Niekados nebuvau nei abortų šalininke, nei priešininke, bet visada galvojau, kad toks pasirinkimas yra labai sunkių aplinkybių išdava.Todėl paskutiniu metu mane tiesiog vimdo retorika „leiskite moterims RINKTIS”.
O ką čia dar galima rinktis, kai įsčiose jau užsimezgusi nauja gyvybė? Galbūt reikėjo rinktis… prieš tai?
Žinoma, būna ligų, išprievartavimų… Nesakau, kad esu už šimtaprocentinį abortų draudimą, bet ar aš už tai, kad abortas būtų kaip Tic Tac tabletės – prieinamas kiekvienai, pamiršusiai pasirūpinti prezervatyvu?
Ne.
Šiurpiai atrodo, kai moterys, kurių FB profiliuose puikuojasi vaikai, draskosi marškinius dėl teisės į abortą. Dažnai jų paklausiu, ar nespėjo pasidaryti. Tada pyksta. Neaišku ko – juk kovoja būtent už tai.
Išties susidaro įspūdis, kad abortas dar vienas gudrus lobizmo marketingas, puikiai tinkantis vartotojiškai, moralės likučius darbe pamiršusiai „vakarietiškai” visuomenei.
Ten, kur abortai, ten ir pinigai. Nemaži. Netgi labai dideli.
Tokie dideli, kad viena tokia organizacija JAV, padaranti itin daug abortų, kovoja už tai, kad… Abortai būtų leidžiami iki pat gimimo. Na, jei moteris sudvejojų prieš gimdymą.
Kiek žinau, JAV abortai daromi netgi… valstybės lėšomis. Lyg kompensuojamieji vaistai. Vaistai nuo gyvybės.
O marketingo suviliotos kvailelės vaitoja apie savo teisę „rinktis” – teisę nužudyti užsimezusią gyvybę, sužaloti save fiziškai ir psichologiškai, teisę rizikuoti savo vaisingumu ateityje. Kiek daug telpa į tą „teisę rinktis”!
Du mitai, kuriuos dažniausiai kartoja tokios „pasirinkėjos” – kad nelaukiamas vaikas gyvens taip blogai, jog jau geriau iškart jį pribaigti ir kad „moteris turi teisę spręsti, ką jai daryti su JOS kūnu”.
Pirmuoju atveju reikia paminėti, kad gyvenimas apskritai yra loterija, kuri nesibaigia gimimu. Yra vaikų, kurie laukti, mylėti ir viskuo aprūpinti, pasuka klystkeliais, yra vaikų, kurie, nepaisant nelepinusio gyvenimo, užauga padoriais žmonėmis. Galų gale dvejonė dėl nėštumo savaime nereiškia, kad gimęs vaikas bus nemylimas. Laikui bėgant, viskas keičiasi.
Antruoju atveju reiktų priminti, kad nors techniškai embrionas yra moteryje, bet tai iš esmės nėra moters dalis – nors ir visiškai nuo jos priklausoma. Kalbant apie abortą, mes kalbame visų pirma ne apie „moters teisę rinktis”, o apie embriono, kuris NĖRA MOTERIS, sunaikinimą.
Tai kodėl gi daug, net ir vaikus turinčių moterų taip neadekvačiai vertina „teisę į abortą”, iš kur tas begalinis noras didinti abortų prieinamumą?
Greičiausiai lemia kelios aplinkybės.
Visuomenė kaip tokia nyksta, o ją pamažu keičia chaotiška banda be atsakomybės už save, savo vaikus ir savo ateitį. Žmogus be atsakomybės nori galimybės bet kada ištaisyti „klaidą”. Žodžiai „klaida” ir „kaltė” yra pamatiniai apibūdinant nėštumo nutraukimą šalininkų retorikoje.
Nebelikus tvirtų šeimų ir eižėjant bet kokiems socialiniams ryšiams, moterys nesijaučia pajėgios užauginti neplanuotus vaikus, nemano sulauksiančios pagalbos bei paramos iš aplinkinių.
Materializmo eroje itin didelis dėmesys skiriamas finansinei pusei. Dauguma galvoja, kad, jei neturi idealių finansinių sąlygų, negalės džiaugtis tėvyste ir užauginti visaverčio žmogaus.
Taigi, itin palankus požiūris į abortus yra tiesioginė valstybės vykdomos politikos išdava, kuri patvirtina, kad gyvybė kaip tokia vis labiau nuvertėja.
Bet… kokios bus to pasekmės?
Ką mes turime šventesnio už žmogaus gyvybę?
Veidaknygė
Pagarba Lidžitai Kolosauskaitei už tokį puikų straipsnį. Juk nieko ( išskyrus Dievą ) nėra šventesnio už žmogaus gyvybę!!!