2024-12-23, Pirmadienis
naujienlaiškis

Lidžita Koloskauskaitė. Vaikų atiminėjimo vajus


Klasika sako „ieškokit moters“.

Aš sakau „laikai keičiasi – ieškokit pinigų“.

Kai nesuprantate, kodėl kažkas vyksta, paklauskite, kas iš to uždirbs. Greičiausiai tai ir bus atsakymas.

Sveiku protu nesuvokiama istorija apie du iš esmės šiaip sau nuo tėvų atskirtus vaikus – neabejoju – yra pirma, bet ne paskutinė. Šiuo metu žmonės dar bruzda, vėliau – kaip ir Norvegijoje – išmoks į tai žiūrėti ramiai, manyti, kad tai dėl jų gerovės ir kad valstybė juos taip saugo – nuo jų pačių. Nes jie patys sau ir savo vaikams pavojingi. Nes valstybė žino geriau už juos.

Toks manymas yra natūralus totalitarizmo prispaustai nacijai, o totalitarizmas išgyvena geriausius laikus. Pamenu, mane dar mokė, kad esminis totalitarizmo požymis – valstybės kišimasis į privatų gyvenimą. Mano vaikus, deja, mokys, kad esminis totalitarizmo požymis – nepagarba LGBT ar kažkas pan. Sukeiti kortas ir še tau fokusas – totalitarizmas užima paskutinį bastioną – šeimą, namus, miegamąjį. Ir visa tai prisidengiant „laisvės“, kurios nebėra net po savo stogu, vėliava.

Ironiška, kai valstybei įgaunant vis didesnes galimybes tiek atvirai, tiek ir latentiškai smurtauti prieš savo piliečius, vaikai tampa formaliai nebaudžiamais. Tačiau tik tol, kol užaugs – o tada jau pajus tą pat represinį aparatą. Kaip tai veikia, itin gerai matyti Norvegijoje, kur dauguma pas globėjus augusių vaikų saugę praranda savo vaikus dėl to, kad oficialiai teigiant globos naudą neoficialiai laikomi „brokuotais“, be to, tam ypač pasitarnauja globėjų pranešimai apie prastą elgesį, tikrus ar tariamus psichikos sutrikimus ir pan.

Neabejokite – šeimos išdraskymas turės visas įmanomas blogiausias pasekmes mažiausiai trims kartoms ir tos pasekmės bus daug blogesnės nei tos, kurias teoriškai sukeltų fizinės bausmės, ne taip seniai taikytos ne tik namie, bet ir mokymo įstaigose, o daug kur pasaulyje taikomos iki šiol.

Kas iš gavusių „beržinės košės“ mieliau būtų pasirinkę netekti tėvų? Ką tai negrįžtamai traumavo? Kas šiandien nemyli savo tėvų, nes vaikystėje gavo diržo? Paprasti klausimai, dar paprastesni atsakymai, tačiau viešojoje erdvėje apie tai kalbėti tampa didžiuliu tabu ir jau beveik nusikaltimu. Gali būti, kad tokios idėjos greitai bus kriminalizuotos taip kaip ir įvairios kitos nuomonės.

Nes visa, ką žmogus yra patyręs, visa ką patyrė jo tėvai ar seneliai, yra nepagrįsta, neteisinga ir nusikalstama, jei… taip nutarė JIE – mūsų prižiūrėtojai.

Aš nesu tikra, kuris aspektas yra lemiamas, tačiau vaikų atiminėjimo vajus – jau kelis dešimtmečius siaučiantis Europoje ir pagaliau apimantis Lietuvą – yra vinis, užtikrintai kalama į šeimos ir apskritai visuomenės kaip tokios egzistavimą.

Vaikas, kartą netekęs tėvų… netenka jų amžiams. Ir visiškai nesvarbu, ar jis bus grąžintas po trijų dienų, ar po trijų metų. Pirmiausiai pakertamas pasitikėjimas tėvais – jie neužtikrino jo saugumo, neapsaugojo nuo tų nepažįstamų žmonių, darančių su juo ką nori. Taip pat pakertamas tėvų autoritetas – jie (tie kiti) yra stipresni ir geriau žino, kaip elgtis. Ir galų gale atsiranda supriešinimas tarp vaiko ir tėvų – vaikas (ypatingai vyresnio amžiaus) ima galvoti, kad jo tėvai jam… pavojingi.

Tai potyriai, kurie amžiams nužudo pasitikėjimu, artumu ir autoritetu grįstą tėvų bei vaikų ryšį. Tėvai ir vaikai geriausiu atveju liks… vienetai, gyvenantys po bendru stogu, tačiau ne tai, ką mes nuo seniausių laikų suvokiame kaip šeimą.

Ar gali būti, kad visi tie specialistai, psichologai ir kiti vaikų teisių „žinovai“ to nesupranta? Ar jie patys būtų troškę, kad juos paimtų iš tėvų ir atiduotų svetimiems, nes mama sudavė per ranką? Ar jiems suduotą ranką skauda labiau nei sudaužytą širdį? Netikiu! Todėl tai, kas vyksta, suprantu kaip sąmokslą prieš šeimą, kai manipuliuojant gražiais, bet tuščiais žodžiais pats didžiausias smurtas vadinamas „pagalba“, o elementarios fizinės bausmės – smurtu.

Neliks šeimos – neliks ir visuomenės. O tuomet jau laužyk tą žmogeliuką kaip nori – niekas jo neužstos ir niekas jam nepadės.

Be šeimos ir visuomenės išardymo kaip totalitarizmo esmės bei ramsčio, prisideda ir kiti svarūs faktoriai – vaikų globa tampa išties pelningu verslu. Kuo daugiau atimtų vaikų – tuo daugiau patenkintų globėjų.

Atimti vaikai gali būti naudingi ne tik ekonomiškai, bet ir – žinoma – idėjiškai. Juk nacijoje, kurioje šeima gali būti bet kokie subjektai, neturintys biologinės galimybės susilaukti vaikų, globai paimti vaikai maskuoja šių subjektų santykių nenatūralumą ir sulygina juos su tikromis šeimomis – štai jie, du vyrai, besivedantys savo „dukrytę“!

Suvokus šią reformą kaip tam tikrą įrankį formuoti norimas nacijos savybes ir kovoti su nepageidaujamomis, tampa aiškesnė Kafkos procesą primenanti procedūra ir mastas. Lygiai taip tampa aišku, kad pavienei šeimai laimėti šios kovos… neįmanoma.

Visų pirma todėl, kad paėmus vaiką net ir gana trumpam laikui šeima išardoma… amžiams.

Antra todėl, kad tėvai atsiduria tokioje padėtyje, kurioje jie tiesiog neturi galimybės elgtis „teisingai“. Jei „bendradarbiaus“ su Vaiko teisių tarnyba ir nuoširdžiai pripažins savo „nuodėmes“, tai vaiką atims dėl tų „nuodėmių“. Jei „nebendradarbiaus“ ir nepripažins savo „nuodėmių“, tai vaiką atims dėl… „nebendradarbiavimo“. Būtent tai išgyvena dauguma „civilizuotos“ Europos tėvų, pakliuvusių į Vaiko „teisių“ prievaizdų taikiklį. Kad ir kokį modelį pasirinktų, galų gale jis ir bus nurodytas kaip pagrindas atskirti ar net įvaikinti jų vaiką.

Lietuvoje kol kas turime unikalų atvejį, kai dėka visuomenės spaudimo du vargšai vaikai, kurie visą likusį gyvenimą nebepasitikės savo tėvais, grąžinti į šeimą – tiksliau tai, kas iš jos liko. Tačiau – neabejokite – „gerosios“ Europos praktikos išspręs šį kazusą ir patobulins procedūrą taip, kad visuomenės dalyvavimas nebebus įmanomas (pvz. vien kreipimasis į žiniasklaidą bus pagrindas atimti tėvystės teises, kas iš esmės jau yra Norvegijoje). Taip pat neabejokite, kad ta šeima bus tiek diskredituota, kad pati visuomenė gailėsis jai pagelbėjusi.

Galime džiaugtis laimėję mažytę kovą, bent iš dalies padėję kelioms sistemos aukoms, tačiau, kol nebus masinio pasipriešinimo iš Europos atvežtai „tėvai prieš vaikus“ ideologijai, sistema traiškys vieną šeimą po kitos, kol galų gale gyvensime kaip… Švedijoje – vieniši, morališkai sužlugdyti individai, leidžiantys laiką su svetimais žmonėmis, nes… savų nebėra.

2 KOMENTARAI

  1. Socialinės apsaugos ministrui L. Kukuraičiui ir Vaiko teisių kontrolierei E. Žiobienei
    Kopija: INIT televizijai
    DĖL VIEŠO D. PORUTIENĖS ATSIPRAŠYMO
    2018 m. spalio 23 d. dalyvavau daugiau nei valandos diskusijoje su Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos laikinąja vadove Daiva Porutienė, kuri priėmė atimtų vaikų tėvą G. Kručinską, Seimo narį Mindaugą Puidoką, mane bei advokatę Rūtą Čilinskaitę Visočnik. Susitikimas vyko už uždarų durų.
    Jo metu aš paklausiau D. Porutienės, kodėl ji melagingai pareiškė per INIT televiziją, kad paimtų vaikų mama buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Ji atsakė, kad todėl, kad „dirba su prasigėrusiu kontingentu”. Paklausiau, kodėl iki šiol nestsiprašė tokiu pat būdu, kaip ir apšmeižė. Atsakė, kad
    neatsiprašė todėl, kad jai nepatinka „ta INIT žurnalistė”. Pasiūliau peržengti per tą „nepatikimą” ir atsiprašyti dabar, nes gera proga – už durų kaip tik laukė INIT televizijos komanda.
    D. Porutienė, deja, kategoriškai atsisakė, pareiškusi,
    kad atsiprašys tik vadovų liepimu.
    Prašyčiau įpareigoti ją viešai atsiprašyti paimtų vaikų mamos lygiai tokiu pat būdu, kaip apšmeižė – per INIT TV.

    • Gerbiamasis Seimo nary, dėkojame, kad buvote kartu su žmonėmis, palaikiusiais šeimą. Pritrenkia p. D Porutienės cinizmas. Juk tai ne tik šmeižtas, bet ir melagingi parodymai (duoti dėl to, kad nepatiko žurnalistė), kurių pagrindu buvo priimtas teismo sprendimas: iš tėvo, kuris niekuo neįtariamas, atimti vaikus. Tai jau baudžiamoji atsakomybė ir atsiprašymo negana. Žiobienė, savo pasisakymuose apie jai kylančius klausimus, jau bando teigti, kad tėvas pasipriešino pareigūnams ir kad gal verta pakalbėti apie atsakomybę. Žodžiu, kaip taikliai diagnozuoja straipsnio autorė, bandoma diskredituoti ir tėvą. Žiobienei atrodo, kad tarnybų smurtą mačiusių liudininkų parodymai nepakankami. Taip kad niekas čia neatgailauja. Reikėtų visko taip nepalikti.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

VTEK verdiktas: Škirpos lentą saugojęs A. Stankūnas etikos nepažeidė

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija (VTEK) 2024 m. gruodžio 18 d. patenkino Almanto Stankūno skundą ir panaikino Vilniaus miesto...

Vladimiras Laučius. Kokią kainą turi sumokėti rusai, jei sumanytų mus užpulti?

(Projektas „Suprasti Rusiją“. IQ ir Alfa.lt bendradarbiaujant su GSSC) Naujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai...

Audrius Bačiulis. Ar vėjo elektrinės kelia pavojų saugumui?

Švedija stabdo vėjo jėgainių projektus Baltijos jūroje, nes Rusijos raketų atakos būtų atpažintos per vėlai. Kaip šią problemą...

Ne vien duona esame gyvi…

Vladimiras Laučius Artėja Kūčios. Visas krikščioniškasis pasaulis laukia svarbiausio dalyko. Juk ne vien duona esame gyvi. Taip, duona kasdienė –...