„Europoje kaimynas bijo kaimyno – ten į veidą vienas kitam šypsosi, bet tu tik pabandyk kokią mašiną vakare nusiplauti ar panašiai – tuoj pat iškvies policiją. O kitą dieną vėl šypsosis. Ir tas, kuriam iškvietė, šypsosis, nors žinos, kad anas iškvietė, nes niekas daugiau nematė. Jie tai laiko pilietiškumu,“ – ne per seniausiai papasakojo klientas, jau daug metų gyvenantis toje mūsų dievinamoje Vakarų Europoje.
Iš tiesų, Lietuvoje formuojasi panašus požiūris į kaimynystę, tik, laimei, kol kas be dirbtinių šypsenų – kaimynai atvirai koliojasi dėl ne vietoje pastatyto automobilio, per garsiai sulojusio šuns, gėlę nuskynusio vaiko ar dar kokių niekų.
Vis daugiau tokių „buitinių dramų“ persikelia ir į teismus, kur rimtais veidais matuojami tvorų centimetrai, atstumai iki petražolių ir pan.
Na, o po to kaimynai šnairomis vienas į kitą spokso ir vis laukia progos revanšui – nes bent jau vienas, o dažnai ir abu vis tiek lieka nepatenkinti.
Dažnai girdžiu sakant, kad nenorint pyktis su kaimynais reikia keltis į privatų namą. Iš tiesų, tai ne visai tiesa, nes privačių namų gyventojai bylinėjasi ne mažiau nei daugiabučių. Tik motyvai kiti – jei daugiabutyje aktualiau triukšmas arba ne vietoje palikta mašina, tai privačiam name paprastai fotografuojami į kelią išbegę augintiniai arba matuojamas krūmelio atstumas iki tvoros.
Kas nutiko, kad žmonės taip nebemoka sugyventi?
Darni kaimynystė
Dauguma gali visą dieną vykdyti svetimus nurodymus, atlikinėti beprasmiškiausias užduotis ir nė karto neišreikšti nepasitenkinimo, bet grįžta namo ir iškart kimba į atlapus kaimynui dėl visiško mažmožio, kurio galėtų nė nepastebėti.
Pirmiausia dauguma žmonių dienos pabaigoje išties yra taip pervargę ir tokie nelaimingi, kad jiems būtinai reikia „nuleisti garą“. Ir čia, žinoma, puikiai pasitarnauja kaimynas, kuriam dažniausiai reikia to paties.
„Žinai, čia gyvena toks beprotis. Stovi ir rėkia, jei eini „jo“ keliu“, – neseniai pasakojo bičiulė. – „Seniau nutylėdavau, bet dabar, kai skiriuosi su vyru, tai man taip reikia išsirėkti… Žinok, sustojau ir ėmiau rėkti jam atgal. Rėkiau tol, kol vaikas pradėjo verkti… Taip palengvėjo.“
Pažįstama situacija?
Kaimynai yra mūsų kempinės blogoms emocijoms sugerti, o, kai jie naudojami tam, tai joks kitas praktinis pritaikymas tampa negalimas.
Dėl to dauguma priversti griautis tvoras be leidimo pastatytas ant sklypų ribos (nors kur dar tą tvorą statytis?), rauti medžius, pasodintus per arti kaimyno sklypo, bijoti į kiemą išleisti katiną ir pan. O daugiabučiai valdomi visiškai neefektyviai, dažniausiai ženkliai permokant administratoriams, nes patys namo gyventojai tiesiog neranda bendros kalbos.
Ar tai tikrai – „pilietiškumas“?
Karo „visi prieš visus“ aš niekaip nepavadinčiau pilietiškumu, juolab, kad visokie absurdiški reglamentavimai dažnai kyla iš pačių žmonių skundų. Taip pvz. buvo atsiradęs draudimas laikyti butuose gyvūnus be kaimynų sutikimo.
Kai žmonės elgiasi kaip maži vaikai, valstybė juos vertina kaip vaikų darželio auklėtoja – kuo daugiau viską apriboja, kad tik išvengti isterijų bei tampymosi už kasyčių. Bet objektyviai tai nepadeda, tik tampa pretekstu naujiems ginčams: „o ten parašyta… o tu neturi… o tau negalima“.
Dauguma tų „dramų“ yra tokio lygio, kad juokinga pasakoti. Beveik niekados nėra kalbos apie rimtus pažeidimus. Ne, dažnausiai elementarus formalizmas, kūrybiškai išnaudojamas tam, kad paerzinti nemielą kaimyną.
Tuo tarpu geras kaimynas yra panašiai kaip giminė, tik arčiau. Jis gali paskolinti druskos, pažiūrėti namus, išvesti šunį ar pašerti katiną.
Dešimt dienų, kol atostogavom užsienyje, mūsų katiną prižiūrėjo ne kas kitas, o kaimynai.
Iš tikrųjų gera, glaudi kaimynystė yra tiesus kelias į efektyvų namo administravimą (jei kalbama apie daugiabutį) ir į darnią, psichologiškai sveiką aplinką, kai nebijai grįžti namo.
Adekvatus, sveikas pilietiškumas nėra skundinėjimas dėl niekų, nes pilietis yra ne kas kita, o piliečių bendruomenės narys. Bendruomenė turi siekti darnos ir efektyvumo, kam skundai tik trukdo – jie sukiršina žmones ir didina kaštus – kuo daugiau besipešančių, tuo daugiau prižiūrėtojų.
Žmonės moka už savo egoizmą ir nesugebėjimą, iš tikrųjų net nebandymą susitarti.
Taigi, ką daryti, jei kaimynas „užknisa“?
Pirmiausia pagalvoti, ar tikrai užknisa kaimynas. Galbūt užknisa sunkus darbas ir įgrisusi rutina? Gal kaimyno elgesys nėra toks jau reikalaujantis kritikos? Gal sukeliami nepatogumai išties tokie menki, kad neverta kreipti dėmesio?
Jei atsakymai yra „ne“, visados vertėtų pradėti nuo pokalbio: „Labas, kaimyne, matau, kad… Gal galėtumėte…?“. Ir tik tada, jei kaimynas nesutinka susitarti gražiuoju, įtraukti į ginčą teismus, prokuratūras, statybų inspekcijas ir pan.
O atsikraustę į naują vietą nepatingėkite iškepti pyrago ir pavaišinti artimiausius kaimynus. Gera pradžia – pusė darbo!
