Žurnalistė, rašytoja Ligita Juknevičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.
Sistema nepakenčia nepaklusniųjų, abejojančių jos tiesa. Tokie iškart stumiami į paraštes. Tai savo kailiu patyrė žurnalistė Ligita Juknevičiūtė. Buvęs garsus televizijos veidas neprapuolė – rašė knygas, ėmėsi tapybos. O šiandien, kai Lietuva, pasak Ligitos, panaši į skęstantį „Titaniką“, ji vėl ėmėsi publicistikos, nes tylėti dabar būtų tiesiog nepadoru.
– Kurį laiką jūsų nematėme nei televizijos ekrane, nei viešojoje erdvėje. Bet šiandien esate tarp tų žmonių, kurie aktyviai reiškia savo nuomonę apie tai, kas vyksta valstybėje. Kodėl dabar?
– Paradoksas, bet manęs ilgai nesimatė todėl, kad aš jau seniai netyliu. Iš tikrųjų mano netylėjimas prasidėjo 2012 metais, po vadinamojo Garliavos šturmo, kai, išaušus rytui, aš, kaip ir daugybė žmonių, Lietuvos šviesuomenės, atbėgau prie prezidentūros, kur vyko protestas, žmonės degino žvakutes. Atsinešiau plakatą, švilpiau po prezidentūros langais – taip stichiškai, jausmingai sureagavau į tą policijos šturmą.
Kadangi prieš tai keletą metų dirbau Kristupo Krivicko laidoje ir mačiau visą tos pedofilijos bylos eigą bei šventai tikėjau, kad viskas bus išsiaiškinta, nusikaltėliai bus sugauti, todėl po Garliavos šturmo many įvyko tam tikras lūžis. Tas lūžis įvyko ir mano karjeroje.
Tuo metu su tokiu draugu buvau pateikusi į LRT pokalbių laidos projektą, jis būtų vedęs tą laidą, o aš ją prodiusuočiau. Šis mano projektas jau buvo lyg ir palaimintas, buvome susitikę su tuomečiu programų direktoriumi Rimvydu Paleckiu, viską, regis, sutarėme, kad laida eis, nes tai gera idėja. Bet, praėjus keletui savaičių po Garliavos šturmo ir to mitingo, man paskambino draugas ir pasakė, jog laidos nebus. Mat po mitingo, po mano, kaip antisistemininkės, kuri švilpia po Grybauskaitės langais, pasirodymo, išsikvietė tą mano draugą R.Paleckis ir pasakė, jog laida galės eiti, bet „be Ligitos“. Kai šis suabejojo, kaip galima daryti laidą be laidos idėjos autoriaus, jam buvo atsakyta, jog viskas gerai. Laimei, ta laida vis dėlto neišėjo, o mano draugas nuėjo dirbti į kitą televiziją, todėl jam nereikėjo tos moralinės dilemos spręsti.
Paradoksas, bet manęs ilgai nesimatė todėl, kad aš jau seniai netyliu
Man tai buvo aiškus signalas, kad esu eliminuojama iš tos kastos, kuri yra rodoma, su kuria yra skaitomasi, kuri turi tam tikrą galią, nes turi priėjimą prie LRT ar kažkokių Europos Sąjungos pinigų.
Tiesiog tą dieną mano, kaip televizijos prodiuserės, karjera, nors ji dar ir nelabai buvo įsibėgėjusi, nes daugiausiai dirbau pas gerus prodiuserius samdoma žurnaliste, redaktore, baigėsi. Supratau, kad „ant manęs yra uždedamas kryželis“ – LRT ir kita sisteminė žiniasklaida mane įtraukė į nepageidaujamųjų sąrašus. Nors iki tol televizijoje buvau neblogai žinoma, tačiau viso to nebeliko. Jei ir pavykdavo susirasti darbo, tai tik „už kadro“. Tad pradėjau rašyti knygas – keletą romanų parašiau, ėmiau tapyti paveikslus.
– Buvote išstumta į paraštes.
– Taip. Marginalizuota ir panašiai. Bet kadangi tai vyko labai staigiai ir labai drastiškai, aš tą piliulę nurijau, supratusi, kas manęs laukia.
Tomis dienomis supratau, kad valstybėje ir viešojoje erdvėje atsitiko kažkas nebepataisomo. Bandžiau susivokti, kas vyksta.
Susibūrė tokia bendraminčių grupelė, pasivadinome „Lietuvos sąrašu“, paskui ir partija tapome. Su Nagliu Puteikiu bendradarbiavome, aš dalyvavau jo rinkimų kampanijoje, kai jis kandidatavo į prezidentus. Pradėjau daugiau domėtis pasaulyje vykstančiais procesais. Man prireikė beveik dešimties metų, kad susivokčiau, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje ir visame pasaulyje, kas tie leftistai, globalistai.
– Kaip apibūdintumėte šiandieninį mūsų gyvenimą, visuomenę?
– Kaip tam tikrą vidinę Lietuvos okupaciją. Kurią įsisąmoninau labai seniai, ir kuri, kaip dabar suvokiu, prasidėjo būtent po Garliavos įvykių.
Manau, kad šiandien mes valstybės beveik nebeturime. Pritariu žmonėms, kurie teigia, kad Lietuva dabar yra apraizgyta įvairių politinių, komercinių grupuočių, kurias valdo tam tikros pasaulinės jėgos. Ir mes, paprasti žmonės, galime tik stebėti, kas vyksta. O tie, kurie pakliūva į tą išrinktųjų ratą, prieinančių prie tos sistemos ir turinčių joje šiltą vietelę ar priėjimą prie europinių pinigų, gerai gyvena. Jie eina su tomis neužmirštuolėmis atlapuose, mojuoja Trispalvėmis ir turbūt šventai tiki, kad viskas Lietuvoje yra labai gerai, tik kažkokie durneliai vaikšto į maršus, kažkuo yra nepatenkinti.
Šiandien mūsų Lietuva yra tokia vargšelė, net pavadinčiau tiesiog toksiška valstybė. Nors ji yra mano Tėvynė, kurią labai myliu, čia yra mano namai, bet situacija, manau, yra tragiška. Atvirai pasakius, nežinau, kokios jėgos galėtų Lietuvą išvesti iš šito dumblo, į kurį esame įsmukę iki ausų.
Man gaila žmonių, kurie tik dabar, per pandemiją, pamatė, kur mes gyvename. Kadangi pati tą pamačiau seniai, turėjau laiko pasiruošti morališkai tam, kas vyksta dabar, surasti veiklos, kuri mane nuramina, teikia prasmę. Nes vis tiek turiu gyventi šitoje valstybėje, čia mano vaikai, tiesa, sūnus jau išvažiavo mokytis į užsienį, bet mokyklinio amžiaus dukra dar su manimi, ir aš turiu ją užauginti. Matau, kokie siaubingi dalykai dabar vyksta, kaip vaikai šiandien yra priešinami su tėvais. Ir tik dėkoju Dievui, kad mano vaikai yra pakankamai dideli ir man jau nebaisu dukrą leisti į mokyklą, bijant kad ten jai teks susidurti su visokiais lytinio ugdymo vadovėliais, prigrūstais genderizmo ir dar nežinia ko.
Manau, dabar mokame kainą už mūsų naivumą, konformizmą, už tai, kad savo laiku galbūt leidome užlipti ant galvos tiems parazitams, kurie dabar siurbia Lietuvos valstybės kraują ir mūsų visų nervus bei sveikatą.
– Neseniai išlindęs skandalas, kaip už 10 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerija pasipiarino pokalbių laidoje, nenustebino? Ką iš darbo televizijoje užkulisių žinote apie laidų pirkimus, pašnekovų parinkimus?
– Žinoma, nenustebino. Tuo laiku, kai dirbau TV3 televizijoje, K.Krivicko prodiusuojamoje laidoje, tikrai nebuvo tokių dalykų. Buvo labai griežtai tas sąžiningumo momentas akcentuojamas. Atsimenu, kaip per Garliavos įvykius nesėkmingai buvo bandoma su K.Krivicku ir tuometiniu jo partneriu tartis, man jie apie tai prasitarė.
Būtent per Garliavos įvykius žiniasklaidoje prasidėjo tie tektoniniai lūžiai, kai viena žiniasklaida pradėjo varyti į vienus vartus, kita – į kitus. Tuo metu aš išėjau iš televizijos. Aišku, gandų visokių girdėjau, net apie tą pačią Garliavos istoriją. Buvo kalbama, jei neklystu, jog apie 3 mln. litų buvo sukišta tam tikriems prodiuseriams, žiniasklaidos kanalams, kad jie išplautų visas tos istorijos dėmes ir pasuktų viską taip į viešumą, kaip reikia. Šiandien tie prodiuseriai, kurie kalbėjo taip, kaip reikėjo, dingę.
Tiesa, ir K.Krivickas šiandien jau ne prodiuseris. Bet, žinant jo principingumą, manau, tokio prodiuserio šiandieninėje televizijoje, kur reikia tik vienos „teisingos“ oficialiosios nuomonės, niekam nebereikia.
– Ar ne todėl viename pasisakyme teigėte, jog nebetikite daugeliu savo kolegų žurnalistų darbu ir tuo, ką matote LRT eteryje? Nebijote „ugnį nukreipti“ į save? Juk čia puikiai veikia kitaip manančiųjų „ištepliojimo strategija“?
– Kuo gi jie mane ištepliotų? Buvo laikas, gal prieš kokius penkerius metus, kai mano minėtas „Lietuvos sąrašas“ siūlė eiti į Seimą, bet mano vaikai tiesiog maldavo: „Mama tik neik ten, nes tave rodys per KK2.“ Atsisakiau, nes jaučiau atsakomybę dėl savo vaikų – puikiai supratau, kas bus, jei aš, nesistemininkė, nueisiu į Seimą.
O šiandien sistema man nieko negali padaryti. Nebent išvadinti antivaksere, plokščiažeme ir panašiai. Nes tai, kas galėjo su manimi įvykti, jau seniai įvyko. Net to darbo televizijoje „už kadro“, kurio kaip samdoma žurnalistė dar kartais gaudavau, dabar vis mažiau pasiūlymų sulaukiu. Tad kuo mane galima pagąsdinti? Ir kas aš tokia? Jiems pilna darbo pilant pamazgas ant kitų žmonių, kurie tikrai yra įtakingi ir bando eiti prieš sistemą. Štai ten reikia pastangų apjuodinti, apipilti, sumenkinti žmogų, galbūt ir verslus žlugdyti.
Aš pati save saugau feisbuke blokuodama trolius. Nors vis tiek įlenda – esu gavusi labai šlykščių žinučių po Šeimų maršo. Po dalyvavimo jame nemažai man artimų žmonių išmetė mane iš draugų feisbuke. Nepykstu, nes matau, kad jie dirba pareigose, kur galbūt galioja nerašyta taisyklė – su tokiais, kaip aš, nedraugauti.
– Iki šiol vienas kitą plūdome feisbukuose, portalų komentaruose, bet ta kritinė visuomenės priešprieša jau prasiveržė ir kritiniais veiksmais – ėmėme šaudyti. Kaip išnirsime iš to, visus skandinančio, susipriešinimo? Kaip paskui vienas kitam į akis žiūrėsime?
– Tai sudėtingas klausimas. Vyksta labai sudėtingi procesai ir yra jėgų, suinteresuotų, kad čia ir būtų tų šaudymų, kad gal kokią ir komendanto valandą įvesti reikėtų, ir kad ateitų koks gerasis gelbėtojas, griežtasis policininkas, todėl, manau, šitomis temomis reikia kalbėti labai atsargiai.
Be abejo, jeigu įvyktų koks Šventosios Dvasios apšvietimas valdžioje esančių marionečių sąmonėje, ar, nutrūkus, tarkime, pinigų srautui, valdantieji ir visa sisteminė žiniasklaida pakeistų retoriką, viskas galėtų pasikeisti. Juk mes, žmonės, iš prigimties esame geriečiai, greit pamirštume tas visas rietenas, kaip ir Sovietų Sąjungai žlugus, juk žmonės gyveno šalia vienas kito, ir iš Sibiro kažkas grįžęs apsigyveno šalia kaimynų, kurie galbūt juos įskundė.
Niekada nebus, kad visi bus didvyriai arba visi – niekšai
Esame taikios būtybės, visi Dievo kūriniai, todėl, manau, gražiai vėl sutartume, nes iš tikrųjų juokinga – ar kada nors mes ginčijomės su laiptinės kaimynais dėl to, ar eiti skiepytis nuo encefalito ar kokio nors gripo, ar ne. Iki kokio absurdo šiandien atėjome. Dabar, kai jau akivaizdu, kad ir skiepyti žmonės serga, ir serga net labai smarkiai, kaip pavasarį ir kalbėjo kai kurie nesisteminiai specialistai, kad bus blogai – skiepai gali „suvaryti“ imuninę sistemą, todėl negalima skiepyti per pačią pandemiją, nes gali prasidėti sergamumo bumas, kas, beje, jau ir vyksta – va apie ką reikia diskutuoti – kad ir tas skiepas nėra panacėja. O ne versti visokiausiais būdais visus skiepytis.
Aš visada žiūriu atlaidžiai net į tuos, kurie bjaurias žinutes rašo, ar net, žiūrėdami į akis, plūstasi. Nes suprantu, kad žmogus taip mąsto, elgiasi tik dėl to, kad kažko nesuvokia. Arba bijo prarasti darbą. Kokią aš turiu teisę jį smerkti?
Visi esame skirtingi, kaip tame laive „Titanikas“, kai vieni gelbėjo kitus, o kiti tik patys gelbėjosi. „Titanikas“ – geriausias pavyzdys, koks gali būti žmogus. Ir taip bus visada. Niekada nebus, kad visi bus didvyriai arba visi – niekšai. Žmogus yra laisvas, ir jis renkasi. Jam duotas visas gyvenimas ir klaidas padaryti, ir ištaisyti jas, tapti didingu ar visiška kirmėle. Tai mūsų pačių laisvė.
