Lina Dūdaitė-Kralikienė.Gerumas prasideda namie. Arba politinė šizofrenija

Kai nesugebi tvarkyti savo gyvenimo, imi tvarkyti svetimą. Kiekvienoje disfunkcinėje visuomenėje (o visa postsovietinė erdvė yra būtent tokia), žmogus mieliau tvarko kitų reikalus, nei savo. Prisidengdamas gražiausiais figos lapeliais: kodėl jūs man priekaištaujate, jei aš taip visiems padedu?

O kad savo namuose ir gyvenime šiukšlynas, patogu nematyt. Kam kuopti savo, jei aplink tiek svetimų?

Lygiai taip ir su mūsų politikų nuostatomis pakeisti Mordorą. Man tai primena girtuoklio žmonos, sergančios kopriklausomybe, kliedesius: jis trisdešimt metų geria, bet aš dar pasistengsiu, ir jau tikrai, tikrai jis tuoj mes.

Kitados viename katalikiškame tinklalapyje skaičiau įdomią istoriją. Gyveno vienoje parapijoje graži katalikiška šeima: mama, tėtis ir septyni vaikučiai. Tėtis buvo gelbėtojas-entuziastas: dalyvavo visų parapijos ratelių – nuo Šv. Rašto studijų iki pagalbos vienišiems senukams – veikloje. Galop kartą jis atėjo pas kleboną išpažinties: žmona padavė skyrybų. Žmogus išliejo širdį: juk jis taip stengiasi, taip visiems padeda, tiek daug gero daro žmonėms, o žmona va kaip… Nesupranta ir nevertina.

Išgirdęs šią savigailos ir pagyrų tiradą, klebonas pasakė: aš išbraukiu tave iš VISŲ parapijos ratelių tol, kol nesusitvarkysi savo šeimos reikalų. Nes gerumas prasideda namie. Žmogus liko nesupratęs: viena vertus, žmona nemyli ir nepalaiko, kita vertus, tiek stengėsi, tiek aukojosi, o kai jam sunku, dar ir parapijos dvasininkas išmetė jį kaip musę iš barščių. Bliogas, bliogas klebonas…

Klebonas nebuvo blogas. Blogos buvo žmogaus intencijos. Juk, sutikite, daug paprasčiau studijuoti Šv. Raštą šiltoje malonioje aplinkoje su puodeliu arbatos, nei klausyti savo septintojo kūdikio verkimą, nes jam dantukas kalasi. Juk daug paprasčiau gelbėti svetimus senukus, nei sutvarkyti nors kartą chaosą, kurį namuose paliko šeši nuosavi paaugę vaikai. Juk svetimiems paprasčiau padėti, nei pasiūlyti žmonai bent kartą padėti išvirti šiai jau įpusėtai futbolo komandai trijų patiekalų pietus.

Laimė, žmogus pagaliau suvokė, kad tikrasis geradarys buvo ne jis, laukiantis menkiausios progos pasiplauti iš namų ir pabėgti nuo atsakomybės rūpintis ir auklėti tuos, kuriuos per savo dorybingą gyvenimą pagamino net septynis, o jo žmona, kuri viena, būdama tikra gyvanašle, ant savo kupros tempė šeimyninio gyvenimo naštą. Šio pasakojimo pamoka paprasta: kol nesusitvarkei savo namų, nedrįsk tvarkyti kitų gyvenimų.

Kita panaši istorija iš mano patirties. Vienoje ankstesnių darboviečių buvo labai gera darbuotoja ir šiaip labai geras žmogus. Tik menka bėda: ji, užsikasusi darbais, nesukūrė savo šeimos. Ką reiškia privačioje įmonėje bešeimis ir bevaikis darbuotojas, patys suprantat. Ir pati tokia buvau. Koks nors renginys darbo dieną 19 val.? Kas eis? Kas vaikų ir šeimos neturi. Kaimo šventės šeštadienį, žinoma, irgi tiems, kurie vaikų neturi. Taip ir varydavom, nuoširdžiai nesuprasdamos kitų kolegių pykčio, kai paprašydavom, kad šiaip tai ir mes norime laisvadienio, o ne atidirbus penkias darbo dienas, dirbti dar šeštadienį ir sekmadienį. Tik skirtumas tarp mūsų buvo tas, kad aš buvau jauna. Kolegė – tada jau bebaigianti penktą dešimtį. Ji nesiginčydama varė už save ir už draugus, kurie buvo draugai tol, kol kolegė už juos dirbo. Juk dirbti lengva. Juk daug lengviau atsivazoti kelias valandas renginiuose, nei skirti laiko savo gyvenimo savitvarkai. Pasiteisinti lengva.

Lygiai taip ir mūsų politikai. Skaitau ir savo akimis netikiu. Mūsų veikėjai rimtais veidais pasiruošę reformuoti… Mordorą. Ir ne bet kas: buvęs premjeras, buvusi tikrai gera krašto apsaugos ministrė. Žmonės mieliausi, suprantu, kad tame Briuselyje su jo koridorių gausybe, bet kam galvos gali susisukti, na bet kad šitaip…

Pirmiausia, tai, kad Baltijos šalių misija ir vizija yra reformuoti Mordorą, girdime jau 30 metų. Trisdešimt metų. Kad esame regiono lyderiai, kad mūsų misija demokratizuoti nedemokratizuotas tautas. Ir kur dabartiniai tarpiniai šios (tiesą sakant) nė nepradėtos misijos rezultatai?

Mordoras buvo taip sėkmingai demokratizuotas, tiek daug opozicionierių dosniai mokesčių mokėtojų pinigais sušildyti, tiek leidinių, simpoziumų ir konferencijų organizuota, kad…

Gavome pirmąjį po II pasaulinio karo tikrą, visaapimantį karą pačioje Europos širdyje. Situacija akurat iš anekdoto, kur Petriukas skundžiasi močiutei: „Močiut, pasiimk mane pas save, nes tėvai vėl riejasi. Tėvas mušasi su kaimynu ir mamos viršininku. Mat mama iš komandiruotės kažkokį sifilį parvežė. Va ir nesuprantu: ar mažai parvežė, ar nelygiai padalino“. Lygiai ir su demokratija Mordore: lyg jos per mažai davėm, lyg nelygiai padalinom, ar kaip?

Jei jūs daugelį kartų kartoje tuos pačius veiksmus, tikėdamiesi skirtingų rezultatų, tai vadinasi šizofrenija. Jei trisdešimt metų mūsų pastangos demokratizuoti Mordorą ne tik nedavė rezultatų, bet situacija tapo nevaldomai bloga, kyla natūralus klausimas: gal mes kažką ne taip darėme?

Lietuvos užsienio politikos ambicijos yra didžiulės. Ji nori būti ne tik regiono (dar reikia susitarti, kokio), bet jau ir pasaulio lydere. Paskutinė politikų ir kai kurių politologų mada: kai ukrainiečiai laimės karą prieš Mordorą, Mordoras bus okupuotas, padalintas į okupacines zonas (kaip po II pasaulinio karo Vokietija ir Austrija), ir va tada jau Lietuvos užsienio politikos ikspiertai jį demokratizuos.

Taip ir norisi priminti pasaką apie katę su skambalėliu. Kaip jūs, mulkiai, neturėdami jokių resursų, ruošiatės Mordorą okupuot? Realiai, kaip? Šalis su 2,9 mln gyventojų ketina okupuoti šalį, kurioje yra 143 mln gyventojų?

Realiai, kaip? Šalis su 2,9 mln gyventojų ketina okupuoti šalį, kurioje yra 143 mln gyventojų?

Visos šios kvailystės problema yra ta, kad Mordoras iš principo yra neokupuotinas. Mordoro plotas yra 17,1 mln kv. km. Gyventojų tankumas yra 8,4 žmogaus kv. kilometre. Tai jei norite pastatyti po vieną karį kiekviename kvadratiniame kilometre, tai jums prireiks 17 mln karių okupacinės kariuomenės. Tuo tarpu Lietuvos gyventojų tankumas yra 43 gyventojai kv. kilometre.

Palyginkime, JAV karines pajėgas sudaro kažkur apie 1,2 mln karių, plius dar 800 tūkst. rezervo. Prancūzijos kariuomenė – 200 tūkst. su trupučiu, Vokietijos – 250 tūkst. su trupučiu karių, Lenkijos kariuomenė 120 tūkst. ir dar apie ketvirtis milijono rezervo. Suskaičiavus didžiausias demokratinių šalių kariuomenes, ką gaunam? Ledvai suskrebenam iki 3 mln. Kaip suprantat, Kinijos kariuomenės skaičiuot neverta, nes Kinija Mordorą gali tik komunizuoti, o ne demokratifikuoti (nuo žodžio elektrifikuoti).

O jei atvirai, tai Mordoro likimą spręs ne Lietuvos politikai. Spręs ukrainiečiai, kurie tampa kylančia regiono galia, ir lenkai, kurie ta galia jau yra. Nepaisant bliūdlaižėlių ant žurnalų, nepaisant nupirktų straipsnių, Lietuva realioje, o ne feisbukinėje užsienio politikoje yra apie… nieką. Nes pasakos apie visa gera prieš visa bloga tinka tik feisbukui. O realybėje bet kokiai politikai reikia resursų. O iš kur jų imti?

Mordoro likimą spręs tie, kurie realiai prisidėjo prie jo žlugimo, ir spręsti turi ir resursų, ir įtakos. Mūsų ten niekas per patrankos šūvį neprileis. Nes mūsų darbai – liežuviais paloti. O daugiau – nieko. Dargi daugiau. Kai Mordoras bus nugalėtas, bus pradėta kalbėti ir apie tai, kodėl tas karas kilo. Bus prisiminta, kad placdarmas Ukrainos puolimui buvo ir iš Baltarusijos. O kieno toliaregiški bombardavimai meškiukais pastūmėjo batką į Mordoro glėbį?

Juk jei save pozicionuojame kaip tiltą tarp Rytų ir Vakarų, tai mūsų deklaruojama vertiyyybinė politika, tinka ir pritinka, kaip kryželis ant kaklo viešnamio panelei. Čia kaip tame anekdote: turim pasirinkt, ar kryžiuką nusiimt, ar, pardon, triusikėlius užsimaut. Mat tilto politika yra jungti abu upės krantus. O jei su vienu upės krantu iš principo nebendrauji, tai, dovanokit, jokie mes ne tiltai. Tiltai yra kiti. Kurie tylia diplomatija už skverno laiko batką, kad tas, nors ir labai Mordoro spaudžiamas, nesiveltų į karą. O kur čia mūsų nuopelnas?

Ir už kokius nuopelnus mums savo labai protinga ir apgalvota vertyyybine politika ne tik nepašalinusiems batkos, bet dargi faktiškai įgrūdusiems Baltarusiją į Mordoro glėbį, patikės kas nors demokratizuoti Mordorą?

Pasvajokit ir praeis.

Tam, kad galėtume bent jau kalbėti apie demokratijos plėtrą, pirmiausia turime susitvarkyti savo namuose. Savo šalyje. Išmokti dirbti, o ne pliurpti. Daryti, o ne imituoti. Žinoma, kitus gyventi mokyti yra nesunku. Bet sutvarkyti vieną didžiausių ES infliacijų, čia jau darbas rimtas.

Reformuoti švietimo, medicinos sistemas, kad jos taptų efektyvios – irgi šioks toks darbelis, kurio niekaip nepadarom. Jau dabar trūksta specialistų. O ateinantys yra nekokybiškai parengti, apyvartoje seniai prigijo terminas „bukulauras“. Dar metai, kiti, ir mūsų valstybė stos. Mes kalbam apie Mordoro demokratizavimą. O pažiūrėkime, kokiame politiniame erzelyje patys gyvename? Ar mūsų pačių politikai yra pavyzdžiai? Ar mūsų visuomenė tinkamai įtraukta į politinių sprendimų priėmimą? Ar neprimena Mordoro posakiai: „jei mes nepatinkam, po ketverių metų kitus išsirinksit“? . Ar mūsų laisva žiniasklaida yra idėjų, diskusijų kalvė? Ar iš feisbuko nukancytų žinučių perspausdintoja? Ar mūsų visuomenė sugeba tas idėjas generuoti? Ar vėl, eilinį kartą, visų mosčių rinkimuose rinksimės mažiausią blogybę iš visų galimų? Kiek jaunų žmonių ateina į politiką? Kiek partijų sodinasi paveldėtojus ar importinius lyderius? Nes nesugeba užsiauginti jų. Ar daug betrūksta mums iki paksiaus-2 ar kokio kito gelbėtojo?

Mūsų pačių šalis klimpsta į tikrų tikriausią brežnevinę stagnaciją. Dar, atrodo, viskas veikia. Traškant, braškant, dar laivas iš inercijos plaukia, dar denyje žiba lemputės ir groja muzika, bet kuras jau baigiasi, inerciją sustabdys didesnė banga. Ir viskas. Štai kur turime sukti galvas. Patys, namuose susitvarkyti, o ne Mordorą reformuoti pagal savo supratimą ir paveikslą.

Štai kad ir ta pati Lenkija. Reformavosi, konsolidavo visuomenę. O kaip keikėme kaimynus: nedemokratiški, davatkiški, prieš Stambulo konvencijas ir abortus. Kai kurie progresyvūs ir pas mus prie Lenkijos ambasados prieš Lenkijos abortų politiką piketavo. Nu ir ką?

Lenkai eina į priekį. Jie lyderiai. Mes stovime, ir ekonominės krizės akivaizdoje ginčijamės apie kanapes ir leidimus seksui. Nes apie daugiau ginčytis nebeišeina. Proteliai neneša. Ir tokie būdami, mes norime reformuoti šalį, kurioje yra milžiniškos problemos? Mes tikrai manome, kad sugebėsime?

Arba ta pati Ukraina. Kraujyje ir ugnyje gimusi didinga nacija. Nugalėtojų nacija. Pažiūrėkime į save šalia jų. Mes taip sugebėtume?

Tai gal patys keiskimės. Kurkime ne Mordorą, o savo valstybę. Išmėžkime tai, ką patys pritrypėme. Nuo to pradėkime. O Mordoras… Jais ir be mūsų bus kam pasirūpinti. Ir Kinija, ir Taivaniu, ir Baltarusija. Rūpinsis kiti. Kol netapsime stiprūs ir didūs. Kol nustosime pirkti abrozdėlius viršeliuose.

Didūs neįrodinėja. JAV ar Šveicarija neužsakinėja apie save straipsnių spaudoje. Apie juos ir taip žino. Taip kad dirbkime sau, savo namams. O ne bėkime iš jų į bekraštes Mordoro platybes komunizmo, tfu, demokratijos statyti.

O ką iš tiesų daryti su Mordoru? Aptverti spygliuota viela ir paleisti elektros srovę tvora ir pastatyti sargybą. Tik tiek.