Ieva Bačiulytė
Vienas žymiausių savo kartos violončelininkų, nuo 17-os metų Paryžiuje gyvenantis Ivanas Karizna klasikinės muzikos scenoje išsiskiria roko žvaigždės savybėmis. Jo charizma ir įspūdinga išraiška scenoje kontrastuoja su ypatingai jautriomis muzikinėmis interpretacijomis, kurioms susižavėjimą reiškia tokie muzikos grandai kaip Gidonas Kremeris.
Kovo 21 d. I. Karizną galės išgirsti ir LVSO koncertų salės klausytojai. Čia kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Arvo Volmerio, I. Karizna atliks vieną gražiausių violončelės repertuaro kūrinių – Antonyno Dvòržako (Antonino Dvořáko) Koncertą violončelei. Prieš koncertą Vilniuje I. Karizna sutiko duoti išskirtinį interviu.
Ivanai, gimėte Baltarusijoje, muzikų šeimoje: Jūsų tėtis yra kompozitorius, mama – pianistė, o sesuo – smuikininkė. Atrodytų, buvote supamas labai palankios muzikavimui aplinkos, tačiau būdamas vos 17-os išvykote į Paryžių, ten gyvenate iki šiol. Gal galite papasakoti, kaip priėmėte tokį sprendimą?
Baltarusijoje turėjau galimybę įgyti išties fantastišką ankstyvąjį muzikinį išsilavinimą. Nuo penkerių metų muzikos mokykloje lankiau solfedžio pamokas. Pirmiausiai grojau fleita, bet būdamas septynerių sutikau savo pirmąjį violončelės mokytoją Vladimirą Perliną ir pakeičiau instrumentą. Mokyklinis išsilavinimas buvo puikus, bet viskas pasikeitė konservatorijos etape. Čia bendras muzikantų ruošimo lygis buvo pakankamai žemas, nebuvo jokios infrastruktūros, orkestrinė scena neišvystyta. Nebuvo jokių galimybių augti kaip muzikantui. Taigi kaip ir daugelis kitų, kurie norėjo mokytis, pradėjau galvoti, kur man keliauti toliau. Paryžiuje turėjome kontaktų – violončelininkas Jérôme Pernoo ir pianistas Jérôme Ducros buvo koncertavę Minske, tad kartu su savo seserimi nusprendėme persikelti į Paryžių, čia studijuoti ir tapti nuostabios Vakarų meno kultūros dalimi.
Ar esate koncertavęs Lietuvoje anksčiau, ar šį pavasarį čia grosite pirmą kartą?
Tai – pirmas kartas, kai atliksiu solinį Koncertą Vilniuje, tačiau dar būdamas paaugliu turėjau galimybę groti Kaune, kur atlikau Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“ – sunku patikėti, kad tai buvo maždaug prieš 20 metų! Dažnai keliaujant Lietuva man tampa tarpine stotele, ir tuo visada mėgaujuosi. Man labai patinka Baltijos šalys, keletą kartų esu koncertavęs Latvijoje. Jaučiu stiprų ryšį su Baltijos šalių kultūra, dėl to pasirodymas Vilniuje man dar ypatingesnis.
LVSO koncertų salėje pasirinkote atlikti A. Dvoržako Koncertą violončelei. Kuo Jums įdomus šis kūrinys?
A. Dvoržako Koncertas violončelei neabejotinai yra vienas žymiausių kūrinių, kada nors parašytų violončelei. Manau, su šiuo kūriniu A. Dvoržakas padarė revoliuciją soliniame violončelės atlikimo mene – tiek grojimo technikos, tiek muzikine prasme. Žinoma, klasicizmo ir romantizmo laikotarpiu buvo sukurta puikių koncertų violončelei, bet A. Dvoržakas iš tiesų privertė violončelę uždainuoti – taip, kaip nei vienas kompozitorius iki tol.
Šis koncertas išskirtinis ir dėl savo istorijos. Būdamas Amerikoje, A. Dvoržakas sužinojo, kad jo mylima moteris sunkiai serga. Jis norėjo ją aplankyti, bet į Čekiją grįžti nebespėjo. Violončelės koncertas tuo metu buvo jau baigtas, tačiau sulaukęs žinių apie mylimosios mirtį A. Dvoržakas paskutiniu metu parašė išskirtinio grožio kodą (muzikos kūrinio baigiamąją dalį – aut. past.), suteikiančią kūriniui ypatingą prasmę.
Kas Jums yra didžiausi iššūkiai Jūsų profesijoje?
Vienas didžiausių iššūkių yra visada būti geriausios formos – nuolat atiduoti visą save, nesvarbu, kokios šiuo metu yra tavo gyvenimo aplinkybės. Taip pat visiškai save pamiršti, kad galėtum tarnauti muzikai.
Kas Jums padeda tuos iššūkius įveikti?
Manau, man padeda meilė – meilė ir tikėjimas muzika ir žmonėmis. Muzika yra sielos, širdies, paties gyvenimo atspindys. Ji atspindi viską, ką matome aplink save. Meilė suteikia mums stiprybės, nors emociškai ne visada būna lengva. Visgi galiausiai būtent meilė padeda mums ištverti.
Kas Jums svarbiausia muzikoje?
Atsidavimas ir gebėjimas paliesti žmonių širdis. Muzika turėtų įkvėpti ir paskatinti refleksiją, padėti klausytojams iš naujo atrasti ryšį su savimi ir savo gyvenimu. Per muziką klausytojai gali patirti meno grožį ir buvimo esmę.
Šiandieniniame greitai besisukančiame pasaulyje klasikinė muzika dažnam gali pasirodyti per statiška, galbūt senamadiška ar reikalinga specialaus išsilavinimo. Ką pasakytumėte žmogui, kuris abejoja, ar verta eiti į klasikinės muzikos koncertą?
Pasakyčiau, jeigu turite galimybę, pamėginkite ateiti į koncertą – galbūt pakeisite savo nuomonę. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kokios muzikos klausotės ir kas ją atlieka. Bet manau, kad gyvename didžiulės meninės įvairovės laikais, kai daugybė jaunų žmonių iš tiesų domisi klasikine muzika.
Vienas iš iššūkių yra pats pavadinimas – „klasikinė muzika“. Originaliai ji nebuvo taip vadinama – tai buvo tiesiog muzika. Šiandien žodis „klasika“ su savimi nešasi daugybę klišių, dėl kurių jis gali atrodyti tolimas ir bauginantis – tarsi kažkas pernelyg sudėtingo. Kita vertus, XX–XXI amžiaus šiuolaikinė muzika gali būti išties paini, kartais reikalaujanti intelektualinio priėjimo, kad būtų galima visiškai ja mėgautis. Tačiau melodija kalba visiems. Nereikia pasiruošimo, kad ją suprastumei.
Iš tiesų tikiu, kad jei dalinsimės muzika nuoširdžiai, kaip atlikėjai rodysime savo meilę muzikai, žmonės atras jos žavesį ir sugrįš į koncertus. Jie natūraliai užaugins savo meilę klasikinei muzikai. Dėl šios priežasties klasikinė muzika niekada neturėtų būti pernelyg formali. Norint pritraukti naujų klausytojų, neužtenka gerai atlikti klasikinę muziką – ji turi turėti savyje kažką daugiau, kažką giliau. Ją turime pristatyti kaip jaudinančią, atvirą pasauliui patirtį, neapsiribojusią mažu ir izoliuotu žmonių ratu.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Ivan Karizna griežia A. Dvořáką“ įvyks kovo 21 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Arvo Volmeris. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
