Pavasarinėje žalumoje paskendęs ir puikiai sutvarkyta aplinka žvilgsnius pradžiuginęs Gižų kaimas buvo pirmasis, į kurį užsuko nemažas mūsų, žurnalistų, ir turizmo organizatorių būrys. Pasisvečiuoti savo valdose pakvietę Vilkaviškio rajono turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai Gižus pasiūlė neatsitiktinai: ši seniūnija kuo toliau, tuo labiau virsta keliautojų traukos centru. Ypač vasarą, kai čia pražysta liepos, Gižams suteikiančios teisę vadintis Liepų kaimu.
Liepos – Dievų dovana ir bitėms, ir žmonėms
Taip, liepos čia auga visur, ir šių medžių puoselėjimas yra sena gižiečių tradicija. Šiandien sunku pasakyti, kas buvo pirmasis liepų sodinimo iniciatorius šiose apylinkėse.
Gal kuris iš dvarininkų, kurių per 400 metų skaičiuojančią kaimo istoriją pasikeitė nemažai? Yra juk išlikę prisiminimų, kaip vienas dvarininkas buvo liepęs kiekvienai šeimai pasodinti po dvi liepas. Sodintojai privalėjo jas kruopščiai prižiūrėti, kad nenudžiūtų, antraip už sunykusius medelius laukdavo bausmės…
Kaip ten bebūtų buvę, bet Gižuose liepų teikiamos naudos idėjos įsišaknijo visiems laikams. Ypač daug šių medžių ošia aplink bažnyčią, tad galima tik įsivaizduoti, koks svaiginantis aromatas čia tvyro, joms sužydėjus, ir kaip čia dūzgia bitelės.
Per ilgus metus susiklostė ir tvirtos šio medžio populiarinimo tradicijos, nuolat pasipildančios vis naujomis idėjomis. Jas įgyvendina aktyvi kaimo bendruomenė, kurioje netrūksta kūrybingų žmonių. Jų iniciatyva, pavyzdžiui, jau kuris laikas vykdoma edukacinė programa „Gižai – liepų kaimas“. Informacija apie ją, patrauklią ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus žmonėms, yra netrukusi pasklisti po visą Lietuvą, tad į Gižus veržiasi smalsuoliai iš visos Lietuvos.
„Lietuvą kuria ne vien didieji miestai“, –
– su šypsena mus pasitikdama, pasakė šio istorinio kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Svirupskienė. – Kur begyventume, savo darbais prisidedame prie mūsų šalies klestėjimo. Mes, gižiečiai, esame iš tų, kuriems svarbu nebūti nežinoma vietove. Nenorime, kad Gižų pavadinimas kada nors taptų iškaltas akmenyje, žyminčiame buvusio kaimo vietą, taigi savo kraštą stengiamės garsinti…
Kaimo bendruomenė džiaugiasi, kad Gižuose gyventojų ne mažėja, o atvirkščiai – daugėja. Nors nekilnojamasis turtas čia – vienas brangiausių Vilkaviškio rajone, vietovė patraukli jauniems žmonėms. Dalis jų į Gižus keliasi iš miestų – čia smagu, ramu ir patogu auginti vaikus. Naujakuriai patenkinti, galėdami įsilieti į veiklių žmonių tarpą ir prisidėti prie aktyvaus kultūrinio gyvenimo.
Šeimininkų pakviesti, užsukame į bendruomenės namus, kuriuose jau garuoja aromatinga liepžiedžių arbata. Grožimės besikeičiančia šio gėrimo spalva: pro stiklinių indų sieneles aiškiai matyti, kaip iš švelniai geltonos ji pamažu tampa rausva. Šeimininkės vaišina liepos lapelių formos meduoliais, meiliai liepinukais vadinamais. Štai tokius kepinėlius iš medumi pagardintos tešlos patys gaminasi čia organizuojamų edukacijų dalyviai. O kol jų suformuoti meduoliukai kepa, vyksta aktyvi pažintinė – kultūrinė programa, kurioje pagrindinis dėmesys, žinoma, irgi tenka nuostabiai gamtos dovanai – liepai.
Ypač propaguojamos jos gydomosios savybės, patariama, kaip su liepžiedžiais gaminti gydomąsias voneles, kompresus, pavilgus. Beje, visi edukacijų metu naudojami liepžiedžiai – pačių bendruomenės narių rankomis surinkti ir sudžiovinti.
Na, o vėliau edukacinės programos dalyviai būriu patraukia susipažinti su pačiu Gižų kaimu ir pasigrožėti jo garsiosiomis liepomis. Darniu būriu nukeliavome ir mes.
Istorijos liudininkės
O, kad šios liepos galėtų prabilti – daug nežinomų praeities paslapčių atskleistų! Daugelis jų regėjo nutikimus, šiandien jau legendomis virtusius. Štai kad ir senoji liepa, ošianti Gižų dvarvietės teritorijoje. Manoma, kad ji buvo pasodinta, užbaigus dvaro rūmų statybą. Su šiuo medžiu susijusi istorija dabar nuolat paįvairina gidų pasakojimus apie Gižus. Ji byloja apie čia gyvenusius dvarininkus Vaičekovskius, daug laiko praleisdavusius Lenkijoje; iš ten vasaromis į Gižus atvykdavo vasaroti jų dukros. Vyresnioji dukra buvusi puiki raitelė, yra išlikę jos laiškai, bylojantys apie tai, kad čia jai labai patikdavę, nors ir trūkdavę knygų bei kai kurių muzikos instrumentų. Tai rodo, jog jaunoji dvarininkaitė buvo išsilavinusi.
Kai šiai merginai atėjo laikas tekėti, jos mama ėmė dairytis jaunikio. Savame kaime jo nebuvo, užtat gretimame gyveno dailus ūkininkaitis, sudominęs potencialią uošvienę. Dvarininkė, sugalvojusi kažkokį pretekstą, su dukra nuvyko pas jį. Vyruko būta sumanaus: jis įvertino parodytą dėmesį ir suprato tikruosius šių damų vizito tikslus. Tiesa, abejojo, ar galės pritapti dvare, juk ten reikėsią laikytis tam tikro etiketo. Ilgai nesiryžo parašyti merginai žadėtąjį laišką. O ši, vieną dieną pasibalnojusi žirgą, nutarė pajodinėti po Gižų apylinkes: gal pavyks prasiblaškyti ir atsikratyti liūdnų minčių?
Pasijodinėjimas, deja, baigėsi nelaime: kažko pasibaidęs žirgas stojo piestu, išmesdamas iš balno dvarininkaitę – krisdama mergina užsimušė. Jos žūties vietą iš pradžių ženklino akmuo, o vėliau žmonės čia supylė kalvelę ir ant jos merginos atminimui pasodino liepą. Ošia šis medis iki šiol; prie jo neseniai darbavęsi specialistai iš Vilkaviškio nustatė, jog jis dar ilgai žaliuosiąs.
Prie senosios liepos būriais traukia keliautojai, čia fotografuojasi: istorija, susipynusi su romantika, turi savito žavesio. O patys gižiečiai, švęsdami savosios kaimo mokyklos 150-ąsias metines, ant kitos kalvelės pasodino naują liepaitę, kuri turės pakeisti senąjį medį, kai jo nebeliks. Kalvelėje užkasė kapsulę su palinkėjimais ateities kartoms. Taigi dabar netoli viena kitos ošia dvi simbolinės liepos… Beje, kaimo 400 metų jubiliejų simboliškai paženklino toks pat liepų skaičius. Visur, kur tik atsiranda laisvos vietos, Gižų gyventojai sodina liepas. Sodinami šie medeliai ir bendruomenei svarbiomis progomis, o kaime esančiame Jaunystės parke tėvai sodina liepaites, kai jų šeimoje gimsta dukros.
… Susidomėję klausomės gižiečių pasakojimų apie įspūdingą jų gimtojo kaimo praeitį. Kaimo gyventojai nuolat domisi savojo krašto istorija, bando priartėti prie seniausių šaltinių, vienu ar kitu aspektu praskleidžiančių praeities laiko uždangą. Įdomios medžiagos apie Gižus yra surinkusi buvusi M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos darbuotoja, jau išėjusi į užtarnautą poilsį ir sugrįžusi į savo tėviškę.
Žinių aruodą apie Gižus papildė ir neseniai išleista vietos kulinarinių receptų knyga. Pasinaudota rastais buvusio dvaro šeimininkės receptais.
Svečiuojantis Gižuose, į akis ypač krito išpuoselėta kaimo aplinka. Gižiečiai sutvarkė ir išvalė vietos tvenkinį (kažkada, pasirodo, dvare būta visos sistemos tvenkinių, kurių vandenyse plaukiodavo raudonos žuvytės ir juodosios bei baltosios gulbės). Beje, garsus Suvalkijos praeities tyrinėtojas Benjaminas Mašalaitis savo knygoje apie Lietuvos dvarus mini ir senąjį Gižų kaimo svirną – vieną gražiausių svirnų Lietuvoje, išlikusį iki šių dienų.
Gižų dvaro šeimininkai 1847 – 1850 metais šiame kaime pastatė ir neogotikinio stiliaus bažnyčią. Šie mūriniai maldos namai, iškilę pagal italų architekto Henriko Markonio projektą ir pavadinti šv. Antano Paduviečio vardu, taip pat verti aplankymo. Viena didelė liepa ir parko tilteliai mena laikotarpį, kai Gižuose veikė Seinų kunigų seminarija. Tai buvo 1922 – 1930 metais. Seminarijai atminti 2012 metais buvo atidengtas paminklas.
Egzotiškasis namas
Šitaip galima pavadinti Gižuose esantį vadinamąjį „amerikono namą“. Jam šiemet sukanka 100 metų. Statinys iškilo pagal JAV seniau populiarų „prerijų tipo“ namo pavyzdį, Lietuvoje anksčiau visai nežinomą. Mūsų šalyje ir dabar jis vienintelis toks. O pasistatydino jį iš JAV grįžęs Rimavičius, kartu iš užjūrio atsiplukdęs visas tokiam namui iškilti būtinas statybines medžiagas ir furnitūrą. Kaimiečiams naujai iškilęs dviaukštis su dideliu balkonu atrodė tikra egzotika, juokais jie jį vadino „špokinyčia“.
Yra išlikusi nuotrauka, vaizduojanti, kaip tas namas atrodė seniau. Jame esančių kambarių aukštis siekė 4 metrus, langai atsidarydavo rėmus keliant į viršų, to niekas kaime iki tol nebuvo matęs.
Dabar kai kurių eksterjero ir interjero detalių jau nelikę, tačiau namas vis tiek stoiškai ištvėrė visas istorinių kataklizmų negandas. Senieji kaimo gyventojai pasakodavo, kad šis namas nuo vėjo gūsių net svyruodavęs, mat aplink nebūta jokių medžių. Šiame egzotiškame trobesyje savininkas buvo įsteigęs vadinamąjį „saliūną“, t.y. užeigą.
Rimavičiaus jau seniai nebėra, o jo egzotiškasis namas tebestovi, ir jį aplanko visi į Gižus atvykstantys turistai. Gižiečiai įsitikinę, kad ir artėjančią vasarą lankytojų nestigs – kad šeimos su vaikais vėl grožėsis kaimo aplinką puošiančiomis skulptūromis, trauks Šeimos taku, fotografuosis prie šimtmečius skaičiuojančių liepų. Ir, žinoma, būtinai paglostys Liepinuko kepurę.
Liepinukas – iš liepos medžio šakos išdrožtas žmogeliukas, kurį palietę, į namus visi parsiveža puikios nuotaikos, geros energijos ir tvirtos sveikatos. Tą gali patvirtinti visi, kada nors Liepinuką glostę, o jis juk, kaip simbolinis talismanas, dažnai lydi gižiečius į įvairius renginius.
Gižiečiai mėgsta pasižmonėti: jie – nuolatiniai rajone vykstančių švenčių dalyviai. Štai praėjusį rudenį į Vilkaviškyje vykusią Derliaus šventę išsirengė, vilkėdami „liepų kostiumus“: tikrai romantiškai atrodė iš liepos žiedų ir lapų pasiūdinta suknelė ir vyriška liemenė.
Editos Jakštienės ir Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotraukos.
