Lenino palikimas

Leninas sukūrė vieną žiauriausių, destruktyviausių ir barbariškiausių totalitarinių režimų.

Nors pasaulis vis labiau blaškosi dėl šių metų rinkimų, yra keletas įvykių, kurie neturėtų praslysti pro akis. Šį mėnesį sukanka šimtosios mirties metinės žmogaus, palikusio neišdildomą pėdsaką šiuolaikiniame pasaulyje ir, tiesą sakant, visoje žmonijos istorijoje. Sausio 21 d. minimos Vladimiro Iljičiaus Uljanovo, pasauliui geriau žinomo kaip draugo Lenino, mirties metinės.

Nors nuo jo mirties praėjo šimtmetis, dėl jo palikimo vis dar diskutuojama. Tačiau šios diskusijos vyksta ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje. Lenino vardas ir idėjos taip giliai įsirėžė į mūsų šiuolaikinę politinę sąmonę, kad teisinga pripažinti, jog pasaulis būtų visiškai kitoks, jei jo nebūtų buvę. Tikėtina, kad be jo istorija būtų buvusi kur kas geresnė, tačiau, kaip dažnai nutinka žmonijos istorijoje, ji galėjo būti ir kur kas blogesnė.

Kad velnias velniui atsilygintų, Leninas daugeliui buvo ir tebėra didvyris, vaizduojamas kaip didis revoliucionierius, kuris, pasitelkęs tik savo nenuilstančią valią, įkvėpė tautiečius nuversti carinę santvarką, vieną iš labiausiai engėjiškų ir savavališkų valdžių šiuolaikinėje istorijoje.

Ir iš tiesų Leninas buvo nepaprasta asmenybė, pasižymėjusi žiauriu intelektu ir politiniu gudrumu. Kaip ir kiti XX a. pradžios didieji vyrai, kurie maksimaliai išnaudojo naujų komunikacijos priemonių galimybes, Leninas buvo nepaprastai įtaigus: įtaigus, iškalbingas ir stiprus. Dar geriau jo amžiui atrodė tai, kad jis pasižymėjo daug retesne dovana – gebėjo surinkti ezoterines idėjas ir jas sutraukti į suprantamas doktrinas, kurias galėjo suprasti ir priimti darbo žmogus.

Tačiau tuo liaupsės turi baigtis, nes jo žiaurus intelektas vis dėlto turėjo savo ribas. Susitikęs su šiuo žmogumi Bertrandas Russellas pastebėjo, kad „[Leninas] atrodė… Kromvelio reinkarnacija: absoliuti ortodoksija. Jis manė, kad teiginį galima įrodyti pacitavus Markso tekstą, ir visiškai negalėjo numanyti, kad Markso tekste gali būti kas nors, kas būtų neteisinga”. Leninas niekada nenukrypo toliau nei Markso ir jo pasekėjų doktrinos. Visą gyvenimą jis daug rašė apie Marksą ir revoliuciją, tačiau retai kada išeidavo už šių temų ribų. Taigi jis buvo atkaklus ideologas, kuris, priešingai nei daugelis jo gerbėjų tada ir dabar mano, neabejotinai buvo atsakingas už vieno iš žiauriausių, destruktyviausių ir barbariškiausių kada nors egzistavusių totalitarinių režimų sukūrimą. Ideologinius pamatus jis dešimtmečius klojo savo raštuose tremtyje, o perėmęs visišką Rusijos valstybės kontrolę, ėmėsi juos laisvai konstruoti.

Leninas buvo despotas, įtvirtinęs savo ir bolševikų valdžią. Jis įvedė griežtą revoliucinę tvarką, reikalaudamas, jo paties žodžiais tariant, „negailestingai malšinti girtuoklių, chuliganų, kontrrevoliucionierių ir kitų asmenų bandymus sukelti anarchiją”. Tai pasireikšdavo paprasčiausiu sušaudymu už  akių, be teismo arba, kaip jis rašė „Sobrannyje sočinenije”, „sunkiausios rūšies bausmėmis priverstinio darbo [stovyklose]”. Jis negailėjo naudotis brutalia jėga ar pistoletu, kad paralyžiuotų tą patį darbo žmogų, kurio išlaisvinimui neva paskyrė savo gyvenimą. Šių tikslų jam pavyko pasiekti panaikinus Rusijoje teisę į teisingą teismą – tai, kas egzistavo carinėje Rusijoje. Kaip ir teisės į teisingą teismą panaikinimas, taip ir Gulago sukūrimas ir įgyvendinimas priklausė Leninui, o ne Stalinui.

Mirties bausmės sugrąžinimas taip pat buvo Lenino darbas. Mirties bausmė buvo panaikinta 1917 m. žlugus Romanovams ir jiems atsistatydinus. Tačiau 1918 m. dėl politinio patogumo šis sprendimas buvo greitai atšauktas. Leninas žinojo, kad „be mirties bausmės nebus jokio judėjimo naujosios visuomenės kryptimi”, kaip pastebėjo Aleksandras Solženicynas knygoje „Gulago archipelagas”.

Todėl mirties bausmė vėl buvo pradėta vykdyti su tam tikru kerštu ir pasireiškė Raudonuoju teroru, kurio metu buvo sušaudyta apie 100 000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių (ne tik opozicijos pajėgų pilietinių karų metu, kaip drįso teigti kai kurie nesąžiningi mokslininkai). Leninas teigė, kad „būtina – slapta ir skubiai – rengti terorą”. Jis jį palaikė ir skatino negailestingą jo panaudojimą dar prieš revoliuciją, tvirtindamas, kad „jokia revoliucinė vyriausybė negali apsieiti be mirties bausmės, o klausimo esmė yra tik ta, prieš kokią klasę bus nukreiptas mirties bausmės ginklas”.

Būtent Leninas dar 1918 m. pradėjo žiaurų kolektyvizacijos procesą. Tų pačių metų vasarį buvo nacionalizuotas kiekvienas Rusijos žemės lopinėlis, o tai reiškė sistemingą ir institucionalizuotą beveik visos valstiečių ir proletariato privačios nuosavybės vagystę. Iki 1920 m. gruodžio mėn. badas buvo toks visuotinis, kad bolševikai įvedė priverstinį maisto mokestį, kuriuo grasindami mirtimi konfiskavo visą grūdų perteklių. Tai paskatino Tambovo sukilimą, kurio metu pusiau badaujantys valstiečiai drąsiai priešinosi grūdų konfiskavimui. Į Tambovo miestą Rusijos pietuose buvo dislokuota apie 100 000 kareivių.

buvo beatodairiškai nužudyta daugiau kaip 240 000 vyrų, moterų ir vaikų. Kareiviai net panaudojo nuodingąsias dujas,

Kareiviams buvo nurodyta žudyti visus, kuriuos jie įtarė maištaujant prieš vyriausybę. Remiantis naujausiais tyrimais, kuriuos atliko Ianas Johnsonas, Teksaso universiteto (Ostinas) Klemento nacionalinio saugumo centro bendradarbis, buvo beatodairiškai nužudyta daugiau kaip 240 000 vyrų, moterų ir vaikų. Kareiviai net panaudojo nuodingąsias dujas, kad sugautų visus potencialius sukilėlius, kurie galėjo bandyti pabėgti nuo neabejotinos mirties.

Lenino ir sovietų valdžios žiaurumas pasireiškė ne tik Tambove. Buvo ir kitų sukilimų prieš bolševikus, kuriems vadovavo išsekusios masės, paliktos badauti, kol sovietai siekė savo ideologinių tikslų. Kronštato sukilimas yra vienas žymiausių. Šis įvykis, įvykęs mieste, kuriame dar 1917 m. didžioji dalis gyventojų pritarė bolševikų valdžiai, buvo sukeltas smurtu nuslopinus tūkstančius kareivių ir jūreivių, kurių daugelis dėl to turėjo mirti.

Taip pat nepamirškime garsiosios 1921 m. „naujosios ekonominės politikos”, kurią daugelis Lenino gerbėjų dažnai giria kaip pasiekimą. Ši politika leido išsilaisvinti nuo sovietų valdžios vykdytos negailestingos kolektyvizacijos. Ji taip pat leido valstiečiams gauti pelną po pradinio 20 proc. apmokestinimo.

Ar tai laikytina Lenino pažanga, ar ne, iš esmės nesvarbu, nes ši politika buvo visai ne Lenino. Ją 1920 m. pasiūlė Leonas Trockis, Leninas iš pradžių ją atmetė dėl ideologinių priežasčių, o kitais metais nusprendė ją įgyvendinti.

Pažymėtina, kad Leninas gyvenimo pabaigoje susirgo depresija ir nusiminimu. Galbūt taip nutiko todėl, kad jam užteko sumanumo suvokti savo revoliucijos nelaimę. Net jei taip, šis pripažinimas neatleidžia jo nuo kaltės. Tiesą sakant, blogiausia dar tik laukė, kai jį pakeitė dar kruvinesnė, įtartinesnė, mirtį nešanti katastrofa – Josifas Stalinas. Ir kad ir kuo kas tikėtų, atsakomybė už Stalino puolimą prieš Rytų Europos tautas tenka tik Leninui.

Kas nors gali paprieštarauti, kad pavyzdžius parinkau selektyviai. Tai tiesa, lygiai taip pat, kaip mes prisimename Hitlerį dėl Holokausto, o ne dėl to, kad Vokietijoje buvo nutiesta automagistralė. Tačiau, kai sukanka 100 metų nuo Hitlerio mirties, nebus daug žmonių, kurie švenčia ir gerbia jo atminimą. Dabar esame prie tokių pat Lenino metinių slenksčio, ir mūsų požiūris neturėtų būti kitoks.

Leninas sukūrė Sovietų Sąjungą – imperiją, kuri daugiau nei septynis dešimtmečius buvo kuriama remiantis šimtų milijonų žmonių priespauda, užtikrinančia daugumos Rytų Europos gyventojų kartų vargą ir kančias. Už tai jis nenusipelnė būti šlovinamas. Priešingai, jis nusipelno būti pasmerktas istorijai kaip žiaurus, žudikiškas diktatorius, privertęs savo žmones atsiklaupti. Tegul tai būna jo palikimas.

europeanconservative.com