Lietuvos užsienio politikos fiasko

Vidmantas MISEVIČIUS

Skubėdami „gelbėti“ Baltarusijos liaudį ir grasindami sankcijomis kaimyninės šalies prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai, Lietuvos politikai apsikvailino. Pagrindinės Europos Sąjungos valstybės – Vokietija ir Prancūzija – tokios Lietuvos iniciatyvos nepalaikė. Dar daugiau, ES ir toliau planuoja bendradarbiauti su Baltarusija. O štai Lietuvai, pasak Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politiko Audriaus Butkevičiaus, šie išsišokimai gali skaudžiai atsiliepti.

– Pasak ministro Lino Linkevičiaus, ignoruodama įvykius Baltarusijoje, ES griauna pasitikėjimą pačia savimi, nes dabar yra ypač svarbu Minskui parodyti „jo vietą“ ir planuoti papildomas sankcijas Rusijai. Kiek mūsų URM vadovo priekaištai yra pagrįsti?

– Imtis tokio puolimo, nesuvokiant, kokia bus sąjungininkų reakcija, gali tik visiškai užsienio politikoje nesiorientuojantis žmogus. Jei jis būtų atidžiau studijavęs politikos istoriją, būtų supratęs, jog kitokios reakcijos tikėtis ir nebuvo galima. Paskutiniojo dešimtmečio Vokietijos politika buvo aiškiai orientuota į strateginę partnerystę su Rusija. Vokiečiai ignoravo karo veiksmus Ukrainos teritorijoje, Malaizijos lainerio numušimą ir t.t. Angelos Merkel pareiškimai – išvis vieni priešiškiausių Ukrainos atžvilgiu.

Panašią poziciją užėmė ir Prancūzija bei Rusijos bičiulis Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron). Europiečiai visiškai nesupranta, kodėl Lietuva pasirinko jos pačios interesus žeidžiančią, „šakos, ant kurios sėdi, pjovimo“ politiką.

Tad kyla klausimas – ką galvojo Linas Linkevičius, nes bet kuriam sveiko proto žmogui turėjo būti aišku, kad Europa savo politinės linijos nekeis.

– Bet juk bandoma akcentuoti, kad baltarusiai patys nusprendė nuversti A.Lukašenką.

– Valdžios pakeitimas taikių civilių asmenų protestų pagalba buvo gerai žinoma ir plačiai taikoma priemonė. Tik jeigu taikūs protestai efektyviai veikė 1990-2000 m., tai diktatūros greitai atidirbo kovos su jais metodiką.

Stebint įvykius Baltarusijoje įdėmiau, matome, kad dabartinis jos vadovas kovai su opozicija naudoja ne aklą įniršį, o gerai paskaičiuotus, efektyvius veiksmus.

Aišku, ir L.Linkevičius, užsiimdamas revoliucinių veiksmų organizacija, privalėjo turėti atskirą konsultantą. Tik, panašu, jis vis dar nesupranta, kad tai, kas buvo padaryta, sukėlė gerokai didesnių problemų, negu mano Lietuvos politikai.

– Kalbate apie viešas palaikymo akcijas?

– Ir apie tai. Įvertinkime „Laisvės kelią“ iš politinės komunikacijos pozicijų. Lietuvoje buvo suformuota 30 km ilgio žmonių grandinė, kurioje stovėjo du buvę prezidentai, žymūs politikai ir t.t. Tik kam stovintieji joje tiesė ranką kaimyninėje šalyje?

Baltarusijoje į tai niekaip nebuvo atsakyta. Opozicija pasienyje taip ir nepasirodė. Nebuvo atsakyta nė viena lietuviška vėliava vykstančiuose mitinguose, nė vienu tekstu ar viešu pareiškimu dėkojant Lietuvai už palaikymą.

Ką galima pasakyti apie tokią politinę komunikaciją, kai Lietuvos URM, neva ginanti baltarusių interesus, iš tikro bando „paspausti ranką“ „Gazpromo“ atstovui Baltarusijoje. Nes būtent Viktoras Babaryka bus oficialus Maskvos kandidatas A.Lukašenką turinčiuose pakeisti rinkimuose. Be to, jo atstovė spaudai, Marija Kolesnikova, atkartodama oficialiosios valdžios poziciją, pranešė, kad kuriama Konstituciją turinti pakeisti partija. Priėmus Konstituciją, ne tik galės pasitraukti A.Lukašenka, bet ir dar labiau sustiprės Rusijos bei Baltarusijos santykiai.

Jeigu L.Linkevičiaus tikslas buvo suvienyti Rusiją ir Baltarusiją, jam tai pavyko. Jeigu tikslas buvo nuo Rusijos nepriklausoma kaimyninė šalis be rusų karinių bazių, tai URM padarė viską, kad taip nebūtų.

– Lietuva su savo pozicija liko „kvailio vietoje“?

– Jei būtų tik taip, galėtume šaipytis iš L.Linkevičiaus. Deja, negavusi sąjungininkų paramos, Lietuva pademonstravo savo silpnumą ir dabar priiminėja potencialius smūgius. Klaidinga galvoti, kad kaimyninės šalys nepateiks atsako į mūsų URM politiką. Apie ekonomines šių veiksmų pasekmes ir prarastus krovinius nebekalbėsiu. Gerokai blogiau, jog L.Linkevičius aiškiai parodė, kad jis veikia vienas, beatodairiškai ir lemiamu momentu bet kokios kitos krizės atveju Lietuva gali nebesulaukti paramos.

Susiduriame su visiškai nauja realybe. Padėtį šiek tiek gerina Aleksejaus Navalno konfliktas. Naujausi A.Merkel pareiškimai šiuo klausimu gali būti naudingi ir Lietuvos pozicijai, tačiau jų tonas labai greitai keičiasi. Bandymai pažvanginti sankcijomis Rusijai ar kalbos apie „Nord Stream 2“ projekto uždarymą baigiasi iškart po to, kai A.Merkel sulaukia Vokietijos pramoninkų, kuriems reikia pigių rusiškų dujų, skambučių.

– Tai kaip galima būtų įvertinti mūsų URM pasirodymą?

– L.Linkevičiaus žaidimas – didžiausias pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos pralaimėjimas. Ir dar „lygioje vietoje“. Padėtį buvo galima koreguoti, o išsaugojus ryšius ir santykius daryti Baltarusijai didesnes įtakas, negu Lietuvos politikai gali įsivaizduoti.

Politikos ir politiko uždavinys yra maksimalus lankstumas ir mokėjimas išnaudoti susidariusią padėtį. Dabartinėje situacijoje L.Linkevičius užkirto kelią visoms galimybėms.

Jeigu Rusijai mes esame priešas Nr. 2, tai Baltarusijai – priešas Nr. 1. Jiems pyktis su lenkais – nepatogu, o su mumis – fantastika. Per 30 Nepriklausomybės metų pasiekėme tik tai, kad vieno priešininko pajėgos sutelktos pasienyje, o kita nedraugiška valstybė kaltina mus provokatyviu elgesiu. Turint omenyje milžiniškas politines pasaulines įtampas, ignoruoti šią situaciją gali tik svetimos valstybės interesams dirbantis asmuo arba visiškas kvailys.