Lidija Veličkaitė. Atmintis ir pareiga pagerbti didvyrius

Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke (Ukmergės raj. Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime) liepos 15 d. įvyko tradicinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė. Šventės dalyviai, atvykę iš įvairių Lietuvos miestų, pirmiausia aplankė Dukstynos kapines.

Pučia vėjas/ medžiai kažką šlama./ Ir palinko beržas pakely/ širdžiai skausmo ašaras nelaimę/ vai liūdna žinia motut atneš./ Virš beržyno verkė debesėlis/ verkė žvaigždės ir tamsi naktis,/ kad svajoto ryto nesulaukus,/ bus laisvų, motulė nematys./ Siųsiu laišką/ bunkery rašytą,/ kad neverktų motina sena/ suramintų jauną seserėlę,/ kad nespaust širdelės jai kančia./Nesulaukė motulė sūnelio/ neaplankė margu laiškeliu/ jis užmigo amžinu miegeliu/ tėviškėlėj prie gimtų namų,/ – tokiais dainos žodžiais režisierius, aktorius, partizanų dainų atlikėjas Arnoldas Jalianiauskas pradėjo partizanų pagerbimą Dukstynos kapinėse prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo.

Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė) pritariant altininkui Andriui Pleškūnui sugiedojo Lietuvos himną.

Renginio vedėja Albina Saladūnaitė, priminusi, kad ir vėl naujas kiekvieno iš mūsų istorijos puslapis, pakvietė Ukmergės rajono vicemerą Eugenijų Kuodelį padėti gėles, kaip visų atvykusių meilės išraišką, ant mons. Alfonso Svarinsko kapo ir visiems šiose kapinėse ir visoje Lietuvoje suguldytiems kovotojams už Lietuvos laisvę pagerbti.

„Šiandien ypatinga diena. Pirmiausia, kad mes esame čia, kad tai yra meilės pareiga kiekvieną liepą jau devintą kartą būti šioje vietoje (mons. A. Svarinskas palaidotas 2014 m. liepos 21 d.). Šiandien dar ypatinga diena. Prieš 90 m. visa Lietuva, sulaikiusi kvapą, žiūrėjo į dangų – perplaukę Atlantą turėjo atskristi Darius ir Girėnas, – kalbėjo paminėjimo vedėja ir perskaitė kapitono Dariaus testamentą, rašytą prieš skrendant į Lietuvą, kuriame šį skrydį lakūnai aukojo Jaunajai Lietuvai.

Vedėja priminė, kad jau šiandien mes privalome pasakoti apie partizanus, nepriklausomos Lietuvos simbolius. Tik nuo mūsų priklauso, ar mūsų vaikai, anūkai, proanūkai kalbės apie Darių ir Girėną, partizanus, apie mons. A. Svarinską, visus tuos, dėl kurių mes susirenkame į šias gražias, medžiais pasipuošusias kapines. „Tai mūsų pareiga ir atsakomybė. Čia, jau amžiams sugulę, neturi balso. Todėl mes esame jų balsas,“ – pabrėžė A. Saladūnaitė.

Pakviestas kunigas Nerijus Pipiras kalbėjo: „Valanda, kada mes čia susirenkame, yra šventa valanda. Iš visų Lietuvos kampelių ateiname pabūti čia. Ir daug daugiau nei pabūti. Iš tiesų, šventas tas laikas, kad sustoję tyloje, galime apmąstyti Lietuvą. Tokią, kokia ji buvo, yra ir įsivaizduoti, kokia bus. Tai ne vien tik didžių žmonių pagerbimas. Tai – ištisa meditacija, kurioje ir patys kiekvienas turime atsakyti, kas esame, kur einame. Kiekvieną kartą kitaip, skirtingai išgyvename Tėvynės patirtį.“

Kunigas klausia sutiktų žmonių ir laukų, ir vėjų, ar nepamirštame, kad esame vienos žemės, vienos šalies ir vienos šeimos vaikai. Ar mus dar jungia į vieną šeimą kalba, istorija, daina ir malda? Gal buvimas vien tik pasaulio lietuviu atitolino vienus nuo kitų ir pačius nuo savęs?

Priminė prieš kelis dešimtmečius poeto Kęstučio Genio pasakytus žodžius, kad „Lietuva – tai sąžinė.“ Šiandieną norisi sugrįžti prie šių žodžių. Ir juos atkartoti savotiškai išgyvenant Abraomo ir trijų Viešpaties pasiuntinių pokalbį. Ar yra nors vienas žmogus nepardavęs ir nenusipirkęs tiesos? Ar yra nors vienas žmogus tarp čekiukų ir partnerystės bei aistrų pasirinkęs Dievą ir Tėvynę, nepasiklydęs arogancijos pinklėse? Abraomas išgirdęs atsakymą, kad yra, džiaugėsi, kad viskas gerai. Kunigas teigia, kad norisi tuo tikėti, ypač tada, kai susirenkame prie mons. A. Svarinsko kapo ir nenusilenkiame netiesai.

„Stovime prie kapo. Ar tik jis nereiškia šiandien mūsų sąžinės kapo? Juk mirusi sąžinė patogi. Ką reiškia nuo pasaulio vis labiau atskiriami seneliai ar vaikystės pasakas pamiršti priversti vaikai, ką reiškia, kai nuvertinamas mokytojo orumas, pareigos, profesija, net pašaukimas, ką reiškia, kai net apeliuojant į moralės normas ar jas iškreipiant, sprendžiamos tik vienos grupės žmonių dirbtinai susikurtos problemos, lyg kitų problemų nė nebūtų,“ – kalbėjo kunigas. Ir širdies gilumoje tiki, kad dar ne prie sąžinės kapo. Priminęs mons. A, Svarinsko mokymą, jog tikrosios laisvės pamatas – pasitikėjimas ir malda, pradėkime ją kurti, jei šis darbas dar nepradėtas. Nes jei pradėtas, nepamirškime prie jo sugrįžti ir jį tęsti, paėmę už rankos brolį ar sesę.

„Ir belieka tikėtis, kad monsinjoras , gyvendamas žemėje ir buvęs laisvės bei tiesos apaštalu, o šiandien jau regėdamas tikrąjį Tiesos šaltinį veidas į veidą, savo malda iš anapus užtars ir padės išsigelbėti iš elgetystės, prašyti tikrosios laisvės lyg apsiausto nuo negandų lietaus ar vėjo ir pasilikti jame nuolat,“ – užbaigė kunigas.
Po kunigo kalbos tremtinių choras, pritariant altininkui A. Pleškūnui ir visiems susirinkusiems sugiedojo „Viešpaties angelą.“

Iš Dukstynų kapinių paminėjimo dalyviai išvyko į netoliese esantį mons. A. Svarinsko įkurtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, kuriame netrukus buvo laikomos Šv. Mišios. Jose dalyvavo kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupai – Jonas Kauneckas, Eugenijus Bartulis, Saulius Bužauskas, kunigai – Mindaugas Martinaitis, Raimundas Kazaitis, Nerijus Pipiras. Šv Mišias aukojo vyskupas Eugenijus Bartulis, giedojo dainininkas Mindaugas Zimkus.

Homiliją skaitęs vyskupas Saulius Bužauskas pasidžiaugė susirinkusiais į šį parką pagerbti Lietuvos partizanų, kurie savo gyvybę atidavė dėl Lietuvos, brangino ją ir jos laisvę, brangino ir tikėjimą. Vyskupas atkreipė dėmesį, ko žmonės įprastai bijo. Įvairiose kartose bijota skausmo, likti vienišam, atstumtam, įskaudintam bendražygių, išduotam, likti nemylimam ir niekam nereikalingam. Tačiau žinome, kad Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Dievas buvo didelė paguoda ir partizanams įvairiose sunkiausiose aplinkybėse: miškuose, rūsiuose, slaptavietėse, nežinojime, nerime.

„Mes turime jaunimą ir privalome jam parodyti skausmo, vargo prasmę. Turime ginti laisvę, Tėvynę dėl jaunų žmonių, kurių galbūt čia nėra, jų rytojaus. Jie džiaugsis mūsų liudijimu, tuo atminimo puoselėjimu galbūt po daugybės metų. Svarbu karta po kartos perduoti tradiciją mylėti laisvę, nieko nebijoti dėl jos, brangiausios Dievo dovanos, kurią Jis davė kiekvienam žmogui: laisvę pasirinkti, atsakyti už savo pasirinkimus,“ – kalbėjo vyskupas.

Pasibaigus Šv. Mišioms pakviesta rašytoja, poetė, vertėja dr. Erika Drungytė kalbėjo:“Jeigu buvo šventas Jurgis su ietimi rankoje, tai turėjo atsirasti ir šventas Pranciškus su paukščiais ant rankų.“ Rašytoja teigia, kad galbūt ryškiausiomis tokio skirtingo veikimo asmenybėmis galėtume įvardinti monsinjorą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Vincentą Sladkevičių. Pirmasis – neabejotinai karys, antrasis – taikos apaštalas. Iš vienos pusės abu dvasininkus galėtume vadinti idealistais, tikėjusiais šio gyvenimo permainomis ir tiesos atstatymu.

Iš kitos pusės jie buvo tiesiog krikščionys, tikri Kristaus mokiniai, savo gyvenimais tvirtinę jo mokymą. Ir šalia jų rašytoja į vieną gretą surikiuoja Viešpaties karalystėje ir dar čia žemėje mums užtarimo meldžiančius brolius ir seseris: Juozą Zdebskį, Vincentą Vėlavičių, Algimantą Keiną, Moniką Gavėnaitę, Genovaitę Drąsutytę, Sigitą Tamkevičių, Robertą Grigą, Nijolę Sadūnaitę ir daugelį kitų. Ir svarbiausias ir pats galingiausias dėmuo, kuris juos visus jungia – meilė. Rašytoja sako, kad tai drąsa, ne baimė.

Dr. E. Drungytė pažymėjo mons. A. Svarinsko indėlį į visos Lietuvos ir net pasaulio istoriją, iš kurios jo niekas neištrins, kad ir koks didelis noras būtų. A. Svarinskas iš visų išsiskyrė savo nuoseklumu, blaivia nuovoka, kritiniu mąstymu, nesusitaikymu su blogybėmis, kurios klestėjo jau po mūsų trispalve. Ir šalia šio kunigo pavardės minimą JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, kuris anuomet ištraukė dvasios tėvą iš lagerio ir iš galimo istorijos perrašymo dabar. Tuo tarpu romųjį ir nuolankųjį V. Sladkevičių prieš kelis metus mėginta eliminuoti – niekšiškai, negrabiai, kagėbistiškai, šviežiu rašalu įrašant jo pavardę į neva su sovietų saugumu bendradarbiavusių sąrašą.

Kalbėdama apie mūsų istoriją, kuri dar tokia gyva, rašytoja pateikia dar neseną sėdėjimą bunkeriuose, pogrindžio spaustuves, dalijimąsi uždrausta literatūra ar kalbėjimąsi apie amžiną pasiryžimą niekada nepasiduoti. Tačiau šiandien svajotoji laisvė taip ir nėra pasiekta, nepaisant formalaus jos įtvirtinimo. Jei anksčiau dar būdavo vietų, kur galėdavai pasislėpti ir rasti sienų be ausų, tai dabar mus seka net banko kortelė. Šiomis dienomis apie įvairias problemas nėra kam ir pasiskųsti, nes privilegijuotieji yra žąsys, nuo kurių viskas nubėga lyg vanduo, nepaliesdamas neliečiamumo aliejais pateptų jų kūnų.

Ir dar apie tautos karį, dvasinei kultūrai davusį šimteriopai daugiau, nei visi šiandieniniai „patriotai“ kartu sudėjus, rašytoja pateikia Algirdą Patacką, kadaise Sąjūdžio mitinge pasakiusį: „Mes norime laisvės, bet ar nuo to pradedame? Iš Sąjūdžio programos dingsta etinės vertybės, vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Yra pavojus nematyti pagrindinio priešo – mūsų dvasinio skurdo. Pirmiausia reikia vaduotis iš savo nuodėmių. Nėra laisvės be doros. Tik dora suteikia moralinę teisę būti laisviems. Jei patys sugesime, tuomet galas. Pirmiausia reikia susitvarkyti su savimi, o tuomet kariauti su išorės priešais. Iš savęs reikia reikalauti dešimt kartų daugiau, kaip iš kitų.“

Paskutinis renginio akcentas – ekskursija po Partizanų parką, kuriai vadovavo Donatas Stakišaitis. Stotelėse prie koplytstulpių kalbėjo Alina Saladūnaitė, Ritonė Šalkauskienė, Vytautas Jurkus. Pasisakymus palydėjo aktoriaus Arnoldo Jalianiausko parinktos ir jo atliktos partizanų dainos. Ekskursija užbaigta vyskupo Eugenijaus Bartulio malda už laisvės kovotojus ir palaiminimu.

Nuotraukos Jono Česnavičiaus.