Lietuvos politinės kovos istorija bandant sugriauti Tėvynės Sąjungos ir LSDP dvivaldystę

Linas Karpavičius

Šią kovą vainikavo R. Žemaitaičio inicijuotas Tvarkos ir Teisingumo partijos likvidavimas.

Lietuvos liberalų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos krikščionys demokratai, Tvarka ir teisingumas…

Bet kokie bandymai organizuoti trečią jėgą ir išvesti valstybę iš švytuoklės principu paremtos politinės matricos, baigdavosi nesėkme. Liberalai suskaldyti ir paversti TS satelitais, Centro partija išblaškyta, krikščionys demokratai inkorporuoti, Tvarka ir teisingumas sunaikinti, drįsčiau teigti Žemaitaičio ir Uspatskich rankomis…

Kurie norėjo išlikti politikoje, tie papildė sisteminių partijų gretas.

———————————————————–

1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina veiklą Lietuvos krikščionių demokratų partija. Šį pareiškimą pasirašė Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas, taip pat Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė.

1990 m. vasario 24 d. į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą išrinkti atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.

Pirmuoju partijos pirmininku buvo išrinktas žymus disidentas Viktoras Petkus. Tačiau dėl asmeninių ambicijų ir tarpusavio nesutarimų netrukus atskilo dalis partijos narių, kurie vadovaujami V. Petkaus, įsteigė naują krikščioniškos pakraipos partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS).

Partija toliau plėtėsi, visoje Lietuvoje steigė skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė laikraščius „Apžvalga“ ir „Tėvynės sargas“. Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais.

1992–1996 m. Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų. 1996 m. į Seimą išrinkta net 16 LKDP atstovų, kurie kartu su Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriais) lapkričio 20 d. sudarė koaliciją ir sudarytoje Lietuvos Respublikos vyriausybėje Algirdas Saudargas ėmė vadovauti Užsienio reikalų, Česlovas Stankevičius – Krašto apsaugos ir Zigmas Zinkevičius – Švietimo bei mokslo ministerijoms. Tačiau vyriausybės ir koalicijos partnerių veikla nesiderino su krikščioniškosios demokratijos vertybėmis ir ideologinėmis nuostatomis, todėl 1999 m. birželio 1 d. LKDP valdyba priėmė rezoliuciją dėl koalicijos sutarties nutraukimo. Be to, nuo partijos atskilo modernieji krikščionys demokratai, sudarę savo partiją (G. Vagnoriaus partija).

Tai paskatino Lietuvos krikščionių demokratų partiją ir Krikščionių demokratų sąjungą vėl susijungti. KDS tokį nutarimą priėmė savo suvažiavime 2001 m. balandžio 7 d. LKDP gegužės 12 d. konferencijoje absoliučia balsų dauguma (250 už ir 30 prieš) pirmiausia priėmė nutarimą dėl partijų susijungimo. Po to partija pasivadino „Lietuvos krikščionys demokratai“ (LKD). Tą pačią dieną įvyko LKD ir KDS Jungiamoji konferencija, kurioje abi krikščioniškosios demokratijos partijos susijungė į LKD. Nors faktiškai įvyko dviejų partijų susijungimas pariteto pagrindais, formaliai LKDP tik pakeitė pavadinimą ir po to į ją įsiliejo KDS.

Dalis LKDP narių, nepritarę šiam jungimuisi, susibūrė į Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją, kurios pirmininku tapo akademikas Zigmas Zinkevičius.

Konferencijoje buvo išrinkti nauji LKD valdymo organai, pirmininku tapo daktaras Kazys Bobelis, pavaduotojais – Algirdas Saudargas ir Eduardas Pabarčius. Sudaryta 12 narių Valdyba, po 6 iš kiekvienos besijungiančios pusės. Valdybos pirmininku išrinktas Petras Gražulis, o jo pavaduotojais – Gražina Paliokienė ir Ignas Vėgėlė.

2004 m. kovo 20 d. įvyko neeilinė LKD Konferencija, kurios metu buvo priimtas LKD Pirmininko dr. Kazio Bobelio atsistatydinimas ir surengti nauji LKD pirmininko rinkimai. Daugumos Konferencijos delegatų sprendimu nauju LKD Pirmininku išrinktas Molėtų rajono savivaldybės meras Valentinas Stundys. P. Gražuliui atsistatydinus iš LKD Valdybos pirmininko posto laikinai valdybos pirmininko pareigas pradėjo eiti Ignas Vėgėlė. Iškart po šių persitvarkymų partijos vadovybė pradėjo ruoštis rinkimams į Europos Parlamentą.

Bet struktūriniai pokyčiai vadovybėje įvyko per vėlai – už partiją balsavo tik 30 tūkst. rinkėjų. 2004 m. spalio 10 d. LKD, gavusi tik 1,4 proc. balsų, nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

2008 m. balandžio 17 d. partijų suvažiavime Lietuvos krikščionys demokratai (kurių tuo metu buvo apie 4500) susijungė su Tėvynės sąjunga.

———————————————-

Lietuvos Centro sąjunga. Ją 1990 m. įsteigė Sąjūdžio centro frakcija kaip Lietuvos centro sąjūdį. 1992 m. parlamento rinkimuose judėjimui nepavyko peržengti 4 procentų slenksčio ir jis laimėjo tik dvi vietas. 1993 m. judėjimas buvo reorganizuotas į partiją. 1995 m. savivaldos rinkimuose partija pateko į daugelį savivaldybių tarybų ir prisijungė prie koalicijos su Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionių demokratų partija.

1996 m. parlamento rinkimuose partija surinko 8,67 proc. balsų ir 14 vietų. Ji pasirašė pasitikėjimo ir bendradarbiavimo sutartį su Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionių demokratų partija. 1997 m. prezidento rinkimuose Centro sąjunga parėmė rinkimus laimėjusį Valdą Adamkų.

2000 m. pavasarį Centro sąjunga prisijungė prie neformalaus Naujosios sąjungos (socialliberalų), Lietuvos liberalų sąjungos ir Šiuolaikinės krikščionių demokratų sąjungos (vadinamosios Naujosios politikos koalicijos) aljanso. 2000 m. parlamento rinkimuose partija laimėjo 2,86 proc. balsų ir dvi vietas. Visai koalicijai nepavyko laimėti daugumos vietų Seime ir rėmėsi Lietuvos valstiečių partijos ir Jaunosios Lietuvos parama. Koalicija truko tik aštuonis mėnesius.

2003 m. partija suvienijo jėgas su Lietuvos liberalų sąjunga ir Šiuolaikine krikščionių demokratų sąjunga ir sudarė Liberalų ir centro sąjungą.

——————————————————-

1990 m. lapkričio 24–25 d. Vilniuje vyko steigiamasis Liberalų sąjungos kongresas, pirmininku išrinktas filosofas Vytautas Radžvilas. 1991 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje įsikūrė dešimties deputatų liberalų frakcija. Į ją įėjo Kęstutis Glaveckas, Vytautas Kvietkauskas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka, Eduardas Vilkas ir kiti. Nors frakcija viešai deklaravo pritarimą LLS programiniams principams, ji nebuvo atskaitinga partijai, veikė savarankiškai, todėl neretai kildavo nesutarimų su partijos vadovybe. Frakcija veikė vadinamosios „naujosios daugumos“ Aukščiausiojoje Taryboje sudėtyje ir sulaukė aršios V. Landsbergio-G. Vagnoriaus vadovautos AT dalies kritikos. Tuo pat metu prasidėjo konkurencija su besisteigiančiu Centro judėjimu.

1992 m. Seimo rinkimuose LLS surinko 2.1 proc. balsų ir neiškovojo nė vienos vietos. Po tokių rezultatų atsistatydino partijos pirmininkas V. Radžvilas. Ieškodama potencialaus elektorato, partija atsigręžė į verslininkus. 1993 m. sausio kongrese priimta deklaracija „Dėl prioritetinių partijos vystymo krypčių“ numatė kurti „vakarietiško tipo dešiniąją partiją, besiremiančią į verslininkus, laisvųjų profesijų ir kitus ekonomiškai savarankiškus sluoksnius bei jų organizacijas“. Buvo mezgami ryšiai su asocijuotomis verslo struktūromis, partijos pirmininku tapo verslininkas Šarūnas Davainis, o vėliau – Ginutis Vencius. Po 1995 metų pavasario nesėkmingų savivaldybių rinkimų nematydamas perspektyvų, tuometinis partijos aktyvas siekė susijungti su Lietuvos centro sąjunga, kita dalis partijos narių, tarp jų ir buvęs pirmininkas Vytautas Radžvilas, pasitraukė iš partijos.

—————————————————-

Lietuvos centristų judėjimas susikūrė 1992 m. rugsėjo 12 d. Šiauliuose, prieš Seimo rinkimus. Buvo remiamasi populiarios Aukščiausioje Taryboje veikusios Centro frakcijos vardu, o partijos lyderiu buvo pakviestas žinomas politikas Romualdas Ozolas.

Pirmuosiuose rinkimuose judėjimo kandidatams nepasisekė, nepavyko ir prezidento rinkimuose. Todėl jau 1993 m. birželio 5 d. buvo nutarta judėjimą pertvarkyti į partiją. Vilniuje įvyko Lietuvos centro sąjungos steigiamoji konferencija, kurioje partijos pirmininku buvo išrinktas R. Ozolas, partijos tarybos pirmininku Egidijus Bičkauskas.

1996–1999 m. Lietuvos centro sąjunga dalyvavo valdančioje koalicijoje su konservatoriais ir krikdemais, tačiau pasitraukė iš jos. 2000–2003 m. centristai turėjo merus 10 savivaldybių, bet rimtai pasidarbavo tik Varėnoje, kur savo įtaką išlaikė ir po 2002 m. savivaldybių rinkimų. Per šiuos rinkimus surinkusi 10 procentų balsų, Lietuvos centro sąjunga gavo 156 vietas savivaldybėse. Prasidėjus naujai savivaldybių kadencijai, daugelyje savivaldybių tarybų susidarė centristų ir liberalų koalicijos. 2003 m. birželio 1 d. įvykusiame suvažiavime dalis LCS narių susijungė su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais į Liberalų ir centro sąjungą.

LiCS susikūrė 2003 m. susijungus Lietuvos liberalų sąjungai, Lietuvos centro sąjungai ir Šiuolaikinei krikščionių demokratų sąjungai.

Jungtinei partijai vadovavo Gintautas Babravičius. 2004 m. Europos Parlamento rinkimuose jis surinko 11,2 proc. balsų ir turėjo du EP narius.

2004 m. spalio 10 d. vykusiuose parlamento rinkimuose partija laimėjo 9,1 proc. gyventojų balsų ir 18 iš 141 vietų Seime. Iš pradžių partija prisijungė prie opozicijos su Tėvynės sąjunga.

2006 m. nuo sąjungos atsiskyrė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.

2008 m. spalį vykusiuose parlamento rinkimuose LKL išsaugojo aštuonias vietas iš ankstesnių 18 ir gavo 5,3 proc. šalies rinkėjų balsų bei sudarė koaliciją su Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais, Liberalų sąjūdžiu ir Tautinio prisikėlimo partija (TPP).

2011 m. rugsėjo 22 d. partija sutiko perimti TPP, kurios parlamentarai posėdžiavo LiCS parlamentinėje frakcijoje.

2012 m. spalį vykusiuose parlamento rinkimuose partija prarado visas aštuonias vietas, surinkusi vos 2,1 proc. balsų.

2014 m. liepos 12 d. LPK susijungė su TPP ir sudarė Lietuvos laisvės sąjungą (LLS).

——————————————————-

Liberalų Demokratų Partijos Steigiamasis kongresas įvyko 2002 m. kovo 9 d. 2002 m. liepos 1 d. – Seimo Nepriklausoma frakcija pakeitė savo pavadinimą ir tapo Seimo Liberalų Demokratų frakcija.

2002 m. gruodžio 22 d. vykusiuose Prezidento rinkimuose partijos lyderis Rolandas Paksas išėjo į antrąjį rinkimų turą ir jame 2003 m. sausio 5 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu.

Savivaldybių tarybų rinkimuose partija laimėjo 115 vietų 44 savivaldybėse.

2004 m. balandžio 17 d., vykstant Rolando Pakso apkaltos procesui Profsąjungų rūmuose Vilniuje įvyko trečiasis Kongresas. 2004 m. rinkimuose į Europos Parlamentą gauta viena vieta. 2004 m. Seimo rinkimuose Rolando Pakso koalicija „Už tvarką ir teisingumą“ iškovojo 11 vietų.

2006 m. gegužės 13 d. įvykusiame penktajame kongrese partija pakeitė pavadinimą. Už tai, kad Liberalų Demokratų partija vadintųsi Partija „Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai)“, balsavo beveik 700 delegatų.

2012 m. pab. partija sudarė koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija ir Darbo partija. 2015 m. vasario 17 d. iš partijos išėjo Valentinas Mazuronis. Prieš tai „Tvarką ir teisingumą“ paliko jo sūnus Andrius Mazuronis.

2018 m. rugsėjo 29 d. iš partijos pasitraukė buvęs jos lyderis Rolandas Paksas.

2020 m. birželio pradžioje inicijuotas partijos likvidavimas.

Veidaknygė