Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kiekvienai aikštei – po sumaitotą tanką, kad nepamirštume

Svajonės pildosi. Tokia laimė nutiko Mordoro orkų svajonei, kad Europos, ypač Baltijos šalių sostinėse, stovėtų Mordoro tankai. Tik Dievas turi puikų humoro jausmą. Todėl svajonę kiek pakoregavo – aikštėse stovi subambinti tankai.

Subombintas tankas – visuomenės naivumo ir kvailumo lakmuso popierėlis. Jis – geriausia pastarųjų metų meno, istorijos ir realybės instaliacija. Surūdijusiais vikšrais traiškanti baltų ir pūkuotų argumentus. Kad gal nepatogu, matai, tame tanke, visgi, žuvo žmonės… Kad mes, neva, už gėlėtas pieveles, rožinius vienaragius ir taiką visame pasaulyje. Kad ne vieta tankui Katedros aikštėje, kur reikia galvoti apie ramybę, gerumą ir Dievą…

Apie Dievą, beje. Daugelis baltai-pūkuotų fariziejų nė nežino, kad prasidėjo gavėnia, atgailos už nuodėmes metas. Yra viena tokia nuodėmė, visų nuodėmių motina. Šito karo motina. Tai – puikybė. Tai visi tie „Na Berlin“, „Možem povtorit“. Tai manymas, kad galima kitoms šalims, pasauliui, ginklu primesti savo gyvenimo būdą. Tai įsikalbėtas „dvasingumas“ prieš kažkokią geiropą, pamirštant, kad stačiatikių dvasininkas ramų ramiausiai šventina raketą „Satana“.

Tai bukas įsivaizdavimas, kad kažkas nori gyventi „russkij mir“ su jo lauko būdelėmis ir žmogaus ekskrementų stalaktitais daugiabučiuose. Kad kažkas gali reguliuoti, kur kokioms šalims stoti ir su kuo draugauti. Kad šalis, paskendusi girtuoklystėje, vogime ir nepramušamame bukume, gali būti kam nors kelrode. Kad kažkas nori kalbėti užkariautojų kalba, turėdami ir mylėdami savąją. Kad kažkas nori melstis Stalino ir xuilo ikonoms… Kad šalies pajėgumas ir galia skaičiuojami tankų divizijomis.

Va ir stovi jų puikybės įrodymas. Toks pat, kaip ir jų siela. Kur boba parduoda vyrą, močia sūnų už ladą kaliną ar galimybę 5 minutes pastovėt su kailiniais. Kur ant kelių klaupiamasi prieš xuilo, o ne prieš Dievą. Kur lendama į šitą tanką tam, kad vienas nupušęs xuilo galėtų pakasyti savo savimeilę. Sudaužytas tankas – puikiausias „sit transit gloria mundi“ (liet. taip praeina pasaulio šlovė) įrodymas.

Ten, kur važiuoja tokie tankai, nebėra aikščių ir bažnyčių. Nebėra muziejų, kultūros namų, bibliotekų, stadionų. Nebėra ištisų miestų. Nebėra žmonių. Ten nebe išpuoselėtos ir žydinčios aikštės. Ten nebeskamba, kviesdami maldai, šventovių varpai. Ten ir maldos nebėra. Nes melstis nebėra kam. Ten kyla kapinių kvartalai. Ten, broliškuose kapuose – vaikystė, jaunystė, ateitis ir viltys. Ten tik krauju ir ašaromis sulaistyta žemė.

Šitas tankas – Dievo penktojo įsakymo gyva iliustracija. Ar jūs, balti ir pūkuoti, dori sofos fariziejai, jį bent žinote?

Klausdami, ar verta stovėti sudaužytam tankui Katedros aikštėje, paklauskime savęs – ar yra kas švenčiau už drąsą, pasiaukojimą, artimo ir tėvynės meilę? Ar yra kas šventesnio, nei gyvybę už draugus atiduoti? Šitas nugalėtas tankas – paminklas tūkstančių ukrainiečių meilei ir drąsai. Tai jie savo meile ir krauju sustabdė šitą žvėrį.

Sudaužytas tankas – nugalėto šėtono ženklas. Jei jis ateitų su ragais ir kanopomis, daugelis bėgtų nuo šėtono neatsigręždami. Bėda ta, kad šėtonas maskuojasi: vilioja puikybe, pranašumu, galia, pinigais. Štai tas drakonas, suklupęs prieš Nukryžiuotąjį. Nugalėtas drakonas – tai žmogaus ir Dievo galios, didybės ir meilės simbolis. Tai ženklas visiems, kurie ir šiandien, tyčia ar iš kvailumo, sudarinėja sandėrius su šėtonu. Šėtonas turi būti nugalėtas ir nugramzdintas į pačias jo sukurto pragaro gelmes.

O mums dera prisiminti, kad ten, kur ateina šitie tankai, ateina kančia ir siaubas, neviltis, bukumas, skurdas. Kaip sakome: „Tam, gde tanki NATO, my živiom bogato. Tam, gdie tanki vaty, tam pylajut xaty“ (liet. Ten, kur NATO tankai, mes gyvename turtingai. Ten, kur vatos tankai, ten dega trobos).

Šitas sudaužytas tankas – lakmusas ir mums. Juk atsiranda tokių, kurie ten gėles neša. Nėra ko stebėtis, yra ir tokių, kurie valūzojosi su koloradinėmis juostelėmis. Kurie ukrainiečius vadina nacistais ir banderovcais. Nors ukrainiečiai neįsiveržė nė į vieną šalį. O save, siautėjusius Moldovoje, Gruzijoje, tebesiautėjančius Ukrainoje – taikdariais. Taikdariais, iki alkūnių kruvinomis rankomis. Tegul jie neša tuos gvazdikus.

O mes galėtume palengvinti jų darbą: prie tanko pastatyti kioskelį su gvazdikais ir žvakelėmis. Ir plakatu: visos už gvazdikus ir žvakes surinktos lėšos yra skiriamos Ukrainai. Kad nereikėtų šitiems blūdams vargti, prie tanko galima ir jų mėgstamą vazelę – klozetą – pastatyt. Lai merkia. Ir fotografuoti šituos iškilmingus momentus, gal net specialų puslapį vatozhopa.com atidaryt, kad kiekvienas mulkis su gvazdiku ten rastų savo buką fiziomordiją. Dar galim ir kepures ten nemokamai dalinti, kad kaip vienas klasikas rašė, „kad skirtųs galva nuo šikinės“. Ir antsiuvus „otriad desanto-divannych voisk“ (liet. desanto-sofos karių būrys).

Galbūt mūsų miestai galėtų paskelbti akciją: perkam sudaužytą Mordoro tanką. Ukrainiečiams motyvacijos juos daužyti netrūksta. Tačiau pavyzdžiui: „Rokiškis užsako savo Tūkstantmečio aikštei tanką“ iš aukotojų surinktų lėšų vis būtų geriau nei kokį nors kreivą babaužį ten pastatyt. Ir ukrainiečiams pinigai praverstų. Galėtume mainyti, pavyzdžiui, jie mums kokį – 10 sudaužytų tankų, mes mainais kokį vieną bairaktarą, ar pan. Žmonės mūsų gudrūs. Ką nors gražaus tikrai sugalvosim.