Lidžita Koloskauskaitė. Ribinės situacijos

Tikroji žmogaus asmenybė atsiskleidžia dviem atvejais: kai jam labai sekasi arba… labai nesiseka. Visa kita yra tik pilki atspalviai.

Šiuo metu visas pasaulis tam tikra prasme išgyvena ribinę situaciją ir dėl to žmonių santykiai aštrūs kaip niekad. Visiškai nesvarbu, kas ko bijo: vieni -mirties, kiti – totalitarinės diktatūros ar verslo žlugimo, tačiau beveik visi susirūpinę, kokia bus ateitis. Netgi tie, kurie tai neigia.

Ribinėse situacijose paprastai vyrauja keli elgesio modeliai: a) neigimas; b) kova; c) prisitaikymas. Konkretaus modelio pasirinkimą lemia charakteris, aplinka ir, žinoma, galimybės.

Neigimą dažniausiai renkasi psichologiškai silpniausios asmenybės, nes situacijos suvokimas sužlugdytų. Šie žmonės net nebandys kažko keisti, dėl to lengviausia neigti („viskas gerai“, „tai greit baigsis“, „čia – sąmokslo teorija“). Kovą renkasi drąsūs arba tie, kurių padėtis tokia prasta, jog nebėra, ką prarasti („vergas gali prarasti tik grandines“), na, o prisitaikymą kaip išlikimo strategiją paprastai praktikuoja bailiai arba tie, kurių padėtis santykinai gera.

Šia prasme labai įdomu stebėti medikus. Dažnas jų ne tik nekritiškas esamai situacijai, bet netgi internete veliasi į konfliktus su pacientais ir įrodinėja, kad šis medicinos sistemos išbalansavimas yra priimtinas. Neretai perskaitysi tokių teiginių kaip „mes priimame krūvas skambučių“ arba „ar matėte, kiek žmonių laukia už durų?“. Jiems jau dabar normalu „gydyti“ telefonu arba laikyti žmones per karščius ar liūtį kaip šunis už durų, kai ligoninės koridoriuose pilna tuščių kėdžių.

Kurį laiką buvo sunku tai suprasti, kol nepabendravau su keliais medikais ir medikų artimaisiais. Jie gana atvirai nušvietė išskirtines šios profesinės gildijos mąstymo ypatybes ir iš kur tai kyla.

Pirmiausiai dažnas gydytojas nieko daugiau nemoka. Visą gyvenimą nėra dirbęs kito darbo. Jei jį atleis, ką jam reikės daryti? Tai skatina bijoti ir aklai priimti bet kokias „sveikatos sistemos“ žaidimo taisykles, net jei jos žalingos pacientams. Juk sava alga visgi svarbiau nei svetimo paciento sveikata.

Darbo atmosfera ligoninėse toksiška: mobingas, didžiulė konkurencija, gandai ir nestatutiniai santykiai, neretai lemiantys karjeros galimybes. Norint išlikti tenka užsiauginti „storą skūrą“ ir atsisakyti bet kokio orumo. Galų gale toks požiūris tampa dominuojantis ir kitose gyvenimo srityse.

Alga ir socialinės garantijos – pavydėtini. Žmogiškasis godumas skatina įsikibus laikytis darbo netgi tada, kai peržengiamos bet kokios gydytojo etikos ribos. „Tu manai, kad jie pykstasi dėl pacientų? Ne, pacientai jiems neįdomūs. Jie pykstasi dėl to, kas su kuo permiegojo ir kas ką paaukštino,“ – iš esmės taip gydytojų bendravimo ypatybes perteikė net keli pažįstami šios srities specialistai.

Medicina sparčiai keičiasi ir dažnas nujaučia, kad pokyčiai atneš rūgščių rezultatų gydytojų bendruomenei: drastiškai mažėjant medicinos paslaugų prieinamumui, neišvengiamai mažės ir medikų poreikis. Tokiame kontekste natūralu neigti problemas, būti lojaliu valdžiai ir tikėtis, kad tai leis išsaugoti darbo vietą. Nes pirmiausiai atleis tuos, kurie nebuvo pakankamai „lojalūs“, kurie kalbėjo apie problemas, užuot jas slėpę.

Ne šiaip sau apie korona-aferą dažniausiai byloja ne jauni, karjeros siekiantys specialistai, o patyrę, didžiausius akademinius ir praktinius pasiekimus sukaupę gydytojai. Jų dosjė – visi įmanomi mokslo laipsniai, vadovaujančios pozicijos geriausiose ligoninėse, jie pilnai apsirūpinę ir greitai išeis į pensiją. Jiems nebėra, ko bijoti. Kitaip nei trisdešimties – keturiasdešimties metų kolegai, kuris dar ne taip seniai išėjo iš universiteto ir net nebaigė mokėti būsto paskolos. Krūvą metų atsimokius aukščiausiais balais, iškentus pragarišką rezidentūrą ir pagaliau pradėjus gauti didelę algą nesinori to prarasti dėl „idealizmo“.

Įdomu, kokius vaisius duos ši situacija – ar medicinos sistema toliau eis protekcionizmo ir degradacijos keliu, ar tai paskatins persitvarkymus, orientuotus ne į biurokratinį „gydymą“, o į tikrą sveikatinimą. Šitai matyt didžia dalimi priklausys nuo to, kiek gydytojų išdrįs peržengti savo baimes ir kritiškai įvertinti realijas.