Nacionalizmas, kaip politinė ideologija, ėmė formuotis XIX amžiuje. Daugelis mažesnių tautų, taip pat ir lietuviai, siekė išsivaduoti iš didesnių tautų priespaudos ir sukurti savo valstybes. Nacionalizmo esmė – kiekviena tauta turi teisę sukurti savo valstybę ir pati apsispręsti dėl savo ateities. Šiuo požiūriu nacionalizmas yra visiška šovinizmo, skelbiančio vienų tautų pranašumą kitų atžvilgiu, priešingybė.
Galbūt daugeliui atrodo, kad nacionalistai siekia tautos „etninio grynumo“, nori prievarta asimiliuoti ar sunaikinti tautines mažumas. Tačiau tai nėra tiesa.
Kaip nepriklausoma valstybė Lietuva 1918 metais susikūrė būtent pasinaudodama tautų apsisprendimo teise. Būtent nacionalizmas buvo su sovietų režimu kovojančių rezistentų, o vėliau ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio varomoji jėga. Baltijos kelias tapo įkvėpimu ir kitų šalių patriotams. Baisiausi žmonijos istorijoje nusikaltimai, tokie kaip Holokaustas, Holodomoras ar Osmanų imperijoje vykdytas armėnų genocidas, buvo inspiruoti šovinistinių idėjų, kai didesnės tautos pasijunta turinčios teisę pavergti mažesnes tautas ir „atsikratyti“ joms nepatinkančių etninių, socialinių ar religinių grupių.
Nors Sovietų Sąjunga nuolat skelbė tautų draugystės idėją, šios šalies politikai buvo itin būdingas šovinizmas. Sovietų Sąjungoje rusai akivaizdžiai dominavo kitų tautų atžvilgiu, kiekvienas šios imperijos gyventojas privalėjo mokytis rusų kalbos. Kai kur rusifikacija pasiekė tokį lygį, kad net save patriotais laikantys daugelis Baltarusijos, Ukrainos gyventojų iki šiol kalba tik rusiškai, nes sovietų laikais ukrainiečių, baltarusių kalbos buvo išstumtos iš viešojo gyvenimo.
Kaip sovietiniais laikais, taip ir šiandien posovietinių šalių tautininkai yra tie, kurie pirmi stoja ginti savo šalies nuo naujojo Rusijos imperializmo. Prisiminkime 3–4 metų senumo įvykius Ukrainoje, kai prieš Rusijos remiamus separatistus pirmieji į kovą stojo radikalais vadinti tautinių judėjimų atstovai. „Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: korumpuota, anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Tie kaukėti vyrai, kurie puldinėjo Ukrainos valstybines institucijas vadovaujami rusų vadų, dažniausiai nėra nacionalistai. Jie yra žmonės, kurie vykdytų kiekvienos politinės jėgos, kuri geriausiai sumokėtų ar daugiausia pažadėtų, nurodymus. Ir nors šie vyrai yra tik smulki mažuma, dauguma jiems nesipriešina“, – taip situaciją Ukrainoje apibūdino amerikiečių žurnalistė Anne Applebaum.
Grįžkime prie Baltijos kelio. Šis įvykis tapo tautiškumo simboliu ne tik Baltijos šalyse. Štai 2013 metais nepriklausomybės siekiantys katalonai sudarė 400 km gyvąją grandinę, kurią įkvėpė būtent Baltijos kelias. Nors ir aiškiai suvokiant skirtumus tarp Lietuvos ir Katalonijos bei Rusijos ir Ispanijos, akivaizdu, kad Baltijos kelias tapo įkvėpimu ir kitų šalių patriotams.
Tautiškumas ir patriotizmas, o ne multikultūriškumas ir postmodernios žmogaus teisės yra tie dalykai, kurie ir ankstesniais laikais saugojo, ir XXI amžiuje labiausiai saugo Rytų Europą nuo stepių vilkolakio. Ir tai niekaip netrukdo Lietuvai būti visaverte Vakarų pasaulio valstybe, nes tautiškumas ir patriotizmas yra vienos svarbiausių bendražmogiškų dorybių, be kurių būtų neįsivaizduojama visa Vakarų civilizacija
Norėtume, kad ir ekonomijos vadovai ir seimūnai vertintu tautinę atsakomybę virš laukinio kapitalizmo praktikos. Mūsų tautiečiai bėga pas kaimynus nes Lietuvoje negali paragyventi su jiems mokomoms žemomis algomis. Pas kaimynus 4-6 kartus augštesnės algos. Seimūnai turi mums paaiškinti kodėl algos 4 kartus žemesnės, o pagaminam veik lygiai su Europa. Kur tautinė sąžinė? Kur atsakomybė tautai?