Aš nenorėčiau matyti Eglės Kručinskienės Seime. Lygiai kaip nenorėčiau matyti daugumos ten esančių seimūnų.
Norėčiau, kad Lietuvoje apskritai nebūtų daugybės tokių kručinskų ir kručinskienių – žmonių be savikritikos ir perspektyvos, tačiau kasdien su tokiais susiduriu.
Iš esmės ta pati Kručinskienė, gražiau padažyta ir priklausanti tinkamai partijai, niekam didelio susierzinimo nekeltų. O jei jos CV dar puikuotųsi kokios nors trečiarūšės mokslo įstaigos diplomas, tai jau praktiškai reprezentatyvi kandidatė.
Bet yra kaip yra – Kručinskienė priklauso netinkamai partijai, yra atvirai nuskurdusi ir… taip, greičiausiai neturi net kokio suknisto teologijos bakalauro. Nebūtinai dėl to ji pati kalta – dažnai galimybes mokytis ir priklausyti partijai tam tikra dalimi apibrėžia artimieji, gyvenimiškos aplinkybės, galų gale, gabumai. Mano draugė kalba keturiomis kalbomis, o aš ir angliškai taisyklingai nemoku. Norėčiau šiuo klausimu būti kaip ji, bet kitais klausimais galbūt ji norėtų būti kaip aš. Mes visi individualūs – nulipdyti iš tėvų genų bei įdėtų investicijų, įvairių sėkmių bei nesėkmių, iš esmės – iš daugybės atsitiktinumų.
Man labai patiko tokia mintis, kad, jei tau sekasi, turi būti dėkingas likimui ir padėti tiems, kuriems nesiseka. Galbūt iš čia pasiturinčių žmonių įprotis aukoti ar mecenuoti? Nes likimas neprognozuojamas ir aplinkybės gali pasikeisti per dieną.
Aš suprantu tuos, kurie nebalsuos už E. Kručinskienę. Aš ir pati už ją nebalsuosiu. Bet… tyčiotis iš moters, kuriai tiesiog nepasisekė, kuri yra atspindys daugumos mūsų? Tai – ne tik absurdiška, tai net ne katalikiška.
Jei einate sekmadieniais į Bažnyčią, ar išpažinsite šią savo nuodėmę? O jei ne, tai kodėl jūs einate į Bažnyčią ir neišpažįstate savo nuodėmių?
Nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi pasielgtų.
Perskaičiau keletą straipsnelių, kuriuose buvo Kručinskienės pasisakymų. Peržiūrėjau seime vykusią konferenciją su jos kalba.. Buvo nesmagu ir kažkiek net gėda už Kručinskienę- kad ji eis į politiką spręsti mūsų visų problemų ir lūkesčių. Kažkaip jos gaila, kad politikai padėdami jai bėdoje piarinosi.
Autorė teisi.
straipsnelio parasytojai , kaip jai paciai atrodo, niera jokio reikalo aplankyti baznycia.O butu neprosali.Ispazinties dar per anksti, Nes tam nepribrendus.Kai pajaustu, kad supranta ka reiskia zeminti zmogu pagal apsirengima, mastyma, issilavinima, apsirengima, visuomenine padeti, veido israiska, tada galetu bandyti per ispazinti tai pripazinti kaip viena is bjauriu zmogaus nuodemiu ir prasyti Dievo atleidimo.
Visiškai sutinkame! Puikiai atsakyta!
Yra, kaip yra. Lietuviai yra pavydūs, todėl labai, na labai mėgsta patyčias. Taip jie pasiaukština save, savo akyse ir, tipo, tampa laimingesni. O, kas dėl išpažinties, tai nedaugelis mato save nuodėmingą, t.y., jei ne užmušiau, ne pavogiau ir pan., tai aš esu šventas. O tokių savo savybių, kaip pavydas, melavimas, apkalbos, godumas, gašlumas ir t.t. visai nelaiko nuodėme ir drįsta save vadinti krikščioniu.
Jei lietuvių tik nedaugelis savęs nemato nuodėmingais, tai šventais savo laiko visi tie, iš kurių kilo krikščionybė – žydai, nors užmušti, pavogti, apgauti kokį gojų didžiulė garbė, tai ko daugiau tokių gojų nudės, tuo žydas laikomas šventesniu! Žydiško tikėjimo sekta pasivadinusi krikščioniais ir jų nuolankiausi pasekėjai lenkai, maskoliai, germanai tokių savo savybių, kaip pavydas, melavimas, apkalbos, godumas, gašlumas ir t.t. visai nelaiko mirtina nuodėme ir drįsta save vadinti krikščioniu, nes nueina į bažnyčią, sumoka auką, gauna išrišimą ir vėl daro viską iš pradžių!