Ir anksčiau buvo labai pavojingų pramogų vaikams, kurie augo su rakčiukais ant kaklo.
Lietuvoje tarsi epidemija bangomis plinta vaikų mirtys. Praėjusiais metais buvo bėda su keistomis medžiagomis elektroninėse cigaretėse (ar kaip ten dar tie daiktai vadinami). Šiemet – antifrizo degustacijos. Visuomenė ima dairytis į įtakotukus, tuos naujuosius dievus, arba žiurkininkus su fleitomis, kuriais seka mažieji. Ir ką daryti? Moralizuoti nesinori, tačiau… Bėda ne antifrizo iššūkiai, o totalinis visuomenės nepakantumas… vaikui.
Pradėsiu nuo to, kad negalvojančių savo galva buvo visais laikais. Visais laikais neprižiūrimi vaikai įsiveldavo į nuotykius. Ne vienas ašarą braukėme, skaitydami „Kliudžiau“ apie jaunojo medžiotojo „nuotykius“. Tame apsakyme auka tapo maža balta katytė. Gyvenime aukomis tapdavo ne tik gyvūnai. Bet ir draugų bei kaimynų akys. Pokario karta mėgdavo plaktuku padaužyti visokias minas ir nesprogusias aviacines bombas. Kam pasisekė, liko be pirštų. Kam nepasisekė – be akių ar galvų. Lakstymai į šokius motociklais ar žiguliais išgėrus – tėvų kartos ženklas. Lindimai į statybvietes, metalo vagystės, eksperimentai su narkotinėmis medžiagomis – mūsų kartos ženklas. O šiandienių vaikų problema – įtakotukai ir jų iššūkiai.
Vyresnės kartos nesupranta šios problemos masto. Jos galvoja, kad tuos bjaurastis, tvirkinančius jaunąją kartą, įmanoma kažkaip uždrausti, jų kanalus užblokuoti. Taip mano tie, kurie iki šiol tebegyvena tradicinės žiniasklaidos laikais, su televizijos programomis, atspausdintomis žurnale. Iš tiesų pasaulis pasikeitė taip, kad informacinio srauto neįmanoma suvaldyti. Kasdien atsiranda ir miršta šimtai kanalų. Jokiomis priemonėmis tų idiotų nesukontroliuosi. Niekaip. Užvėrus vieną kanalą, tie apsėstieji, mintantys galia ir valdžia, tuoj sukurs naują. Kovoti su jais – kaip su vėjo malūnais.
Daug didesnė bėda už juos yra esminė. Mūsų visuomenei vaikai yra nereikalingi. Mūsų visuomenė: politikai, verslas, viešoji opinija daro viską, kad vaikas vietoj ateities ir prasmės būtų problema. Ir tuo stebėtis nereikia: šiandien politiką formuoja tie, kurie augo, geriausiu atveju, su rakčiukais ant kaklo, blogiausiu – savaitiniuose darželiuose.
Jau sovietmečiu buvo diegiama mintis, kad vaikas yra lygus problemai. Nepageidautinų vaikų galima buvo atsikratyti abortais, kurie buvo laikomi visiškai normalia šeimos planavimo praktika. O jei vaikas atsirado, bet jo auginti nenorima, tuo pasirūpins valstybė. Vaikų namų, savaitinių vaikų darželių pavidalu. Nes tėvai neturi blaškyti dėmesio nuo komunizmo statybos į kažkokį tai vaikų auginimą. Jums nekilo kvailas klausimas, kaip abu dirbantys tėvai prižiūrėjo jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus? Kur jie būdavo vasarą? Priežiūros problemą iš dalies sprendė seneliai: močiutės į pensiją išeidavo 55-erių, seneliai – 60-ies. Taip pat buvo išganingieji kaimai, į kuriuos išgrūsdavo vaikus vasarai.
O šiokiomis dienomis daugiabučių asfalto vaikai trindavosi kiemuose su rakčiukais ant kaklų. Parūkydavo už kampo. Laiptinėse pasimurkindavo. O tėvai? Akys nemato, širdis neskauda. Juolab, kad ankštame bute – mažiau žmonių, daugiau deguonies. Vaikus gimdė, nes reikėjo. Mylėjo? Kiek šiandienos suaugusiųjų pas psichologus gydosi vaikystės traumas? O kiek pasikorė, prasigėrė? Iš meilės didelės, matyt.
Ir tokie nelaimingi augino tokius pat nelaimingus vaikus. Šie estafetę perdavė toliau. Šiandien Lietuva išmiršta. Nes vaikas nuo pat gimimo tebėra problema.
Pradėkim nuo paprasčiausių dalykų. Mokame mokesčius Sodrai. Tačiau, kai gimsta vaikas, šeima netenka ženklios dalies pajamų. Vaiko auginimo atostogose esantis tėvas gali pretenduoti į maždaug pusės savo algos išmoką. O žmonių šeimoje jau nebe du, o trys. Arba keturi, jei gimsta antrasis vaikas. Poreikiai išauga, pajamos sumažėja. Logiška?
Iš to seka antroji problema – vaiką prižiūrintis gimdytojas turi kuo skubiau išeiti į darbą. Samdyti auklę – ne išeitis, nes jos alga prilygsta maždaug dirbančio tėvo algai. Tai kokia prasmė? Mažius įkišamas į darželį. Į snargliukų grupę, tikrąja to žodžio prasme. Ir kažkuris tėvų dirba taip: savaitė darbe, dvi ant biuletenio. Kviestis į pagalbą močiutes, senelius? Ačiū, motina tėvyne, už pailgintą pensinį amžių. Šiuolaikiniai seneliai dirba iki 65-erių. Spėkit, koks geidžiamas darbuotojas yra tas amžinai su vaiku biuleteniuose sėdintis?
Na, kol mažylis darželyje, jis bent jau prižiūrėtas. Baigę darbą tėvai jį pasiima iš įstaigos. O ką daryti su mokyklinukais? Pamokos baigėsi 13–14 val., o tėvai darbą kada baigia? Ką ten mūsų įstatymai rašo apie tai, iki kiek ten metų vaiko negalima palikti vieno? O kur jį dėt? Būreliai, sakot. Gerai, jei jie mokykloje. O jei kitame miesto gale? Niekieno neprižiūrimas mažius tapnoja su smuikeliu ar ledo ritulio lazda porą kilometrų judriomis gatvėmis. Ir prasideda… Neapsidairęs bėgo per perėją… Iššoko iš už autobuso… Vairuotojų ir traumatologų džiaugsmeliai.
O tada ateina vasaros atostogos. Kurias kažkokie dundukai nori dar pailginti. O tėvams atostogas pailginot, švietimo gudragalviai? Tai va, nuo maždaug 7 iki 18 val. šie mieli, išradingi ir labai veiklūs žmogučiai namie sėdi vieni. Ir ką jie ten, kaip manote, daro? Tėvams gi tenka ir namų ūkio darbų našta: apsipirkti, paruošti vakarienę, sutvarkyti namus, pavedžioti augintinį. O kur dar socialinis gyvenimas: draugai ir draugės, sporto klubai ir pan. O tuo laiku vaikas paliktas auklei internetui.
Tėvai gal ir norėtų būti su vaiku. Bet kaip? Kai jėgų belieka tik aprėkti už neparuoštas pamokas ir nesuplautas lėkštes. Su paaugliais jie jau faktiškai nebeturi ryšio. O šventa vieta tuščia nebūna…
Tėvai nuo bendravimo atsiperka materialiniais daiktais. Mūsų karta negalėjo įsivaizduoti, kad šiandieniai paaugliai rengsis „vardiniais“ drabužiais, turės naujausią kompiuterinę, vaizdo ir garso įrangą. Va taip, be jokių pastangų. Kad nupirktų dviratį, ketvirtą klasę vienais penketais baigiau. Šiandien įsivaizduojate, kad vaikui nupirktų kažką ne šiaip sau, ar kad kiti turi, o už kažkokius pasiekimus. Vaikai įpranta varžytis. O kaip savo pranašumą įtvirtinti? Žinoma, patyčiomis. Jie to mokosi ir namie, kur mamos draugės – debilės, o tėvo bendradarbiai – lochai. Ir internete, kur kiekviena dieduko paklodė aiškina, kaip ji moka gyventi. O tie, kurie mokosi, dirba – tie nevykėliai. Matydami bendraamžius, besifotografuojančius brangiose parduotuvėse, prie brangių mašinų, jauni žmonės nesupranta, kad savo darbu tokius turtus galima pasiekti tik apie 30-uosius gyvenimo metus. Įsivaizduojate, kokiose įtampose ir kokiais lūkesčiais jie gyvena? Kuo jie stresą ir įtampą malšina? Ir kai jiems, užuot paaiškinę, kaip pasaulis sukasi, tėvai įbruka naują striukę ar telefoną, patys suprantat… Jie tik patvirtina, kad pinigai ir daiktai krenta iš oro. O tie, kuriems nekrenta, – lochai.
Tas blizgantis, sėkmingas dirbtinis gyvenimas jaunimo gretose turi daugybę pasekėjų. Nes jaunų dalia – svajoti ir tikėti. Tai mes, vyresnieji, klausiame: kaip gali milijoninį verslą turintis asmuo ištisai atostogauti ir plaukioti jachta? Nes turime patirties ir žinome, kad milijonai uždirbami nelimituotomis darbo valandomis ir be atostogų. O turtingi žmonės todėl ir yra turtingi, kad žioploms panelėms savo pinigų nedalina ir jachtų neperka.
Jie tiki. Bet kokiomis vištelėmis, siūlančiomis kosmetiką ar skudurėlius. Nes perka ne daiktą, perka jausmą, būti tokia, kaip ji/jis. Ne savimi. Būti ja/juo. Ta/tuo iš instagramo. Tai jie yra tikrieji paauglių draugai. Nes jie turi laiko. Kalba jų kalba. Jie – ne tėvai, kurie tik moralizuoja. Kurie dirba nuo 8 iki 17 val., ir jachtomis neplaukioja, nevykėliai nelaimingi.
Šitie kitokie. Drąsūs. Pasitikintys savimi. Autoritetai. Jų gyvenimas – sėkmės ir iššūkių istorija. Ir vargas jais patikėjusiems. Nes mirtis nuo antifrizo nėra lengva. Inkstuose etilenglikolis sudaro netirpius kristalus. Mirti trunka ilgai ir kankinančiai. Su vaizdu į ligoninės palatą. Ir tai nėra sėkmės istorija. Tai pabaiga. Visam laikui. O tiem, ekranuose, nuo to neskauda. Skauda tau. Atminkite, kas benutiktų, – skaudės ne įtakotukams, ne socialinių tinklų dievams. Skaudės tau.
Na, nežinau.. Niekada nebuvo labai lengva vaikus auginti..Bet augino.. Dabar gi..Turbūt dėl to, kad įsigalėjo dievuko Ašman’o kultas, vaikams laiko nelieka
Prisimenu savo vaikystę. Svarbiausia tuo metu buvo, kad po pamokų mūsų laukdavo visada PILNI namai. T.y., daugumos mūsų mamos nedirbo. O dar – kad ir labai kuklus namelis, tačiau jį supdavo SAVO kiemas, SAVO sodas ir daržas, o dar sandėlis, atlikdavęs dar ir dirbtuvių vaidmenį. Į kiemą įeidavo tik tie vaikai, kuriems tėveliai leisdavo, todėl vaikų ausys negirdėdavo keiksmų nei kalbų vaikams dar netinkama tema. O jei dar šeimoje keletas vaikų, tai kitų draugų nė nereikia. Todėl vaikai užaugdavo SAVO ŠEIMOS KULTŪROS ir PAPROČIŲ DVASIA. Čia augdamas vaikas praktiškai ruošėsi savarankiškam gyvenimui – mokėsi daržo darbų (užsiauginti sau maisto) bei rūpintis sodu, supjaustyti ir sukapoti malkas (judrus fizinis darbas lauke!). Kai grįždavo iš darbo tėtis (o gal dar ir senelis), mokėsi įv. meistrystės gudrybių (medžio, metalo darbų, el.prietaisų taisymo). O vasaros vakarais visi susėsdavo lauke ant suolelio, stebėdavo, kaip paukščiai į inkilus grįžta, kaip leidžiasi saulė, ir filosofuodavo. Šalia tupėdavo ir senelio pasakojimų klausydavo kiemsargiukas, katė, kelios vištytės. O rugpjūčio naktimis dar ir žiogai savo smuikeles išsitraukdavo ir namiškiams pagrieždavo…
Miestelio daugiabučiuose gyveno daugiausia čia atvežti kolonistai (jiems ir gamyklos čia buvo pastatomos)
Šiais laikais, kai dauguma gyvename daugiabučiuose, vienintelė kiek padėtį pagerinti galinti išeitis – kai šalia bent du šeimos butai – viename jaunoji šeima gyvena, kitame – seneliai. Kol šie dar sveiki ir judrūs, vaikas nejaučia šaltos vienatvės tarp gelžbetonio sienų (kol tėvai darbe). O jei dar 3-čia,4-ta jų šeimos susikuria ir tame pat aukšte (laiptinėje, ar bent tame name) apsigyvena, tada susvetimėjimo jausmas negresia. Savo laiptinę, nors mus vienijo tik artima darbo sritis, vadinau MŪSŲ kaimu. Na, taip – šis kaimas vertikalus, bet juk laikai keičiasi? Tai bent taip suartėkime, lyg to paties kaimo žmonės, vieni kitų vaikus bent akies krašteliu prižiūrėkime. Kaip kad ankstyvuoju pokariu Žvėryne (Vilniaus) kaimynės darė: prireikia mamai dienos metu kažkur išeiti – kaimynės vis pažiūri, ar kieme žaidžiantis vaikas saugus, ar ten įprasta tvarka. Jei kas ne taip – sudrausmindavo.
Ar tikrai, autore. viskas taip baisu? Ir jokios išeities nėra? Tai kaip randa išeitį tie, kurie nelaiko vaikų nepakeliama našta? Kaip jiems padeda normali mokykla ir normalūs mokytojai? Kas čia kaltas, gal nepriklausoma valstybė? A tikrai Seime sėdi rik „stepukonių” , „bartoševičiukų” ir „maldeikiukų” tipo asmenys? Nejaugi mums tikrai reikia tik „šlubo vokiečio” su nagaika?
Vasaros atostogos – šventas reikalas. Laikyti vaikus tvankiose klasėse dėl saugumo, kada pavasario gamta dainuoja- – tai juk ir kalėjime žmonės laikomi dėl saugumo.
Kodėl prie dabartinio darbo našumo dirba abu tėvai ,o pensija tolsta? Dėl to kad dirba dėl nebūtinų daiktų. O be nebūtinų poreikių žlugtų verslas ir smuktų BWP ir Lietuva taptų Europos gėda o estai iš mūsų ir vėl juoktųsi