Nuteistųjų korekcinio elgesio taikymo poreikis įkalinimo įstaigose. Kodėl reikia persvarstyti kalėjimų būtinumą: gal geriau vietoj jų – Socialinės reabilitacijos ir reintegracijos centras? Pasinaudosiu Lietuvos Respublikos Probacijos įstatymu ir pateiksiu ten esančios sąvokos resocializacija aiškinimą.
Autorė yra Jungtinių Tautų Lietuvos delegatė
Pagal minėto įstatymo 2 str., įtvirtintas pagrindines sąvokas, šis žodis suprantamas taip: ,,visuma priemonių, kuriomis skatinami probuojamojo gebėjimai gyventi nenusikalstamai ir jo socialinė integracija“.
Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme resocializacijos reformos koncepcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-5 dar sąlyginai neseniai (2021 m. sausio mėn. 7 d.), resocializacijos samprata irgi yra suvokiama kiek panašiai, tik aiškinama labiau išplečiamai.
Koncepcijoje dėstoma, kad nuteistųjų laisvės atėmimo bausme resocializacija ,,suprantama kaip kompleksiškas socialinio mokymosi procesas, kurio metu taikant įvairias individualizuotas ir grupines socialinio darbo, psichologinio konsultavimo, užimtumo, gydymosi ir kitas pozityvų elgesį ugdančias priemones siekiama motyvuoti ir skatinti nuteistąjį savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis“. Svarbu akcentuoti, kad resocializacija iš esmės ,,yra visą gyvenimą vykstančio socializacijos proceso dalis, ji neturi ir negali būti vykdoma prievarta prieš nuteistojo valią ar be jo motyvuoto įsitraukimo“.
Tad iš to galime suprasti, kad iš esmės tai pasireiškia kaip nuteistojo socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę išraiška, kurios metu yra vykdomos įvairios resocializuojančios (darančios teigiamą poveikį nuteistojo socialinei integracijai) priemonės ir programos, nukreiptos konkrečiai į individualų asmenį ir jo turimos pasaulėžiūros performavimo – kaitos – galimybes. Tad ir visi su resocializacija susiję uždaviniai iš esmės yra nukreipti į žmogaus kaitą ir jo sėkmingą reabilituotą reintegraciją į visuomenę, jau išėjus iš įkalinimo įstaigos.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 136 str., kuriame numatytas socialinės reabilitacijos organizavimas, matyti, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius (subjektai).
Kitame to paties kodekso straipsnyje – 137 – yra numatyti tikslai (socialinės reabilitacijos tikslai, veiksmai ir priemonės). Nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama: nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu – ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Pažymėta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai yra tokie: mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką; motyvuoti nuteistuosius ir ugdyti jų gebėjimus socialiai reabilituotis, taip pat savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; užtikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, nukentėjusio asmens ir nuteistojo sutaikinimą.
Nuteistojo elgesys paprastai koreguojamas dviejų tipų programomis: aprobuotomis ir neaprobuotomis
Įstatyme ir mokslinėje doktrinoje numatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos veiksmai, paprastai remiasi šiais parametrais: nusikalstamo elgesio rizikos vertinimu; kriminogeninių veiksnių nustatymu; priemonių, kuriomis šalinami kintamieji kriminogeniniai veiksniai, nustatymu ir įgyvendinimu. Atsižvelgiant į tai yra parenkama ir nuteistojo elgesio korekcija bei jos atitinkamos resocializacijos priemonės.
Nuteistojo elgesys paprastai koreguojamas dviejų tipų programomis: aprobuotomis ir neaprobuotomis. Aprobuotosios elgesio korekcijos programos daugiau yra jau intervencinio pobūdžio ir paprastai būna sukurtos mokslininkų bendruomenės kaip paveiki žmogaus elgesio kaitos priemonė. Geriau žinomos yra tokios: OASys, HCR-20, PCL: SV, SVR:20, SARA, START: AV.
O neaprobuotas paprastai gali vykdyti jau ne tik tinkamą pasirengimą turintys pareigūnai, bet ir NVO, bažnyčios, kai kada ir pavieniai asmenys. Jos daugiau orientuotos į kiek paprastesnius, bet ne ką mažiau reikšmingus tikslus, pvz., neformalų švietimą, laisvalaikio leidimą, dvasinį ugdymą, kultūrinį ir meninį ugdymą, fizinį ugdymą ir kt.
Resocializacijos priemonių sistema, apima įvairias taikomas programas, skirtas žmogaus resocializacijai. Būna sudaromas resocializacijos planas kiekvienam nuteistajam, atsižvelgiant į turimą socialinio tyrimo išvadą, yra parenkamos vykdytinos priemonės, įvertinus elgesio rizikos, kriminogeninius ir kitus jau minėtus parametrus.
Paprastai yra naudojamos ir aprobuotos, ir neaprobuotos programos, priklausomai nuo sprendžiamos problemos. Pavyzdžiui, žmogus jaučiasi depresyviai, tuomet jam skiriamos psichologo konsultacijos, kurių metu jam padedama dirbti su savimi ir savo mintimis. Jei psichologo konsultacijų nepakanka, galimas gydytojo psichiatro įsikišimas. Kai kuriais atvejais net priverstinai, pvz., jeigu bus rizika kenkti sau, save žaloti ir pan. Kalinių tarpe tai ne tokia jau ir reta problema.
2021 m. sausio mėnesį buvo atkreiptas papildomas dėmesys į resocializacijos priemones ir, kaip jau minėta, priimtas Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas dėl nuteistųjų laisvės atėmimo bausme resocializacijos reformos Lietuvoje koncepcijos patvirtinimo. Tikėtina, kad šios problemos peržiūrėjimas ir dėmesio į žmogaus orumo apsaugą ir žalingo kalinimo poveikio mažinimą atkreipimas ateityje dar labiau skatins įstaigų pareigūnus ir programas vykdančius specialistus sistemingai pergalvoti ir įkalinimo įstaigų paskirtį bei funkcijas. Tai ne tik žmogaus, kaip pavojingo visuomenei, izoliacija nuo jos bei baudžiamojo poveikio priemonė, bet kartu ir asmens elgesio korekcijos forma.
Kai kuriose šalyse įstaigos anksčiau vadintos kalėjimais keičia ir pavadinimus į visuomenei psichologiškai mažiau žalingą kanotacinę reikšmę turinčius, pvz., korekcijos namai, pataisos centras
Kai kuriose šalyse įstaigos anksčiau vadintos kalėjimais keičia ir pavadinimus į visuomenei psichologiškai mažiau žalingą kanotacinę reikšmę turinčius, pvz., korekcijos namai, pataisos centras. Pas mus taip pat jau siekiama pereiti prie kitokių pavadinimų, nors visuomenėje vis dar plačiai vartojamas žodis kalėjimas.
Socialinės reabilitacijos ir reintegracijos centro kaip kompleksinio darbo su prie visuomenės normų sunkiau prisitaikiusiu žmogumi ir jo elgesio kaitos skatinimas sudarytų sąlygas ir patiems pareigūnams jaustis geriau bei oriau, žinant, kad jie dirba ne kalėjime, kuris siejamas daugiau tik su nubaudimu, bet ne auklėjamojo poveikio korekcinėmis priemonėmis, būtų gan stiprus veiksnys, motyvuojant specialistus rinktis darbą bausmių vykdymo sistemoje – penitencinėse įstaigose.
O 2020 m. monografijoje ,,Kalinimo sąlygos ir kalinių socialinės integracijos prielaidos“ yra atskleista, kad kalinimo tikslas būtent ir yra ne pats nubaudimas, o labiausiai – įkalinto asmens resocializacija ir socialinė integracija.
Tiek mokslinė doktrina, tiek priimami Lietuvoje sprendimai ir praktika rodo, kad ir mūsų šalyje vyksta teigiami požiūrio pokyčiai į įkalinimo įstaigų paskirtis ir tikslus bei kompleksinis požiūris į resocializacijos priemonių sistemą, kaip visą asmenybinį žmogaus pokytį pozityvia linkme apimantį priemonių naudojimo veiksnį.
