Šiandien įsivėliau į ilgoką diskusija su viena drauge, kurios metu ji eilinį kartą bandė mane įtikinti, kad mano noras, jog dauguma žmonių turėtų galimybę gauti gerą išsilavinimą, reikšti savo nuomonę ir pragyventi iš savo darbo, yra… neteisingas, komunistiškas, potencialiai sugriausiantis pasaulio santvarką.
Iš esmės tai šitoks požiūris nieko naujo. Galimybė (pabrėžiu – ne hipotetinė teisė, o reali galimybė) gyventi kokybiškai daugumai žmonių vis dar asocijuojasi su komunizmu ir „lygybe“.
Jei būtų klausimas „kaip norite gyventi – blogai, bet geriau už kaimyną, ar taip pat gerai kaip kaimynas?“, tai nenustebčiau, kad dauguma rinktųsi gyventi blogiau, bet užtat geriau už kaimyną negu taip pat gerai kaip kaimynas.
Kodėl? Iš kur ta baimė, kad aplink bus tokie pat sėkmingi žmonės?
Manau, kad šita problema kyla iš žmogaus prigimties ir auklėjimo.
Prigimtimi žmogus yra sociali būtybė (nepaisant visų kalbų apie tariamą žmogaus „autonomiją“ ir „individualizmą“), o auklėjimas kaip pagrindinį matą pateikia lyginimąsi su kitais žmonėmis. Dažniausiai artimiausios aplinkos, žinoma.
Niekas nesilygina su Danijos karaliumi ar Nerijumi Numavičiumi, nes tada tektų iškart nuleisti rankas ir pripažinti pralaimėjus gyvenimo lenktynes rezultatu 1 : 1000 000 000. Bet lygintis su kaimynais, giminėmis ar bendradarbiais yra socialinė norma, kuri patvirtina tam tikrą vietą hierarchijoje.
Tipiška „sėkmės“ iliustracija – „sėkmingas“ žmogus kaip taisyklė yra vienas, kur nors toli nuo kitų, dažnai aukščiau už kitus (aliuzija į pirmenybę).
Ne veltui dauguma jaučia diskomfortą bendraudami su vadovais ar labiau pasiturinčiais draugais, bet užtat puikiai jaučiasi leisdami laiką su žmonėmis, kurie šiek tiek mažiau uždirba, gyvena prastesniuose butuose ir pan.
Iš esmės, kad ir kaip tai būtų apgailėtina, kito nesėkmė dažnam yra patvirtinimas apie jo paties sėkmę, tad tokio pasaulio, kuriame kaimynas ar draugas gyvena taip pat gerai, dauguma tiesiog neįsivaizduoja. Juk kaip tada… nustatyti savo vietą hierarchijoje? Kaip suprasti, ar tau sekasi? Prieš ką… pasididžiuoti?
Pažiūrėkime į Facebook.com fenomeną – jo populiarumą lėmė būtent galimybė (dažnai net ir melagingai) girtis savo gyvenimu. Retas Facebook.com narys yra tinkle dėl saviraiškos, idėjų sklaidos ar kitų rimtesnių siekių. Absoliuti dauguma į Facebook.com ateina pasigirti – įkelti nuotraukų iš net ir nepavykusių kelionių, pasidalinti kavinėje valgyto kepsnio nuotrauka ar tariamai šauniu maratonu, kuris išties buvo nuobodus ir sunkus kaip visas gyvenimas.
Mes esame mokomi, kad gyvenimas – lenkynės ir laimingi tie, kurie bėga greičiau už kitus. Visai pamirštant, kad lentynės yra milžiniška apkrova visam organizmui ir nervinei sistemai.
Prieš kelias dienas žurnalistė ieškojo dirbančio, bet taupančio žmogaus papasakoti apie pragyvenimą Lietuvoje. Nors pažįstu tokių žmonių daugybę, nei vienas iš jų nesutiko eiti į laidą, nes visiems atrodė, kad kalbėti apie tai, kad tau kažko trūksta, kad turi taupyti yra… gėda.
Taigi, mes nuo mažens auginami tokioje psichologiškai žalingoje aplinkoje, kurioje kito nelaimė yra… laimė. Ir kalba ne tik apie Lietuvą. Panašaus požiūrio laikosi absoliuti dauguma pasaulio tautų, galbūt išskyrus žydus, kurie, deja, stipriai lenkia kitus nuovokumu jau kelis tūkstančius metų.
Natūralu, kad įpratę lyginti save ne su savimi (savo pasiekimais, nuveiktais darbais, įgytomis žiniomis), o su aplinkiniais, mes pasąmoningai trokštame, kad kitiems sektųsi nors truputį blogiau nei mums.
Ir tas noras programuoja, kad bet kokios kalbos apie tokius natūralius dalykus kaip visuotinis kokybiškas švietimas, visuotinė ir reali žodžio laisvė bei darbo vertę atitinkančios pajamos yra suvokiami kaip „lygybė“, „komunizmas“, „pavojus“.
Nors tas pavojus yra ne kur kitur kaip galvoje. Santykyje su kitais. Išugdytame nepilnavertiškume.
Deja, kol žmonės nepradės šio brudo „operuoti“ iš savęs ir suprasti, kad jie gali būti laimingi tarp žmonių, kuriems sekasi ne blogiau, tol mes turėsime pasaulį, kuriame viena grupė visados žiūrės kaip išnaudoti kitą grupę.
Ir pabrėšiu – ne tiek dėl fizinių išteklių, kiek dėl… moralinio pasitenkinimo.
Skamba gana apgailėtinai, taip?
