Vidmantas MISEVIČIUS
Pagrindinius sprendimus Europos Sąjungoje priima nerenkami, tai yra piliečiams neatsakingi, valdžios organai. Be to, dažnai šių sprendimų priėmime dalyvauja stambusis verslas ir paprasti europiečiai tame mato didžiausią pavojų demokratijai.
Leidžiama žaisti demokratiją. EPA-Eltos nuotr.
Tai, bendraudamas su „lenta.ru”, pareiškė Briuselio universiteto komunikacijos tyrimų katedros docentas Bendžaminas De Klinas (Benjamin De Klin). Pasak jo, prie tokių nuotaikų plitimo Europoje nemažai prisideda dešinieji populistai. B. De Klino vertinimu, politikų populiarumas Senajame pasaulyje auga ne tik dėl jų siekių kovoti su migrantų ir liberalių idėjų antplūdžiu.
„Dešiniesiems pavyko įrodyti savo šalininkams, kad būtent jie atstovauja „paprastiems europiečiams”, – pabrėžė mokslininkas.
Apie demokratiją Europoje, jos iššūkius, gyventojų susiskaldymą ir laukiančius pokyčius kalbamės su publicistu, kultūros kritiku Vytautu Rubavičiumi.
„Klausimas apie demokratiją ES moksliniuose ir susijusiuose politiniuose sluoksniuose diskutuojamas maždaug porą dešimtmečių. Jau prieš 15-20 metų buvo aiškiai įvardinta, kad ES juntama demokratijos stoka. Žiūrint į ES valdymą, nesunku pastebėti, kad jame įsigalėjo eurobiurokratinis sluoksnis, kuris yra ne rinktas, o skirtas. Tik sunku suprasti, kas jį paskyrė.
Būtent šie eurobiurokratai yra tikroji valdžia, o Europos Parlamentas ir kitos institucijos, kurių vadovai tik dabar tapo ryškūs ir matomi, bet privalo sutikti su eurobiurokratinio sluoksnio nuostatomis ir požiūriu į ES ateitį.
Apie tai buvo diskutuojama, tačiau vėliau visos kalbos greitai baigėsi. Tikėtina, tai lėmė išaugusi eurobiurokratų valdžia ir įtaka. Ypač aiškiai augančios galios pasijautė pastarojo metu ES ir Lenkijos santykiuose. Lenkų premjero Mateušo Moravieckio (Mateusz Morawiecki), pareiškusio, kad ES įrėmė jiems į kaktą ginklą, kalboje buvo aiškiai sudėlioti esminiai akcentai. Atsakydamos į tai europinės struktūros ir jų vadovai nesugebėjo pateikti rimtų kontrargumentų. Buvo apsiribota šabloninėmis frazėmis apie įstatymų ir teismų viršenybę, tačiau aiškiau nuo to nepasidarė.
Tas pats pasakytina ir apie konfliktą su Vengrija, kuriai eurobiurokratai taip pat pabandė primesti savo sąlygas”, – interviu „Vakaro žinioms” teigė V.Rubavičius.
– Gal yra daugiau demokratijos krizės požymių?
– Žinoma. Apie jos kokybę pasisakė ir tie, kurie kalba apie naują pasaulio santvarką ir nužymi jos rėmus bei struktūrą. Naujoje vizijoje nėra nei įprastų tautinių valstybių, nei sienų. Viskam vadovauja tam tikri viršnacionaliniai institutai, kurie ne tik nematomi, bet ir nerenkami.
Klauso Švabo knygoje aiškiai pasakyta, kad demokratija ir politinis elitas ne tik „susidėvėjo”, bet ir nutolo nuo savo šalių visuomenių. Vakarų europiečiai yra nepatenkinti ir atsieti nuo „savo sultyse” verdančio politinio elito, priimančio su niekuo nederintus ekspertinius sprendimus.
Vieninteliu demokratijos žyminiu lieka tarsi ir laisvi rinkimai, tačiau ir jais išmokta manipuliuoti. Įtakingieji leidžia taip žaisti, nes žino – ką žmonės berinks, vis tiek išrinks tuos, kuriuos reikia. Būtent tai leido susiformuoti dabartiniam eurobiurokratų sluoksniui.
Beje, mokslininkai ir sociologai pastebi, kad šie biurokratai jau sudaro atskirą uždarą visuomenę, kurioje tėvų valdžią paveldi jų vaikai, kadangi jiems yra užtikrinama politinė ir administracinė ateitis. Būtent jiems yra kuriamos ne tik atskiros mokyklos, bet ir atskiri kompetencijų tvirtinimo centrai.
Ironizuojant galima teigti, kad eurobiurokratai gyvena komunizme. Nors realiai su minėta santvarka jie turi nemažai bendro. Šis sluoksnis yra kairuoliškas ir genderistinis. Jo tikslas – savų, didesnei Europos visuomenės daliai nepriimtinų, programų, tokių kaip partnerysčių įstatymai ar Stambulo konvencijos – diegimas. Taip, kai kurios ES šalys priima vienalyčių santuokas leidžiančius įstatymus, tačiau ar kas domėjosi, su kokiu spaudimu jos susiduria?
Kita vertus, visi matome, koks triukšmas kyla, kai kas nors prabyla apie pamatines, krikščioniškas, dabartinei Europai padėjusias susiformuoti, vertybes ir jų apsaugą.
– Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?
– Prastai. Mūsų valdantieji irgi nelinkę tartis su visuomene, tačiau visomis išgalėmis kuria tiek pačioje visuomenėje vykstančios kovos, tiek jos supriešinimo mechanizmus. Geriausias to pavyzdys – „vakseriai” ir „antivakseriai”. Padėtį dar blogina, kad didžioji žiniasklaida, aišku, ne už dyką įsitraukia į visuomenės supriešinimo skatinimą. Būtent jie siunčia žinią, kad valdžios sprendimai, nepaisant to, jog kertasi su žmogaus teisėmis ir konstitucinėmis normomis, yra geri ir teisingi.
Lietuvoje, kuri nėra ragavusi tiesioginės normalios demokratijos, kada patys žmonės renka atstovus į visas pareigybes, pradedant mažiausiomis ir baigiant aukščiausiais postais, tai ypač matosi.
Neturime realios savivaldos, tad apie kokią demokratiją galime kalbėti? Būtent savivalda yra pamatinis vakarietiškos demokratijos veiksnys. Lietuvoje, kur nėra tiesioginio žemiausio sluoksnio pareigūnų rinkimo, turime tik demokratijos imitaciją.
Tarsi to būtų maža, esantieji valdžioje nori panaikinti tiesioginius mero ir prezidento rinkimus, perkeliant viską į politinio susitarimo lygmenį.
– Kokias matote perspektyvas?
– Su demokratija yra liūdna, bet bus dar liūdniau, nes aštrėja konfliktinės prieštaros tarp pasaulinę valdžią ir įtakos sritis besidalijančių didžiųjų pasaulio galių – JAV, Rusijos ir Kinijos. Šiuo atveju akivaizdų pranašumą turi autoritariniai režimai, nes sprendimai priimami greitai ir į kuriamas situacijas reaguojama tiesioginiu valdymu. Šiandieninę JAV purto kultūrinė ir politinė kova, padalinusi šalį maždaug per pusę. Tokia padėtis kelia realų pavojų Vakarų civilizacijai. Tuo pat metu Kinija ne tik yra vienalytė, bet ir jos žmonės džiaugiasi savo šalies pasiekimais. Tai lemia, kad susiskaldžiusiose demokratinėse santvarkose greitas sprendimų priėmimas nėra įmanomas. Pavyzdžiui, Rusija ar Baltarusija gali sukurti krizinę situaciją, bet atsakas į ją taip vėluoja, kad nesinori komentuoti…
Dabartinė demokratija nebėra efektyvi konfliktų ir krizinių situacijų sąlygomis.
Be to, autoritarinėse valdymo sistemose galime nurodyti blogybių ir klaidingų sprendimų priežastį, nes viską valdo vienas asmuo. Demokratinėse šalyse to nėra, nes nubalsuoja esą išrinkta dauguma ir niekas nėra atsakingas. Mūsų ministrai už nieką irgi nėra atsakingi, nes sprendimus esą priima ne jie, o visa vyriausybė.
– Ar dar galima kažką pakeisti?
– Pokyčiai prasidėtų tuomet, jei iš esmės pasikeistų Vakarų civilizaciją griaunančią programą brukančių politikų pozicija. Bet niekam nekyla abejonių, kad patys jie nesustos. Taigi reikėtų, kad jie pasitrauktų nuo scenos, tačiau savo noru jie to nepadarys, nes gyvenimas „scenoje” ar šalia jos yra per daug geras. Ir jiems nesvarbu, kad kyla konfliktai su Lenkija bei Višegrado bloku ar ES sunkiau tvarkytis su Rusijos ambicijomis.
Kalbant apie Lietuvą, čia dar galima daug ką pakeisti, tačiau tam reikia sveiko proto ir noro mokytis gyventi naujomis sąlygomis. Reikia suvokti, kad atgal nebegrįšime. To neleis JAV ir Kinijos priešprieša, kova prieš klimato atšilimą ir t.t. Pokyčiams būtina visuomenės socialinė sanglauda, o ne socialinės atskirties didinimas.
Deja, mes Lietuvoje turime didžiulį visuomenės supriešinimą. Šaliai tai nėra naudinga, tačiau didžioji žiniasklaida to nelinkusi suvokti, nors būtent ji turėtų tildyti nesąmones tiek pandemijos valdymo srityje, tiek užsienio politikoje darančius politikus.
Padėtų Lietuvai ir tiesioginio atstovavimo nuo žemiausio savivaldos lygmens įvedimas. Tai įkvėptų šaliai daugiau jėgos, tik klausimas, ar atsiras tokiems pokyčiams pasirengusių ir pasiryžusių politikų?..
