Lankytis Vilkaviškio savivaldybėje ir nesusipažinti su tokiu turistų traukos objektu, kaip etninio paveldo puoselėtojos ir edukatorės Renoldos Stepanauskaitės – Kubilienės sodyba, būtų buvę tiesiog neatleistina. Tad tikrai apsidžiaugėme, kai Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai viešnagę pas šią įdomią moterį įtraukė į savo organizuoto infoturo programą.
Viskas iš ten, iš praeities
“Manau, jog gyvenime niekas nenutinka šiaip sau, spontaniškai – viskas turi savo prielaidas, – išsikalbėjus apie dabarties darbus ir jų perspektyvas ateityje, pasakė ponia Renolda. – Ir mano noras tęsti giminės verslininkiškas tradicijas kilo ne atsitiktinai, tai – prosenelių, senelių, tėvų įdėto triūso išdava.“
Renoldos prosenelis caro laikais turėjo traktierių, kepyklą, parduotuvę, prekiavusią savo gamybos produktais. Moteris įsivaizduoja, jog tarnybos tuometinėje caro kariuomenėje jis greičiausiai išvengęs todėl, jog buvęs vaišingas ir tiesiog sugebėjęs nuo tos baisios prievolės išsipirkti. Vėliau verslą perėmęs Renoldos senelis jį dar labiau išplėtė, tarpukariu pradėjęs auginti Lietuvos kariuomenei žirgus, pasistatydinęs modernių arklidžių ir maniežų. Kaip prekybininkas, turėjo atlaikyti didžiulę konkurenciją tarp žydų, tradiciškai užsiiminėjusių komercija. Jonas Žukauskas (tokia jo pavardė) apylinkėse buvo plačiai žinomas. Renoldos mama yra išsaugojusi voką su užrašu „Žukauskynė“: tereikėjo tokios nuorodos, kad laiškas pasiektų adresatą.
Deja, užklupusios Antrojo pasaulinio karo negandos Žukauskynės neaplenkė – ūkis supleškėjo, o peršauta dešinioji šeimininko ranka dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos nudžiūvo. Vėliau sovietinei valdžiai nelojalus žmogus buvo priverstas slapstytis nuo galimų represijų…
Giminės šaknys, jos istorija – kiekvieno žmogaus stiprybės šaltinis – neabejotinai turėjo įtakos ir svarbiems pačios Renoldos gyvenimo pokyčiams.
„Kalneliai ir nuokalnės“, –
taip savo egzistencinę kelionę apibūdina ji pati. Savojo pašaukimo link moteris ėjo tikrai vingiuotais keliais – ne vieną specialybę įgijusi, bandė ir užsienyje įsitvirtinti. „Tačiau per vienas atostogas parvykusi į Lietuvą ir perėjusi per savo mylimiausias vietas, supratau – mano tikroji vieta čia, ir tikrai netraukia iš jos išvažiuoti. Nei Anglija, nei Švedija negali suteikti tokių emocijų, kaip Lietuva. Per visą buvimo svetur laiką nesugebėjau tėvynės iš širdies išplėšti, nugalėti ilgesio jai“.
Tačiau pasakyti, kad namuose viskas ėjosi kaip sviestu patepta, tikrai būtų neteisybė. Darbas Vilkaviškio šilumos tinkluose, nors ir puikiai apmokamas, ir stabilus socialinių garantijų požiūriu, anaiptol nebuvo svajonių įsikūnijimas. Renolda negalėjo nejausti įtampos, matydama, kaip nuolat auga šilumos kainos ir didėja žmonių nepasitenkinimas. Spaudimas iš rajono valdžios pusės, nuolatiniai klientų skundai padarė savo: ėmė šlubuoti sveikata. Viena operacija, kita, pandemijos iššūkiai – ir Renolda suprato tiesiog privalanti atsisakyti einamų pareigų. Pakeisti gyvenimo būdą, mąstyseną, nuo daug ko atsiriboti.
Nelengva buvo, oi nelengva, tačiau ji sugebėjo surasti savyje vidinės stiprybės ir pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Be toksiškų darbinių santykių, be priverstinio bendravimo, be dirbtinumo. Bet – su gamta, su švaria aplinka ir su tais žmonėmis, su kuriais bendrauti tikrai malonu ir gera. Suprato turinti eiti ten, kur galima pasisemti geros energijos, pajusti malonumą nuo to, kad gyveni. Moteris tarsi iš naujo atrado laukų, miškų grožį, paukščių giesmes. Ir – naują mylimą veiklą.
Sparnuotosios gydytojos
Bitės į Renoldos Stepanauskaitės – Kubilienės gyvenimą atėjo atsitiktinai. O gal ir ne, gal buvo paties Dievo siųstos su aiškia misija – padėti šiai moteriai. Kaip ten bebūtų buvę, bet jų spiečius nutūpė būtent toje vietoje, kur juridiškai Renoldai priklausiusiose prosenelių žemėse ji su šeima ką tik buvo pradėjusi kurtis ir statydintis namus.
„Atvykėles, trukdžiusias statybos darbams, iš pradžių manėme kam nors atiduoti, tačiau vėliau šmėstelėjo mintis – o gal bitelės specialiai pasirinko šią vietą, gal savo buvimu jos nori ją palaiminti? Paskambinau pažįstamam bitininkui, jis atvežė avilį. Po kiek laiko – antrą, kur, specialisto patarimu, įkurdinome dar vieną bičių šeimą: pasirodo, bitėms žymiai geriau gyventi didesniu būriu. Neveltui jos – bičiulystės simbolis. Galiausiai tą vasarą užbaigėme su šešiais aviliais“, – prisimena moteris.
Renolda pradėjo gilintis į bitininkystės paslaptis, sužinojo, kas yra apiterapija, skaitė daug specialiosios literatūros. Bičių pagalba atrado psichologinės pusiausvyros atstatymo, relaksacijos, dvasinio apsivalymo būdų. „Buvimas bityne man atstojo geriausius SPA, bičių dūzgimas, jų „šokiai“ – šiuolaikiškiausius relaksacinius metodus“.
Tačiau svarbiausia – sugrįžimas prie natūralaus gyvenimo būdo ir mylimos veiklos atradimas padėjo nugalėti ligą. Gydytojai, atlikę tyrimus, pasveikino: nuo negatyvo apsivalęs organizmas laimėjo…
Kursas į naujus ieškojimus ir atradimus
14 metų darbo su bitėmis ir 106 aviliai. Patirtis sukaupta tikrai nemaža, o ir savojo triūso vaisiais rūpėjo pasidalinti. Natūralus medus, kartais pagardintas liofilizuotomis uogomis, kiti bičių produktai džiugino įvairių mugių, prezentacijų, degustacijų mėgėjus ir tapo Renoldos nuolat organizuojamų edukacinių užsiėmimų tema. Į jos su vyru sodybą nuolat užsuka ekskursantų grupės, pavieniai lankytojai, šeimos su vaikais, moksleiviai su mokytojais – smalsuolių tiek daug, kad jų atvykimo laiką tenka derinti gerokai iš anksto. Atvykusieji ne tik apsilanko bityne, susipažįsta su bičių gyvenimu, medaus produktais ir jų nauda organizmui, bet ir savo akimis pamato, kaip gaminama misa, vėliau tampanti pagrindu medaus gėrimui – midui.
Žinoma, lankytojai išvysta karštuoju būdu gaminamą misą: medus iš statinės kabinamas gabalais, ištirpinamas vandenyje, gardinamas kadagių uogomis, apynių spurgais, įvairiomis žolelėmis. Verdant medus putoja, iš jo pasišalina vaško, pikio likučiai, pravėsus į misą dedama bičių duonelės, turinčios daug mineralų, vitaminų, mikroelementų. Šitaip medus greičiau susiskaido į fruktozę, sacharozę, gliukozę, toks gaminys sparčiau fermentuojasi, skaidrinasi ir produktą galima greičiau patiekti į stalą. Tačiau Renolda sakėsi labiau mėgstanti šaltuoju būdu gaminamą misą, nors šis gamybos būdas nepalyginamai ilgesnis. Užtat išlieka stipresnis aromatas, intensyvesnis žolelių skonis.
Žvelgdami, kaip gaminama misa, lankytojai daug sužino apie tradicinį mūsų protėvių gėrimą – midų. Pati Renolda jau nebe vienerius metus yra šio garsaus istorinio lietuviško gėrimo gamybos specialistė. Iš pradžių smalsumo dėlei pabandžiusi jo pasigaminti sau, o vėliau, jau įgudusi, ir draugams pavaišinti, iš pastarųjų išgirdo raginimą: kodėl nesiimi midaus gaminti didesniais kiekiais? Juk tai – mūsų tautinio paveldo produktas, juo galime didžiuotis…
„Dabar laikau save be penkių minučių licencijuota midaus gamintoja, – sako bitininkė. – Esu jau gavusi už šį savo produktą prizų, pristačiusi jį ne vienai parodai ir konkursui, tačiau svarbiausia – įgijau daug žinių apie šį gėrimą ir jo gamybą. Midus juk žinomas ne vien Lietuvoje, jo gamybos tradicijas vysto amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir kitų šalių piliečiai. Įdomiausia, kad kiekviena šalis midų savinasi sau: esą ne kur kitur, o tik jų valstybėje susiformavo midaus kultūra. Išgirdusi tokį kurios nors šalies atstovo bandymą midų priskirti asmeninei savasčiai, tik nusišypsau. Juk aišku viena: šį medaus fermentacijos produktą mūsų protėvis tiesiog atsitiktinai rado drevėje…Į drevę pateko vandens, medus ėmė rūgti, įgaudamas laipsnių, ir…‘‘
Midaus specialistei teko susidurti su visai kitokiomis midaus vartojimo kultūromis ir kitokiomis jo gamybos tradicijomis. Mes, lietuviai, midų traktuojam kaip baltų kultūros dalį: jis susijęs su mūsų istorija, religija, papročiais. Ikikrikščioniškais laikais jo vartojimas buvo tapęs ritualinių apeigų, tradicijų dalimi. Įdomiausia, kad religijų virsmo laikotarpiu midų, kaip ir girą, netgi buvo draudžiama gaminti. Apie midaus gamintojų persekiojimus byloja išlikę rašytiniai šaltiniai.
„Mūsų gėrimų vartojimo kultūroje dabar dominuoja vynuogių vynai, na, dar natūralių vaisių ir uogų vynai, o midus tebėra „paraštėse“. Kiekgi mūsų, midudarių, esama? Vos keli per visą Lietuvą. Laimei, visi vieningai įsipareigojome: turime atgaivinti senąsias lietuviško midaus vartojimo ir gamybos tradicijas. Tai nereiškia, kad negalime sukurti savitų jo receptų, gėrimo pagardinti uogomis, žolelėmis, šaknelėmis, prieskoniais. Arba savąjį midų praturtinti kitų šalių gamintojų receptūromis.“
Tarptautiniu mastu yra kelios midaus kategorijos. Štai Stakliškėse gaminamas labai stiprus midus; kiti gi lietuviško paveldo tradicijų besilaikantys midudariai jį sukuria nuo 12 iki 14 laipsnių stiprumo. „Po išvykų į renginius supratau, kad kūrybiškumui ribų nėra, taigi eksperimentams skiriu nemažai laiko. Kai tik galiu, važiuoju į muges, kuriuose savo produkciją pristato ir midaus gamintojai. Gaila, tačiau į būsimą midudarių sambūrį Meksikoje nebus galimybės išvykti – jis kaip tik sutaps su bitininkavimo sezono uždarymu namuose. Paruošti bites žiemai – atsakingas darbas, jo negali atlikti samdomi žmonės“.
Ne vienas mugės lankytojas, išvydęs Renoldos midų su užrašu: „Pagaminta Vilkaviškyje“, nustemba ir puola klausinėti, kaip šis gėrimas yra gimęs. „Štai tada pasijuntu tikra savojo krašto ambasadore, – šypsosi bitininkė. – Pasikalbame apie šį mūsų tautinį paveldą, pakviečiu žmones į mano organizuojamus edukacinius užsiėmimus“.
Beje, per edukacijas ne tik su bitynu ir jo produkcija susipažįstama, bet ir tikro vaško žvakės liejamos. Mėgsta jų pasigaminti ir pati Renolda, dažniausiai vakarais, po darbo bityne. Moteriai jų liejimas prilygsta meditacijai. Skambant tyliai ir maloniai muzikai, mėgaujantis vaško aromatu, taip gera pasinerti į vaikystės prisiminimus.
Žvakių liejimo tradicijos Renoldos šeimoje buvo labai tvirtai prigijusios: jos močiutė šį užsiėmimą itin mėgdavo organizuoti per Tris Karalius. Iš jos mergaitė daug išmoko. O dabar savo nuliedintas plonas žvakeles dažniausiai suveria ant tvirto siūlo ir iškabina prie savo prekybinės vietos mugių metu.
8tciuc