Lietuvos niekintojo Alvydo Nikžentaičio opusai

Aktyvaus lenkintojo ir Lietuvos niekintojo Alvydo Nikžentaičio, tuo pačiu ir Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, straipsnis „Lenkija Lietuvos istorijos politikoje” atskleidžia dabartinės valdžios propagandos skleidimo teoriją ir praktiką, kurią puikiai iliustruoja  tarmių rinkimo ekspedicijoje užrašytas sakinys iš Molėtų apylinkių: „Myžk kurvai akysna, sakys, kad lietus lyja”.

Nikžentaitis teigia, kad Lietuvoje po 1990-ųjų Lietuvos visuomenėje vyravo totaliai neigiamas dominuojančios visuomenės dalies požiūris į Lenkiją ir lenkus, tarp jų ir lenkų tautinę mažumą Lietuvoje. Kad Lenkija būdavo laikoma degaline pakeliui į Vokietiją, kad būdavo niekinami Lenkijos maisto produktai, kad buvo paplitęs agresyvios Lenkijos, siekiančios atimti Vilnių, vaizdinys ir kt. Politinės pasekmės – nusisukimas nuo Lenkijos veidu į Baltarusiją. Kieno pusėje straipsnio autorius, rodo tokia citata komentuojant 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutartį:

„Nors Lenkijos atsiprašymo dėl 1920 m. nebuvo sulaukta, visgi Lenkija, nors ir netiesiogiai, pripažino, jog Vilnius yra integrali Lietuvos valstybės dalis. Lietuvos pusei aiškiai nepatiko sutartyje įrašyta nuostata atskiru susitarimu tarp Lietuvos ir Lenkijos sureguliuoti Lietuvos lenkų pavardžių rašybą, tačiau tokia nuostata davė politikams papildomo laiko.„

Toliau dėstomi naujosios Lietuvos istorijos politikos ir ypač jos skleidėjų nuopelnai. Konstatuojama, kad tik dėl tokios politikos sklaidos pavyko priimti naująjį pavardžių įstatymą, kad dabar rengiami dvišalės istorijos vadovėlių komisijos (1998) palaiminti vadovėliai, pažymimas Glitiškių ir Dubingių aukų „naujoviškas” pagerbimas, niveliuojant lietuvių ir atseit lenkų aukas ir jų žudymo priežastis bendrais paminklais, išprievartautą plechavičiukų ir AK susitaikymo imitaciją prezidentūroje.

Net Adamkaus ir Kvasnevskio taikdarišką veiklą Ukrainoje mėginama parodyti kaip Lenkijos išskirtinės misijos stojant Lietuvai į ES ir NATO išraišką. Didžiuojamasi Gegužės 3-iosios konstitucijos pripažinimu Lietuvoje kaip jai šlovingu aktu, nors iš tikrųjų tai nepriklausomybės praradimo aktas, kaip ir Liublino unijos, Lietuvos tragedijos pradžios, išaukštinimu ir valstybinės reikšmės data paskelbimu.

2017 m. renginiai, minint Juzefo Pilsudskio jubiliejų, laikytini data, kada lietuviams galutinai pavyko įveikti su lenkais siejamus XX amžiaus istorinius stereotipus.

Primenu, kad čia rašo dabartinis Lietuvos istorijos instituto direktorius. Jis randa paaiškinimą, ko dabar lietuviai taip mielai lankosi Lenkijos parduotuvėse: istorinių stereotipų įveika sutapo ir su kardinaliu visuomenės požiūrio į Lenkiją pasikeitimu. Užtenka paminėti, kad Lenkija maždaug prieš dešimtmetį tapo mielai lietuvių lankoma šalimi, o anksčiau keikti lenkų maisto produktai tapo geidžiama daugeliui lietuvių preke. O pasikeitęs santykių su lenkais vertinimas atseit.

Ypač į akis krinta ir pasikeitę lietuvių vertinimai, susiję su Holokaustu Lietuvoje. Tai buvo kitas istorijos skaudulys, kurio lietuvių visuomenė atrodė bus nepajėgi įveikti. Visgi debatai dėl Rūtos Vanagaitės knygos lietuvių dalyvavimo Holokauste tema, o ypač lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus inicijuotas Molėtų gyvybės maršas 2016 m., siekiant pagerbti nužudytus Lietuvos žydus, parodė, kad neliko ir šis tabu yra įveikiamas. Taigi galima konstatuoti, kad požiūrio į lenkus pasikeitimas buvo ir platesnės Lietuvos visuomenės transformacijos pasekmė.

Ir bendra išvada apie sutartį, kurioje Lenkija nepripažino Vilniaus okupacijos:

Šios mentalinės transformacijos šiandien duoda pagrindą minėti 1994 m. dvišalę Lietuvos ir Lenkijos sutartį, kaip svarbų įvykį, prisidėjusį prie Lietuvos visuomenės tapimo atviresne, o kartu į ateitį, o ne į praeitį orientuota visuomene.

Laimutė Kybartienė