Kai pradėjau dirbti pas Vytautą Landsbergį, biure ant kopijavimo aparato gulėjo tokia juoda megzta beretė. Aš vis šviečiu lapus, pakeliu dangtį, tą beretę i šoną patraukiu, tada uždarau ir vėl atgal tą beretę padedu. Ir taip kokį mėnesį. Ta beretė vis guli ant kopijavimo aparato.
Vieną dieną taip truputį švelniai pajuokaudama sakau:
– Profesoriau, kažkas čia paliko megztą beretę.
Ir iškart gaunu atgal atsakymą:
-Čia mano beretė. Aš ir esu megztoji beretė.
Tie žodžiai mane taip paveikė. Supratau ir savo juoko provincialumą ir tokią nuoskaudą dėl patyčių. Ir tokį gilumą, subtilų pamokymą. Kaip išminčiaus.
Šiomis dienomis rengiu laidą apie disidentę Jadvygą Bieliauskienę. Mačiau jos KGB bylas, daug nuotraukų, daug kalbejau su jos sūnumi Žilvinu. Ji yra mūsų laisvės legenda, visiška!
Moteris, nuo 17 metų iki pat mirties visą save buvo atidavusi vienintelei meilei ir idejai- Lietuvai. KGB kankinimai, nepakeliamos salygos lageryje, baisus skurdas, grižus i Lietuvą be galo kuklus gyvenimas ir vėl kova- neginkluoto pasipriešinimo visa paletė- Katalikų baznyčios kronikų leidyba, tautinio jaunimo pogrindyje būrimas, parašų rinkimas CK sekretoriams už tikinciųjų teises. Tada vėl suėmimas, tardymai ir vėl tremtis i griežto režimo Mordovijos lagerį.
Sūnus pasakojo, kad Lietuvos laisvė mamai buvo svarbiau už viską, net šeimą. Begalinis tikėjimas Lietuva ir malda. Žilvinas Beliauskas sakė, kad ji absoliučiai pasitikėjo Dievu, net į Mordovijos kalėjimą išvyko pakelta galva, visus aplink ramindama.
Jadvyga Bieliauskinė tikėjo, kad Dievas ją veda teisingu keliu, kad jos kančia ir auka yra ne beprasmė. Visus jos žygdarbius lydejo neįtikėtinas kuklumas ir paprastumas. Apie tai, ką daro ar padarė niekam niekada nesigirdavo.
Jos sūnus tik po mamos mirties sužinojo, kad laišką Reaganui išvežė jo teta tuomet, kai jie kartu pas ją lankėsi griežto režimo Mordovijos lageryje. Visada tokie skurdūs drabuželiai, be galo kukli buitis ir jos nesureikšminimas.
Kai blokados metu gavo premiją kaip politinė kalinė, visą ją atidavė kitiems laisvės kovotojams, nors pačiai gyvybiškai būtų jos reikėję. Lygiai taip pat elgėsi su labdara, įkūrusi Sausio 13-osios broliją. Tie patys seni tautiniai rūbeliai per visus svarbiausius laisvės renginius. Taip badantys akis nomenklatūriniams kailiams. Ir visa tai absoliučiai nesvarbu, nes už tų moteriškų klosčių slypi tokia galinga jėga- atominė, kurios nesutrupino jokie sovietmečio buldozeriai!
Pamenu nepriklausomybės pradžios pašaipias replikas apie “megztas beretes”- moteris, kurios visada ateidavo į mitingus ir įvairius minėjimus kukliai (kartais net juokingai) apsirengusios, su veliavėlėm, rožančiais ar rūpintojėliais. Taip, galbūt jos neturėjo kažkokio nerealaus išsilavinimo, o gal jo išvis neturėjo, nieko nežinojo apie naujausius mokslinius atradimus ar sezono mados tendencijas, gal jų kalbos kartais galėjo atrodyti per daug jausmingos ar sentimentaliai primityvios. Bet jos turėjo tokią grynąją tikėjimo ir meilės Lietuvai jėgą viduje, tokią nepalaužiamą ir nesuvaidinamą!
Todėl šiandien, kai “Respublikos” “šunaujos” klišės jau seniai praeity, kai ateina nauja karta, kuri, kitaip nei anuomet, didžiule jėga ir besąlygiškai prireikus sušunka- “Aš esu Vanagas!”, šiandien man norisi pakartoti profesoriaus žodžius – “Aš esu megztoji beretė!”
Nes ne statuso simboliai, moksliniai laipsniai ar rafinuota apranga yra tikroji jėga, žmogaus esmė ar gyvenimo pasiekimai. Dažnai tai, kas tikriausia ir gražiausia slepiasi po kukliausiu paviršiumi, kad ir megztos beretės.
Miela Liepa , nematei ir nesutikai tikrųjų megztųjų berečių. J. Bieliauskienė ne prie ko čia . Tikrosios megztos beretės tai fanatikės , pasiruošusios apspjaudyti ,apmėtyti ,apstumdyti žmogų, jei jis nesutinka su jų nuomone . Nelinkėčiau su jomis susitikti ir išsakyti savo nuomonę.