Lidžita Kolosauskaitė. Apie rasę

Apie rasės įtaką gyvensenai ir pasaulio supratimui rašė dar Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“. Autorius pagrįstai analizavo rasių skirtumus paveikumui bei vertybėms. Iš esmės tvirtino, kad rasė yra tam tikras „kodas“ politikui.

P. Gustave buvo prancūzas ir gyveno XIX – XX a. sandūrose, dėl ko galėjo sukurti veikalą, kaip kraujas įtakoja smegenis. Šiais laikais tokie svarstymai greičiausiai būtų priskirti rasistiškiems. Ir visgi – ar tikrai taip netikėta, kad rasė turi reikšmės asmenybės raidai? Ir jei ne, kaip paaiškinti, kad indas, juodaodis ir baltasis gali kartu žaisti futbolą, dirbti, gyventi tame pat rajone, bet labai menkai tikėtina, jog išpažins tą patį tikėjimą, valgys vienodą maistą, turės panašų požiūrį į šeimos gyvenimą ar klausysis tokios pat muzikos?

Odos spalva nėra kažkoks esmingas kriterijus savaime, tačiau ji išduoda asmens prisitaikymą gyventi tam tikroje vietovėje, iš kurios kyla lūkesčiai bei požiūriai. Gyvenamąją vietą pakeisti, žinoma, galima, tačiau ar taip lengvai pasikeis iš kartos į kartą perduotas mąstymo modelis? Žinau begales nereligingų žmonių, kurie tuokiasi Bažnyčioje ir krikštija vaikus. Paklausus, kodėl taip elgiasi, patys vargiai galėtų paaiškinti, tačiau, akivaizdu, jie kartoja tai, ką darė jų tėvai, seneliai ir daug kartų prieš tai.

Neabejoju, mintinai žinote, kas bus ant šv. Kalėdų ar šv. Velykų stalo. Ir greičiausiai per daug kartų matėte per tiltus nešamas nuotakas. Daugybę dalykų žmonės daro toli gražu ne todėl, kad jie labai racionalūs ar malonūs. Įprotis – reikšmingas faktorius.

Dabartinio pasaulio problema – siekis aiškinti žmonių santykius ne per jų įpročius, o per odos spalvą. Neva konfliktas kyla dėl to, kad vienas šviesus, o kitas – tamsus. Nors išties konfliktas kyla dėl to, kad vienas yra katalikas, o kitas – musulmonas, vienas daug dirba, o kitas gyvena iš pašalpų. Vienas linkęs net per daug paklusti taisyklėms, o kitas praktikuoja nusikalstamą gyvenimo būdą.

„Juodaodžiai yra unikali bendruomenė ta prasme, kad garbina nusikaltėlius“. Šią, regis, šokiruojančią frazę pasakė… juodaodė moteris. Ir iš esmės teisingai. Kiekvienoje bendruomenėje yra tam tikras tolerancijos nusikaltimams laipsnis, netgi tam tikras nusikaltimų herojizavimas (pvz. Boni ir Klaidas). Visgi, minėta bendruomenė išsiskiria palankesniu požiūriu į nusikalstamą gyvenimo būdą. Sunku atspėti, kodėl, – gal dėl Afrikoje dominuojančio jėgos kulto, didesnio vyriškų hormonų kiekio (juodaodžiai net vizualiai yra tvirtesni) arba kitų dalykų . Tačiau iš esmės šios rasės įpročiai yra kitokie.

Skirtinga gyvensena ir supratimas apie ribas lemia konfliktą, dėl ko rasinis pasiskirstymas nuo seno būdingas beveik visoms bendruomenėms. Įprastai kinas stengsis gyventi ten kur daugiau kinų, juodaodis – ten, kur daugiau juodaodžių ir pan. Nesistengiant dirbtinai demonizuoti, tame nėra nieko keisto ar nepriimtino. Tai – patogu. Nors dabar greičiausiai laikytina rasizmu, ar ne?

Norint padėti tam tikrai rasei, reikėtų ne priešinti su kitomis rasėmis, o išsiaiškinti įpročius, lemiančius atitinkamas problemas ir galvoti, kaip tai galima koreguoti. Tarkim, JAV daug juodaodžių gyvena vargingai, yra įsitraukę į gaujas, svaiginasi. Tačiau kaip tai gali pataisyti ant kelių klūpantys baltieji? Ir ar tai tikrai susiję tik su vergija? Ar apskritai vergija turi tvarų priežastinį ryšį su esama juodaodžių padėtimi? Drįsčiau suabejoti.

Pirmiausiai, vergija panaikinta dar… 1865 m. Nuo to laiko pasikeitė bent 4 kartos. Antra, vergija egzistavo ne tik JAV ir paveikė toli gražu ne tik juodaodžius. Pirmieji į JAV atgabenti vergai buvo… airiai. Panašiu metu carinėje Rusijoje (su Lietuva jos sudėtyje) egzistavo vergijai artima santvarka – baudžiava. Vakarų Europoje ir daugelyje kitų valstybių – feodalizmas. Indija ir kitos Azijos valstybės iki XX a. vidurio buvo kolonizuotos, vietiniai gyventojai neturėjo lygių teisių su okupantais. Pasaulio istorija – nesibaigiančios neteisybės istorija. Nerasime valstybės, kurioje visi asmenys kada nors būtų turėję bent panašias teises.

Ar galimybių disproporcija įtakoja gyvenimo būdą? Žinoma. Ar ta įtaka – šimtaprocentinė? Ne.

Rasių konfliktas gali būti natūralus arba dirbtinis. Natūraliai dažniausiai kyla tuomet, kai žmonės sukuria šeimas su skirtingos rasės atstovais, kas neretai baigiasi skyrybomis ir neaiškios tapatybės vaikais. Dirbtinis, kai rasės įpročių suformuota problema perkeliama kitai rasei, o ta kitoji – grynai dėl įpročio keliaklūpsčiauti bet kam nuo Briuselio iki kupranugario – lengvabūdiškai prisiima kaltę. Tokiu būdu „juodasis rasizmas“ tampa „baltuoju rasizmu“ ir tai negali duoti nieko kito kaip kitos formos neramumus bei išnaudojimą.

Gyvenimas santarvėje yra įmanomas gerbiant kitos rasės atstovus, tačiau pagarbos nederėtų painioti su keliaklupsčiavimu ar asimiliacija. Keliaklupsčiavimas apskritai yra siaubinga yda, o asimiliacija dažnai ištrina vertingus skirtumus.

Rasės nėra priešai, tačiau turi skirtingus įpročius.