Šiandien Seime bus svarstomas G.Palucko socialdemokratų parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas. Siūlau atkreipti dėmesį į kontraversiškiausias šio projekto vietas:
Siūloma, kad savivaldybėse, kuriose 1/3 gyventojų sudaro tautinių bendrijų atstovai, bendraujant su šios savivaldybės teritorijoje esančiais viešojo administravimo subjektais, asmuo turi teisę kreiptis raštu arba žodžiu ir gauti iš savivaldybės informaciją tautinės bendrijos kalba.
Projekte taip pat numatyta, kad tokiose savivaldybėse gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos gali būti užrašomi ir tautinės bendrijos kalba.
Šios dvi nuostatos nėra naujos ir periodiškai atsirasdavo kiekvienos kadencijos Seime – tik skirtumas tas, kad anksčiau panašius siekius deklaravo ir projektus registravo V. Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai, o šiandien šią funkciją perėmė socialdemokratai.
Diskusijos apie dvikalbystės ir vietovardžių ne valstybine kalba įteisinimą trunka ne vienerius metus ir galiausiai baigiasi tik visuomenės susiskaldymu bei paskatina dar didesnį bendrijų uždarumą.
Situaciją, kuomet tautinėms bendrijoms yra suteikiamos panašios teisės, puikiai iliustruoja vengrų mažumos Rumunijoje pavyzdys. 2011 metų duomenimis, Rumunijoje buvo 1,2 milijono vengrų tautybės piliečių, kurie sudarė 6,5 proc. visų šalies gyventojų.
Daugiau nei 90 proc. Rumunijos vengrų gyvena istorinėse Transilvanijos žemėse, kai kuriose apygardose jie sudaro net 75–85 proc. vietos gyventojų. Nuo 1990 m. Rumunijos valdžia suteikdavo vengrų mažumai vis platesnes teises. Tokia politika ilgojoje perspektyvoje sukūrė autonomiją sudarančią izoliuotos teritorijos įspūdį.
Tyrimai rodo, kad 28 proc. vengrų mažumos Rumunijoje nekalba rumunų kalba, 37 proc. turi tik minimalius pagrindus. Akivaizdu, kad vis didesnės autonomijos suteikimas nepadeda integruoti vengrų į Rumunijos visuomenę bei kuria „autonomišką salą“. Todėl verta klausti, ar tokia mąstymo logika iš tiesų padės išspręsti tautinių bendrijų problemas Lietuvoje? Įstatyme numatytas siekis kai kuriose savivaldybėse įteisinti dvikalbystę taip pat gali vesti link dar didesnės diskriminacijos, kai savivaldybė, atrinkdama naujus darbuotojus, privalės teikti pirmenybę tautinės bendrijos kalbą mokantiems asmenims.
Maža to, įstatyme net nebandoma spręsti, įvairių tyrimų duomenimis, tautinėms bendrijoms iš tiesų aktualių socialinės, informacinės ir galimybių atskirties problemų. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma asmenų, priklausančių Lietuvos tautinėms bendrijoms, gyvena Pietryčių regione (Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose), norėdami spręsti tautinėms bendrijoms aktualius klausimus, šalies politikai ir institucijos visų pirma privalo atkreipti dėmesį į šio krašto realijas.
Viena iš pagrindinių Pietryčių Lietuvos problemų yra socialinė atskirtis, nors abu rajonai yra šalia sostinės Vilniaus, tačiau „sostinės efektu“ niekaip pasinaudoti nesugebama ar net nenorima. Kodėl? Turbūt todėl, kad tiesioginės investicijos kurtų naujas darbo vietas, nepriklausomas nuo savivaldybes valdančios politinės jėgos ir žmonės, gavę geriau apmokamą darbo vietą, neturėtų galvoti apie politinį lojalumą partijai bei taptų nepriklausomais Lietuvos piliečiais.
Be to, sociologiniai tyrimai rodo, kad kuo didesnė socialinė ir ekonominė atskirtis, tuo didesnis polinkis pritarti Kremliaus politikai. Kitaip tariant, kuo žemesnis socialinis laiptelis ant kurio stovi Pietryčių Lietuvos gyventojas, tuo labiau jis žiūri į Rytus ir jų ilgisi. Tai dar vienas įrodymas, kad socialinis ir ekonominis dėmesys yra vienas iš svarbiausių aspektų tautinių bendrijų integracijos galvosūkyje. Bet apie tai G.Palucko socialdemokratai net nekalba.
Tikiu, kad Seimui užteks sveiko proto ir politinės valios atmesti šį projektą dar patekimo stadijoje.