Liepos 4 d. „Pozicijos” protarle paskelbtas Lino Medelio straipsnis „Marksas gyvas, šmėkla žavinga ir dar pavojingesnė”.
Pratęsiant diskusiją šia tema skelbiame Aivaro Nekliudos nuomonę.
***
Lygiai pieš savaitę kalbėjausi su draugu apie jo kelionę į Suomiją. Daug pasišnekėti nespėjom, tik tiek, kiek užtruko Rafalui, Šimo Bare dirbančiam barmenui, įpilti mums po bokalą alaus. Jis papasakojo vieną įdomu dalyką – Helsinkyje jis matė įvairių politinių pažiūrų demonstracijas. Su vėliavomis vaikščiojo tiek nacionalistai, tiek komunistai. Ir tada man tik šovė į galvą mintis: „komunistai?”, „kaip gali šaly nebūt uždraustos komunistinės jėgos?” To paties paklausiau ir savo draugo.
O jis gan ramiai pasižiūrėjo į mane ir sako: „o kam jiems draust „komuniagoms” lakstyt su raudonom vėliavom, jeigu jie ir taip du kartus per snapą gerai gavo?” Tiesą žmogus sako, išties. Juokingiausia, jog visi tie „komuniagos” gėrė parkelyje, prie paminklo Marenheimui. Iš tiesų, gyvenimas susideda iš mažų, bet labai svarbių detalių.
Tuos kurie išsigando pavadinimo, prašau: neskubėkite pašalinti šio įrašo ir išmest manęs iš draugų FB, aš tenoriu pasvarstyti, kaip gi atrodytų komunizmas šiais laikais?
Pirmiausia reikia suprasti kas yra tas komunizmas. Pačioje pradžioje komunizmas kovojo už proletariato lygybę ir brolybę, tačiau nuo pat pirmų bandymų statyti komunizmą, jis tik gynė nomenklatūros interesus. Visur kur tik prasidėdavo komunistinės revoliucijos, ten atsirasdavo milžiniška socialinė atskirtis tarp nomenklatūros ir likusių žmonių. Iki tokio lygio, jog net atskiros valiutos buvo.
Taigi ir šiais laikais komunizmas kovotų tik už nomenklatūros interesus. Toji nomenklatūra būtų paslėpta, tačiau ji būtų. Kokia nors giminė, iš esmės, valdytų visą šalies pinigų cirkuliaciją ir gyvenimą. Tačiau esminis skirtumas tarp buvusių komunistinių revoliucijų, nuo būsimų – proletariato nebuvimas.
Informacinių technologijų amžiuje nebeliko paprastų darbininkų. Vis gi, mažumų yra ir ant jų būtų tas komunizmas statomas. Vienas iš komunizmo požymių yra šventa ir tyra kova už gėrį. Tik komunizmas ir tik jis gali išgelbėti nuskriaustuosius, bet prie to dar grįšim.
Komunistai savęs nevadintų “komunistais” dėl akivaizdžių priežasčių. Tiesiog komunizmas yra labai baisus žodis, reikėtų kažko švelnesnio, to kas patiktų jaunajai kartai, tarkime, “liberalai”. Nors liberalai iš esmės ir yra dešinieji, o ne kairieji, bet tai supras tik labai maža dalis žmonių.
Labai svarbus dalykas būtų įsivaizduojamas laisvas žmonių pasirinkimas. Visi rinkimai vyktų demokratiškai ir teisingai, tačiau vienintelis, visuomenės priimtas, “moralus” pasirinkimas būtų tik tie vadinamieji “liberalai”. Dešiniosios jėgos automatiškai taptų “fašistais” ir “neo–naciais”. Dešiniųjų jėgų pergalės atveju reikėtų pradėti sėti nepasitikėjimą esama valdžia. Tai būtų ir įsivaizduojami vidaus priešai ir išgalvotos sąsajos su išorės priešais. Tam nereikėtų jokių įrodymų, nes dauguma žmonių, į kuriuos būtų taikomasi, negalėtų patikrinti esamos informacijos dėl paprasčiausio tingumo ir patiklumo.
Bet kaip suformuoti masę mankurtų, kurie pasitikėtų tik tos “liberaliosios” politinės jėgos valdomais informacijos šaltiniais?
Svarbiausia, paskelbti karą nelygybei. Seksualinės ir tautinės mažumos puikiai tinka. Svarbiausia, tik sukelti neapykantos bangą ir sudaryti įspūdį, jog jos yra engiamos ir visuomenės atstumtos, nors to ir nebūtų. Žmonės taip įtikėtų kova prieš blogį, kad net neprieštarautų, jog priimant sprendimus jų naudai (reikalingai politinei krypčiai), būtų pažeidžiama konstitucija. Visi matytų tik gėrio kovą prieš blogį ir nesuprastų, jog tokiu būdu yra skaldoma visuomenė pagal principą – „skaldyk ir valdyk”.
Vienintelė bėda, jog tų mažumų nėra tiek daug, kad kartu su ja palaikančiu jaunimu nesusidaro būtina reikalinga dauguma. Bet ir tai išsprendžiama.
Kiekvienas žmogus yra unikalus ir to paneigti yra tiesiog neįmanoma. Jauni žmonės iš esmės yra patiklūs ir lengvai formuojami, ypač jei kalbama apie jų seksualumo sampratą. Paauglį labai lengva įtikinti, jog net ir labai akivaizdūs faktai yra neteisingi. Pvz., paneigti net tokį akivaizdų faktą, kad žmonės būna tik dviejų lyčių. Kol jaunas žmogus vos pradeda savo lytinį gyvenimą, jam labai lengva įdiegti net ir tokius realybės neatitinkančius faktus, kad yra daugiau nei 2 lytys – jų gali būti penkios, dvylika, o gal net ir daugiau negu dvidešimt.
Tačiau tam, kad žmonės tuo iš ties įtikėtų, reikia tai kartoti ir kartoti. Patartina, jeigu tai kartotų žinomi mokslininkai, net jeigu jie iš ties ir patys nesupranta apie ką kalba.
Tam, kad ši sistema gyvuotų, reikia daugiau priešų. Tam tinka ir visiškas melas, pritemptas prie realybės per tuos mažus logikos taškus. Tuo tarpu melą neigiančius žmones, kurie būtų politiniai oponentai, reikėtų rodyti kaip visko griovėjus. Tai padėtų priimti įstatymus, pagal kuriuos „tikrovę” neigiantys žmonės būtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Paskutinis, bet labai svarbus dalykas – spaudos cenzūra. Yra toks posakis “tiesa akis bado”. Tai puikiai suveiktų šiuolaikinio komunizmo naudai. Žmonės girdi tai, ką nori išgirsti. Jie nori pramogų ir linksmybių, o ne spręsti bėdas. Kadangi naujasis komunizmas būtų pristatomas kaip “gėrio kova prieš blogį”, jam prieštaraujančius žmones būtų labai lengva apšaukti “neapykantos kurstymu”. Mat šie dažniausiai kalbėtų apie mažumų keliamas problemas, apie prieraišumą tautybei ir apie visus kitus dalykus, kurie prieštarautų naujojo komunizmo globalizacijos ideologijai. Tuomet juos būtų galima lengvai išstumti iš informacinio srauto – socialinių tinklų ir medijų. Taip pamažu sunyktų politinė opozicija, liktų tik naujajam komunizmui pavaldžios politinės jėgos.
Toks tas būtų šiuolaikinis komunizmas. Kaip gerai, jog tai yra tik mano pasvarstymai ir fikcija, o ne realybė.
