Kas Jūs esate?
Lietuvis ar… europietis?
Politikos teorijoje laikoma, kad valstybė susideda iš trijų komponentų – tautos, teritorijos ir valdžios.
Ar įmanoma valstybė… be tautos?
Iš esmės taip, bet tai bus visai kitokio tipo valstybė nei ta, kurioje gyvename šiandien.
Tauta savo esme nėra ir negali būti suprantama kaip tiesiog kažkokių žmonių būrys. Tauta yra etniškai, kultūriškai, istoriškai ir morališkai susijusių asmenų bendruomenė. Būtent tas tautos bruožas – jos vienijamų asmenų panašumas vienas į kitą – lemia tautos įtaką valstybės formavimuisi ir politikai.
Tauta kaip tam tikra vienovė, kaip tam tikras standartas kelia reikalavimus teritorijos valdytojui – valdžiai tam, kad gyvenimas toje teritorijoje atitiktų tai, ką ta tauta laiko teisingumu ir klestėjimu.
Todėl nelikus tautos kaip vienovės, kaip tam tikrų panašumų siejamos asmenų bendruomenės, valstybė susiaurėja iki… valdžios ir teritorijos.
Nereikia būti naiviems (ar veikiau optimistams), kad tokia valstybė nėra įmanoma. Išties tokia valstybė yra įmanoma ir būtent tokios valstybės egzistavo iki žymiojo Tautų pavasario, kurio metu atskiros tautos viena po kitos suvokė, kad jos nėra tiesiog žmonės gyvenantys tam tikrose teritorijose. Kad jos yra žmonės, kurie turi bendrą istoriją, bendrus papročius ir… bendrus tikslus.
Būtent tas suvokimas, kad aš, mano kaimynas ir mano kaimyno kaimynas nesame tiesiog paskiri individai, bet visgi panašūs – vienos tautos atstovai – suvienijo žmones į kovą, po kurios sekė daug neįtikėtinų pergalių – demokratiniai judėjimai, tautos įtraukimas į valstybės valdymą, ekonomikos kilimas, gyvenimo sąlygų gerėjimas ne tik aukštuomenei, bet ir eiliniams žmonėms – žemdirbiams, fabrikų darbininkams, bakalėjininkams ar batsiuviams. Visiems.
Tautų pavasaris
Nebijau pasakyti, kad reikšmingiausias istorinis įvykis, paskatinęs dabartinės lygiateisių narių visuomenės koncepciją buvo būtent Tautų pavasaris.
Be Tautų pavasario tauta nebūtų tapusi reikšminga valstybės dedamąja ir klausimus, kurie dabar sprendžiami rinkimais ar referendumais, spręstų kokie nors karaliai, carai ar… oligarchai. Nes jie iš esmės tokie patys karaliai kaip tie, kurie valdė Europą iki XIX a. Tik be titulų ir su apribotomis galiomis.
Bet ką mes turime šiandien?
Istorinė pergalė, pavertusi paskirus individus vieniu, kovojančiu už bendrą gėrį, pamirštama. Vietoje to pamažu grįžtama prie valstybės kaip teritorijos ir valdžios koncepcijos.
Nesutinkantiems su valstybės politika dažniausiai siūloma emigruoti, tuo išreiškiant, kad asmuo nebėra tautos dalis ir kartu valstybės dedamoji, o tiesiog paskiras individas, gyvenantis tam tikroje teritorijoje pagal tam tikros valdžios nurodymus.
Čia tas esminis, bet smulkiai įžiūrimas lūžio taškas – kuo yra laikomas žmogus – tautos dalimi, piliečiu, valstybės „akcininku“, ar vienišu individu, ieškančiu palankiausio režimo apsistoti.
Pagal viešąją retoriką akivaizdu, kad asmuo laikomas labiau vienišu individu, ieškančiu palankiausio režimo apsistoti, nei tautos dalimi. Aišku, tautos dalimi jis irgi laikomas, bent jau formaliai, nes iškart išrauti tautinę savimonę, susiformavusią per daugiau nei pusantro šimto metų būtų labai rizikinga, iš esmės tai net galėtų sukelti antrąjį Tautų pavasarį.
Tačiau tautą kaip tokią galima sunaikinti jai pačiai to nė nejaučiant, tiesiog palaipsniui neigiant tuos dalykus, kurie ją išskiria iš kitų bendruomenių. Neigiant, kad lietuvis ir portugalas yra skirtingi, kad atskirų tautų atstovai turi skirtingus poreikius, kylančius iš skirtingų identitetų ir skirtingų gyvenimo sąlygų.
Nors laikoma, kad tautą labiausiai apjungia kalba, bet aš dar pridėčiau… valiutą. Būtent kalba ir toje teritorijoje legitimios atsiskaitymo priemonės labiausiai išryškina tam tikros bendruomenės savastį – jos skirtingumą nuo kitų tautinių bendruomenių, jos vidaus taisykles, jos uždarumą gerąja prasme.
Nes tauta kaip ir šeima nėra atvira kiekvienam prašalaičiui. Ji turi savo dinamiką, apibrėžtą jos narių poreikiais.
Deja, savitos atsiskaitymo priemonės mes nebeturime. Kaip ir daugelis Europos tautų. Ne Europos tauta, bet būtent – Europos tautos.
Europa niekados neturėjo ir niekados neturės vienos tautos. Ji gali apskritai neturėti tautų, bet ji neturės vienos tautos.
Nes, jau minėta, tauta nėra tiesiog kažkokia žmonių bendruomenė. Tai – labai savita bendruomenė, kuri neįmanoma tarp istoriškai, kultūriškai, ekonomiškai ir socialiai skirtingų žmonių. Žmonių, kurie turi tiesiog nesuderinamus poreikius, kurie yra skirtinguose raidos etapuose.
Šia prasme traktavimas savęs europiečiu realiai reiškia atsisakymą nuo tautos – betautiškumą.
O betautiškumas savo ruožtu veda į dviejų komponentų valstybę – valdžios ir teritorijos.
Taigi, tas pats klausimas – europietis ar… lietuvis?
Ar dabar jis Jums skamba kitaip?
