Lidžita Kolosauskaitė. Demokratinių rinkimų perspektyva

Kiekvieną dieną matome protestus bei riaušes didžiojoje dalyje Europos, JAV, tai prasideda Australijoje ir netgi Izraelyje. Spauda tyli arba tik pagąsdina apie suimtus ir baisiomis baudomis nubaustus protestuotojus, tačiau tie, kam aktualu, dalinasi informacija kaip knygnešiai – Facebook.com žinutėmis ir kitais socialiniais tinklais, apie tai dažnai rašo „alternatyvios“, t.y. valstybės nefinansuojamos, žiniasklaidos priemonės.

Neigti, kad dauguma Vakarų pasaulio vyriausybių ne tik praradusios bet kokį piliečių pasitikėjimą, bet iš esmės jau kariauja atvirą pilietinį karą su tauta, gali tik absoliučiai nekritiškas techninio išsilavinimo šviesuomenės atstovas; tik tokie ir neigia.

O tam, kad jų politikos teorijai prieštaraujantys teiginiai esą ne Vyriausybė turi klausyti piliečių, bet piliečiai – Vyriausybės, atrodytų bent kiek svaresni, pasitelkiamas išsakančiųjų kitokią nuomonę marginalizavimas. Ir visiškai nesvarbu, kas tą nuomonę išsako – melžėja Danutė, pripažinta filosofė ar teisės profesorius, besispecializavęs žmogaus teisių srityje. Visi iki vieno kaip lygūs bus išvadinti „marginalais“, „žemesnių pajamų bei išsilavinimo atstovais“ ir „valstybei pavojingais elementais“.

Šiuo metu jokį politinį ar socialinį svorį turintis asmuo negali sau leisti pasisakyti prieš vykdomą politiką ir nesusilaukti sankcijų – ekonominių (atleidimas iš darbo, renginių atšaukimas, baudos) ar socialinių (vieša pajuoka, senų „nuodėmių“ kapstymas, išstumimas į „nepageidaujamų“ piliečių gretas).

O šios tendencijos, kaip minėjau, ne tik Lietuvoje – tai vyksta didesnėje dalyje Vakarų valstybių. Klausimas, ką tai iš tikrųjų reiškia ir kaip šitai derėtų suprasti, kol kas nėra keliamas, nors protingesnieji turėtų įtarti.

Terminas „populizmas“, kad ir turintis neigiamą atspalvį, reiškia labai natūralų dalyką – pataikavimą rinkėjui. Iki šiol populizmas buvo įprasta politiko strategija, nes… Koks gi kitas būdas patekti į valdžią? Tik nedemokratiškas perversmas.

Vakarų visuomenėje joks apie ateitį galvojantis politikas negalėjo sau leisti apsitverti metalinėmis tvoromis, pasisamdyti apsaugą ir prigrasinti, kad, jei visuomenė jo neklausys, tai patirs dar didesnius kankinimus. Nes toks politikas būtų laikomas praradusiu tautos pasitikėjimą ir turėtų palikti postą be tikimybės greitai sugrįžti.

Tačiau bent jau Lietuvoje net ne pavienis politikas, o visa Vyriausybė elgiasi būtent taip – imasi fizinių saugos nuo piliečių priemonių ir didina terorizavimo mastą. Piliečių valia, sprendžiant su jų laisvėmis bei teisėmis susijusius klausimus, ne tik nėra kažkaip rimtai vertinama, bet vien jau tos valios pareiškimas traktuojamas kaip grėsmė valstybei, už tai grasinama baudomis ir net įkalinimais.

Argi tie, kurie planuotų būti perrinktais demokratiniuose rinkimuose, galėtų sau leisti tokį elgesį? Žinoma, ne, nes jau dabar akivaizdu, kad valdantieji pralaimėtų netgi rinkimų išvakarėse įsteigtai partijai „PIŠendas“, kuriai vadovautų vienakojis santechnikas iš Pabradės. Manytina, kad tą galimą pasakyti apie daugumą šiuo metu Vakarų valstybes valdančių politikų – iš esmės jie yra politiniai lavonai. Tuo atveju, jei vyktų demokratiniai rinkimai, kuriuose visi piliečiai galėtų išreikšti laisvą valią.

Deja, labai tikėtina, kad būtent tokie rinkimai ir nėra planuojami – galbūt pandemijos, galbūt politinių sankcijų valstybei „priešiškiems“ asmenims ar tiesiog elektroninių rinkimų, kur skaičiukus gali „sugeneruoti“ duomenų mokslininkai, pagrindu. Dėl to bandymas neigti, kad vykdoma politika signalizuoja demokratijos pabaigą ir reiškia kažkokį naują, galbūt centralizuotą valdymo modelį su „iš viršaus“ nuleidžiamais politikais nebėra tik paprastas naivumas, tai – vištos nukirsta galva šokis.

Atsitraukus nuo to, dėl ko daug metų buvo kovojama ir kas užtikrino kiekvieno piliečio teises dalyvauti valstybės valdyme, grįšime į tamsiuosius laikus, kur koks 90 proc. rezidentų bus atriboti nuo galimybės dalyvauti valstybės valdyme, kartu – įtakoti savo teisinę padėtį.

Ir jei kelis tūkstančius eurų uždirbantis šviesuomenės atstovas tikisi patekti į tą mažą procentą, spręsiančių kitų, o kartu ir savo, reikalus, tai greičiausiai optimistiškai apsigauna – kaip kad tada, kai raminosi, kad karantinas truks tik 2 savaites arba kad užteks 2 adatų „laisvei“ išsipirkti.

Šiais laikais negėda būti „marginalu“, kuris kovoja už demokratijos išlikimą. Gėda būti „šviesuomene“, kuri išdidžiai artėja link kaladės, ant kurios jiems nukirs galvas.

lidzita.lt