Rosita Garškaitė
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tuo pabrėžiama, kad jos svarbios, neatimamos, ir suponuojama, jog esama tam tikros žmogaus prigimties. Tačiau dėl jos apibrėžties, o ir egzistavimo apskritai šiuolaikiniame pasaulyje sunkiai sutartume.
„Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“, – rašoma 1776-ųjų JAV nepriklausomybės deklaracijoje. Bet jei su pažangiai nusiteikusiais amerikiečiais imtume kalbėti apie nekintančią, nuo istorinio konteksto nepriklausančią žmogaus prigimtį, rizikuojame būti apšaukti atsilikėliais ar net fašistais.
Neseniai Lietuvoje gavome kvietimą diskutuoti ir apmąstyti prigimtinės teisės teoriją. Tai vieno iš įtakingiausių XX a. filosofų Leo Strausso (1899–1973) knyga „Prigimtinė teisė ir istorija“, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą. Originalas buvo publikuotas dar 1950 m., autoriui perskaičius šešių paskaitų ciklą Čikagos universitete. Jų pagrindu išleista knyga – vienas reikšmingiausių XX a. politinės filosofijos veikalų, Lietuvą pasiekęs vėlai, bet ne pavėluotai.
Mažmeninis sveikas protas ir didmeninė beprotybė
„Atmesti prigimtinę teisę tolygu teigti, kad visa teisė yra pozityvioji teisė, o tai reiškia, kad tai, kas yra teisė, apibrėžia tik įvairių šalių įstatymų leidėjai ir teismai. Dabar akivaizdu, kad prasminga, o kartais net būtina kalbėti apie „neteisingus“ įstatymus arba „neteisingus“ sprendimus. Reikšdami tokias nuomones mes tariame, kad egzistuoja teisingumo ir neteisingumo standartas, nepriklausomas nuo pozityviosios teisės ir už ją aukštesnis“, – rašoma knygos įvade. Jei manome, kad idealai priklauso tik nuo susitarimų, tuomet turime pripažinti, kad kanibalų visuomenės idealai tokie pat pagrįsti kaip ir mūsiškiai. Maža to – jei pripažįstame, kad idealai keičiasi laikui bėgant, vadinasi, nuo perėjimo prie kanibalizmo mus gali sulaikyti tik „bukas ir išvėsęs įprotis“.
Pasak L. Strausso, „kilniaširdžiai liberalai“ su palengvėjimu žvelgia į prigimtinės teisės išsižadėjimą, mat tampame tolerantiški visoms nuomonėms apie gėrį ir teisingumą, pripažįstame, kad visos preferencijos yra vienodai gerbtinos. Prigimtinės teisės atmetimo padariniai, autoriaus teigimu, pragaištingi ir veda prie nihilizmo. Tokią padėtį jis apibūdina kaip mažmeminį sveiką protą ir didmeninę beprotybę: blaiviai užsiimame paprastais reikalais, bet susidūrę su rimtais klausimais – rizikuojame. Apie pagrindinius principus, jų pagrįstumą ar nepagrįstumą, negalime nieko pasakyti, nes jie priklauso tik nuo mūsų savavališkų preferencijų. Viskas, kam esame pasiruošę ryžtis, bus leistina.
„Šiuolaikinė visuomenė dėl įvairių priežasčių, kurių dalis aptariama šioje knygoje, atmesdama mąstymą, besiremiantį prigimtine teise, kartu netenka standarto, kuriuo remiantis būtų galima atskirti tikruosius visuomenės narių poreikius nuo tariamų. Jei vieninteliu vertinimo kriterijumi, kaip siūlo liberalioji ideologija, tampa pasirinkimo laisvė, „daugiau nebegalime gyventi, kaip atsakingos būtybės“. O kartu ir pati protingos tvarkos galimybė tampa nebeįmanoma“, – komentuoja Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas Vygantas Malinauskas.
Leo Strauss (1899–1973) – žydų, vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas, padaręs didžiulę įtaką neokonservatizmo teorijai ir praktikai.
Istorizmo gniaužtuose
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame L. Strausso veikalo pristatyme prof. Vytautas Radžvilas teigė, kad knyga parodo, kaip istorizmas – nuostata, teigianti, kad žmogus yra apibrėžtos formos neturinti būtybė – ėmė griauti prigimtinę žmogaus sampratą. Toks požiūris į žmogų kaip į molį, iš kurio gali lipdyti ką panorėjęs, kelia klausimą, ar įmanoma antropologinė ir metafizinė revoliucija, kurios metu žmogus taptų kažkuo visai kitu. „Knyga mums nepaprastai svarbi, nes esame pamiršę, kad prieš trisdešimt metų gyvenome pasaulyje, kuriame šis naujo žmogaus kūrimo eksperimentas buvo vykdomas. Nežinia kodėl po 1990-ųjų staiga nutarėme, kad tai praeitis, kuri niekada nebesugrįš, ir eksperimentas baigtas visiems laikams. Knyga iliuziją išsklaido. Ji atskleidžia, kad šitas eksperimentas, prasidėjęs nuo Makiavelio, yra tai, ką šiandien vadiname Vakarų pasaulio lemtimi. Pačioje knygos pradžioje L. Straussas teigia, kad nesama jokių prielaidų šiam eksperimentui savaime sustoti“, – kalba filosofas.
Jei paklaustume mokinių, kas yra teisingumas, šie atsakytų, kad antikinėje Graikijoje jis buvo suprantamas vienaip, viduramžiais – kitaip, o šiandien – trečiaip. Pasak VU dėstytojo dr. Lino Jokubaičio, laikytis istoristinės pozicijos esame mokomi jau mokykloje. Pasitelkdamas Platono olos alegoriją, L. Straussas teigia, kad istorizmas neigia galimybę palikti olą. Hegelis sakė, kad esame savo laiko sūnūs, Nietzsche – kad įsūniai, o vulgariausią istoristinio mąstymo versiją pateikė marksizmas, kuris aiškintų, kad Aristotelis buvo ne filosofas, o ideologas, norėjęs pateisinti Atėnuose susidariusią politinę santvarką, Locke‘as – kylančią Anglijos buržuaziją ir t.t.
„Tada filosofija netenka prasmės, nes viskas yra tik ideologijos“, – kalba L. Jokubaitis. Anot jo, L. Straussas kritikavo požiūrį, kad mąstymas priklauso nuo zeitgeist, nes tokiu atveju esame radikaliai priklausomi nuo to, ko nesuprantame, ir tai žymi racionalumo bei bandymų kelti fundamentalius klausimus pabaigą. Straussui atrodė, kad jei viskas istoriška – į nieką negalime iš tikrųjų atsakyti. Nei kas yra žmogus, nei kokia yra geriausia politinė santvarka.
Kas bendro tarp žmogaus teisių ir prigimtinių teisių?
„Štrausininko“, apžvalgininko ir VU dėstytojo Vladimiro Laučiaus teigimu, knyga „Prigimtinė teisė ir istorija“ yra vienas rimčiausių iššūkių liberalizmo idėjų tradicijai per visą XX a. politinės filosofijos istoriją. Joje teigiama, kad dabartinis pasaulėvaizdis…
Daugiau skaitykite ČIA
