintas gyvenimo lygis bei gerovės laipsnis, t. y. būtų sukurta tokia Europa, kur judėjimas vyktų ne kaip ekonominė migracija, bet kaip geresnių individo gyvenimo sąlygų paieška.
Kitaip tariant, Europa žmonių savirealizacijai. Kol kas mes matome didžiulį ekonominį migravimą. Žmonės važiuoja dirbti krovėjais ar santechnikais. Ir vis dar važiuoja. Kai tik Europa pasieks tikrą bendrą rinką (jeigu iki tol nesubyrės, ko aš tikrai nelinkiu), su bendru gyvenimo lygiu ir socialinio aprūpinimo tinklu, bendrais, o ne vienodais socialinio aprūpinimo principais, šie dalykai iš karto pakeis ES veidą ir mes tikrai nebesvarstysime klausimo, ar Europa išliks.
Filosofas, teologas ir istorikas siūlo nei daug, nei mažai, o būtent tai, kad Briuselis turėtų iš Lietuvos Respublikos perimti ir ekonomikos, ir socialinės apsaugos sferų kontrolę bei administravimą, šias sferas tvarkyti pagal visos ES mastu nustatomas taisykles ir finansuoti iš ES biudžeto. Tai savo ruožtu reiškia, kad ES tampa politine ir fiskaline unija, t. y. tikra valstybe, o Lietuvos Respublika nustoja būti valstybe ir tampa naujos valstybės provincija. Kitaip tariant, V. Ališausko „neideologinė“ ES vienijimosi vizija yra ne kas kita, kaip eurofederalizmas, ir niekuo iš esmės nesiskiria nuo tos vizijos, kurią jis įvardijo kaip „junckeriškąją Europą“. Taigi, V. Ališauskas yra dar vieno radikaliosios socialinės inžinerijos projekto – federacinės Europos – šalininkas. Filosofo, teologo ir istoriko kažkodėl nedomina klausimas, kaip ši Ališausko-Junckerio vizija galėtų būti įgyvendinta, taip pat ar jai pritartų Lietuvos bei kitų ES valstybių-narių piliečiai. Eurofederalistinis ES elitas juk ne veltui savo viziją stumia tyliai ir žingsnis po žingsnio – jie supranta, kad piliečių pritarimo šiai vizijai nėra ir nebus. Ar V. Ališauskas irgi norėtų, kad Lietuvos valstybingumas būtų panaikintas net neatsiklausus Lietuvos piliečių? O kaip principai, įtvirtinti Konstitucijoje? V. Ališauskas nemato savo vizijos prieštaravimo Konstitucijai? Darytina išvada, kad V. Ališauskas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos valstybingumo, Tautos suvereniteto bei valstybės demokratinės santvarkos priešininkas. Filosofo, teologo ir istoriko rūpestis Europos reikalais toks gilus, jog jis pasiruošęs aukoti Lietuvos Respublikos valstybingumą. Šis abejingumas nėra atsitiktinis. Tai yra ne kas kita, o dažnam sovietmečiu išvalstybintam lietuviui būdingos nuostatos – antrąja prigimtimi tapusio poreikio turėti užsienio šeimininką ir neblėstančio tokio šeimininko ilgesio – proveržis.
Jau rašėme, kad filosofas, teologas ir istorikas vieningą ES rinką laiko savaimine vertybe, nesvarbu, koks būtų tokios rinkos poveikis kasdieniam paprastų Lietuvos piliečių gyvenimui ir gerovei. Kad jis nevisada būna teigiamas, puikiai rodo euro įvedimas, dar labiau nuskurdinęs daugybę ir taip sunkiai besivertusių šalies gyventojų. Dabar matome, kad V. Ališauskas vieningą ekonomiką yra nusiteikęs įdiegti netsižvelgdamas į jokius kitus teisinius ar politinius principus. Tai turi būti charakterizuota kaip rinkos fundamentalizmas ir pritarimas dar vienam radikaliosios socialinės inžinerijos projektui – laisvajai rinkai.
Jau rašėme, kad V. Ališausko pabrėžtinai neigiamas požiūris į Europą gebančią vienyti kokią nors idėją anaiptol nereiškia, kad jo požiūryje neglūdi paslėptas „idėjinis“ ar net ideologinis matmuo. Kalbėdamas apie ekonomiką jis išsiduoda pritariąs vienai fundamentaliai vienijančiai idėjai – formaliai Rinkos idėjai, kuri yra neoliberalistinės globalizacijos ir visame pasaulyje vykdomos permanentinės rinkos revoliucijos intelektualinė varomoji jėga. Šios idėjos esmė – tikėjimas, kad tradicinį politinį žmonių bendruomenių valdymą turi pakeisti rinkinis valdymas. Palenktos šiam valdymui visuomenės turi būti iš pagrindų perkeistos ir tapti surinkintomis visuomenėmis, tai yra visuomenėmis, kuriose visi įprastiniai žmonių santykiai turi būti transformuoti ir paversti pagal rinkos principus struktūrinamais prekinių mainų santykiais. V. Ališauskas demonstruoja ištikimybę vadinamajai neofunkcionalistinei ES integracijos strategijai, grindžiamai prielaida, kad būtent ekonomika, o tiksliau – paneuropinė „laisvoji rinka“ ir bendra valiuta bus pakakamai stiprūs „klijai“, laiduosiantys vis didesnį žemyno tautų ir šalių suartėjimą ir galiausiai ES virsmą federacine supervalstybe. Jo teiginiai apie būtinumą „dalintis“ tokios superrinkos sukursima gerove leidžia daryti prielaidą, kad jis galbūt yra ne grynas neoliberalas, bet vadinamojo ordoliberalizmo simpatikas, pritariantis Vokietijos ekonominio klestėjimo tarpsniu gana sėkmingai įgyvendintai socialinio rinkos ūkio vizijai. Tačiau ši vizija apskritai yra visai kas kita nei iš tiesų krikščionišką socialinę politiką grindžianti bendrojo gėrio samprata. Pastaroji nenumato ir nereikalauja panaikinti tautas ir nacionalines valstybes ištirpdant jas kokioje nors paneuropinėje rinkoje, tuo tarpu karščiausia V. Ališausko ir jo kolegų liberalių krikščionių (pvz., N. Putinaitės) svajonė kaip tik yra paversti Lietuvą „auksine Europos provincija“. Nekalbant apie tai, kad ši svajonė yra neįgyvendinama utopija ir primena dykumos miražą, ji atspindi ir tikrąjį V. Ališausko puoselėjamą Lietuvos visuomenės idealą – tai nukrikščioninta, vien materialinės gerovės besivaikanti hedonistinė vartotojų visuomenė.
Įdomus yra ir filosofo, teologo ir istoriko nurodytas vieningos Europos egzistavimo tikslas – „žmonių savirealizacija“. Nesuklysime pasakę, kad pagal V. Ališauską „žmonių savirealizacija“ yra ne tik vieningos Europos, bet ir visos teisingai suprastos politikos bei teisingai suprastos etikos tikslas. Ši sąvoka nusako, kas bus ar turėtų būti „integracijos“ keliu konstruojamas „naujasis europietis“, t. y. koks tai bus žmogus. Juk puikiai žinoma, kad visos istoriškai egzistavusios civilizacijos sukūrė joms būdingą jas įkūnijantį bei reprezentuojantį žmogaus – jo dvasios ir sielos – tipą. Vakarų Europa buvo krikščioniška civilizacija, tačiau „savirealizacija“ neturi nieko bendra su krikščionišku dvasios ir sielos tipu.
Atvirkščiai, terminas „savirealizacija“ nurodo į kraštutinį individualizmą, nukrikščionėjimą ir priešiškumą krikščionybei. Savirealizacijos idėją išgalvojo romantizmo sąjūdžio dalyviai. Kol šis sąjūdis buvo gyvybingas, buvo laikoma, kad „save realizuoja“ tas žmogus, kuris, įsiklausydamas į savo „vidinį balsą“, gyvena autentišką gyvenimą; prototipiniu „savęs realizavimu“ buvo laikoma „saviraiška“ originalios meninės kūrybos pavidalu. Romantizmo sąjūdžiui nunykus, savirealizacijos samprata supaprastėjo, tačiau esminį pradinės idėjos aspektą – kraštutinį individualizmą – išlaikė. Pagal dabartinę vartoseną, „savirealizacija“ yra individo subjektyvių preferencijų ir ambicijų įgyvendinimas. Taigi, pagal filosofą, teologą ir istoriką, vieningos Europos (o taip pat etikos ir politikos) galutinis tikslas yra individo subjektyvių preferencijų ir ambicijų įgyvendinimas, t. y. sėkmė vien materialinės gerovės besivaikančioje hedonistinėje vartotojų visuomenėje.
Į savo subjektyvių preferencijų ir ambicijų įgyvendinimą orientuotas individas neatsitiktinai yra pagrindinis V. Ališausko išpažįstamos politikos sampratos bei jo atstovaujamos ES vizijos herojus. Kiekvienos daugmaž nuoseklios ir sistemingos politinės pasaulėžiūros prielaida yra tam tikra antropologija. V. Ališausko pritarimas trims radikaliosios socialinės inžinerijos projektams – laisvajai rinkai, kultūriniam liberalizmui ir federacinei Europai – reikalauja priimti ir šių projektų antropologinę prielaidą. Jos kertinis akmuo yra ne kas kita, o būtent atomizuoto individo, aukščiausiu gyvenimo tikslu laikančio siekį realizuoti tik savo subjektyvias preferencijas ir ambicijas, samprata. Nesunku pastebėti, kad ši antropologija yra ne tik nekatalikiška ir nekrikščioniška, bet ir giliai priešiška krikščionybei bei yra nesuderinama su pamatiniais krikščioniškos moralės principais. Taip yra todėl, kad mąstant iš „savirealizacijos“ idėjos perspektyvos (net nesvarbu, ar ją suprasime romantiniu ar vėlesniu degradavusiu pavidalu), individas ir jo subjektyvumas yra suprantamas kaip aukščiausias gėris ir nelygstamas pagrindinių tiesų apie žmogų ir jo gyvenimą šaltinis bei autoritetas, o bet kokia religinė, moralinė ir politinė doktrina priimama tik tada ir tik tokiu mastu, kiek ji yra suderinama su šio autoriteto ištaromis. Trumpai tariant, mąstymas iš „savirealizacijos“ idėjos perspektyvos natūraliai atveda prie moralinės autonomijos idėjos – požiūrio, jog individas sau susikuria individualią moralę.
Jau ne pirmą kartą aptikome, kad V. Ališauskas pritaria pozicijoms, kurios ne tik nedera su krikščionybe, bet ir yra giliai priešiškos krikščionybei. Gali atrodyti keista, kad šias idėjas dėsto katalikų filosofas, teologas ir istorikas, taigi žmogus puikiai nusimanantis apie idėjų kilmę ir jų loginius ryšius. Bet iš tikrųjų tame nieko keisto nėra. V. Ališausko mąstymo priešiškumas krikščionybei tiesiog atspindi sovietmečiu įdiegtą ir mąstymo įpročiu tapusį antikrikščioniškumą.
Tuo analizę galima būtų pabaigti, jei V. Ališauskas būtų pavienis viešasis intelektualas. Tačiau viešieji intelektualai paprastai buriasi į sambūrius, o V. Ališauskas yra vieno iš svarbesnių Lietuvos viešųjų intelektualų sambūrių – „Naujojo Židinio-Aidų“ arba tiesiog „židiniečių“ – įkvėpėjas ir lyderis. Ši aplinkybė verčia analizę tęsti.
Bus daugiau
