Lidžita Kolosauskaitė. Skaičiai nesvarbu – priemonės bus tos pačios

Šis įrašas mano mintyse dėliojosi lyg iš smėlio laikrodžio byrančių smiltelių. Iš mano, draugų patirčių ir iš absurdiškai skambių antraščių.

„Tai tu jau 4 mėn. nematei savo tėvo?“ – apstulbusi teiraujuosi draugės.

„Taip, leidžia nebent jei jau būtų visai prie mirties,“ – patvirtina.

Jos tėčiui 78 m., jam amputavo abi kojas, guli slaugos ligoninėje ir nuo pat amputacijos spalį dar nematė nei vieno iš savo artimųjų. Kaip ir jie – jo. Žmoniška? Adekvatu? Suprantama?

Jį kasdien prižiūri eilė svetimų žmonių, bet nei dukros, nei kiti artimieji negali užsukti net 1 min. Tik lauknešėlius perduoti.

Kadangi nevairuoju, asmeniškai patyriau karantininę viešojo transporto reformą – autobusai ir troleibusai važiuoja labai retai, nuvykti į kitus miestus beveik neįmanoma, autobusų stotys užrakintos. Kaip ir visos kitos įmonės bei įstaigos.

Ką daryti žmogui, kuris turi kelias valandas ar ilgiau laukti autobuso? Kai lauke minus 18, o niekur įeiti negalima, net prekybos centre ant suoliuko prisėsti draudžiama?

Periferijose daug žmonių, kurie, gyvendami nuošaliuose kaimuose, priversti bent kas kuris laikas nuvykti į didesnį miestą įsigyti maisto ar sutvarkyti kitus reikalus, tarp jų daug senyvo amžiaus. Ar valdžia, reikalaudama iš savo piliečių po kelias valandas stovėti lauke esant itin žvarbiai žiemai, dirbtinai nekuria tos covid statistikos? Kiek iš šių žmonių gaus plaučių uždegimą? Kiek nušals galūnes ar net mirs kur pakelyje, praradę nuo šalčio sąmonę? Tokiu oru geri šeimininkai šunis įleidžia į namus. Lietuvos piliečiai išvaryti laukti lauke.

Poliklinikos koridoriuje temperatūra beveik kaip lauke, o pro atvirą langą kiaurai pūčia skersvėjis. „Vėdina“. Po tokio „vėdinimo“ daug ne tik pacientų, bet ir gydytojų turės aukštą temperatūrą bei kitus simptomus, kuriems esant jau ir šeimos gydytojas, be jokio testo, gali diagnozuoti tą egzotišką ligą, nuo kurios mus „saugo“.

Ir dar baudos – už viską: už tai, kad be kaukės, kad ne savo savivaldybėje, kad bandai duonai užsidirbti.

Rekordinis bedarbių skaičius, tūkstančiai sustabdytų veiklų, dešimtys tūkstančių žmonių, dirbtinai privestų prie skurdo.

Ir kodėl gi? Nes… skaičiai. Skaičiai. Skaičiai. Išpūsti ne 5 ar 10 proc., o… 6 kartus.

Visos šios beprecedentės, žmogaus teises paminančios priemonės įvestos remiantis skaičiais, kurie, pasirodo, neturėjo absoliučiai nieko bendro su realybe. Ir net po to vadinamoji Ministrė Pirmininkė tvirtina esą viskas gerai, nes nustatant ribojimus atsižvelgta tik į 2 kriterijus – dienos susirgimų skaičių ir procentinę teigiamų testų dalį.

Mielieji, ar Jums neskamba taip lyg teisėjas sakytų, kad bausmė bus tokia pat, nepriklausomai nuo to, ar kaltinamasis pavogė 50, ar 5000 Eur, nes svarbu – tik banknotų skaičius?

Ar jums neatrodo, kad jau atvirai juokiamasi į veidą – analizuokite skaičius, kniskitės po sufalsifikuotą statistiką, bet niekas nesikeis – gyvensite lyg kaliniai, be teisės keliauti, dirbti ir mėgautis gyvenimu?