Lina Dūdaitė-Kralikienė. Ko norėjot, tą ir gavot. Pigi valdžia kainuoja brangiai

Skandalas dėl šalies savivaldybių tarybų narių kanceliarinių išlaidų liejasi per kraštus. Paaiškėjo, kad dori, balti ir pūkuoti visai ne dori, ir ne pūkuoti. Kad smulkusis komunizdinimas kuro čekiukais ir paišeliais yra virusinė liga, baisesnė nei covidas, skersai išilgai išėdusi mūsų politinę sistemą. Kuri trisdešimt metų buvo grindžiama pasakomis apie neatlygintiną tarnystę, savanorystę ir kitas blėnis. O paaiškėjo, kad visa tai gerokai primena anekdotą apie sandėlininką, kuris atėjo darbintis į univermago sandėlį. Kai kalba pasisuko apie algą, jis nustebęs paklausė: „Tai čia dar ir algą moka?“

Idiotiškas visuomenės požiūris į politiką yra priežastis, dėl ko į ją neinu. Nors ir kvietė. Šiemet kvietė į du sąrašus. Pasakysiu atvirai: politikoje dalyvauti man neapsimoka. Ir štai dėl ko: pirmiausia, turėčiau sunaikinti „Tekstus Kontekstus“. Nes dalyvavimas politikoje su apžvalgininko darbu nedera. Tada tapčiau viešu asmeniu, ir kiekvienas turėtų teisę kuistis po mano apatinius.

Nesakyčiau, kad jie kokie ypatingi, bet džiaustyti jų kiekvieno pageidavimu irgi ne kažką. Ir visa tai, neskaitant materialinių investicijų, būtų skirta vien tam, kad galėčiau pateikti dokumentus VRK. Ar išrinks, neaišku. O nuostoliai jau dabar. O jei išrinks, tai skaityti kas mėnesį maždaug 60 klausimų dokumentus apie nieką.

Nesu iš tų žmonių, kurie taryboje galėtų dėlioti spider solitaire ir pirma balsuoti už, o po to pasidomėti, už kurį klausimą balsuoja. Dar nuo užpraėjusios kadencijos savivaldybės tarybos apie politikus turiu labai negerą nuomonę, kai spręsdami visam rajonui ir šaliai labai svarbų klausimą, nesugebėjo paėjėti kilometrą iki tos institucijos, kad išgirstų ir pamatytų situaciją savo akimis. Jie sprendė kaip Petras apie bitlus: „Nekenčiu bitlų, nekenčiu bitlų“. Petrai, o tu juos bent girdėjai? „O va ir girdėjau! Marytė man padainavo“.

Nepakęsčiau koliotis taryboje su veikėjais, kurie patys sau gražūs ir savo pasisakymais, kurių pabaigoje pameta, apie ką pradžioj kalbėjo, tik gaišina laiką. Jei atvirai, tai kai kuriuos tarybos posėdžius vargiai iškentėdavau kaip stebėtoja. O kaip dalyvė tai neišeičiau iš etikmat komisijos. Nes patologiškai nekenčiu kvailių. Idiotas valdžioje yra baisiau nei beždžionė su granata. Ir visos šitos moralinės kančios kam? Už teisę nusikomunizdinti kelis šimtus eurų kanceliarinių? Mielieji, jei man tų pinigų taip trūktų, tai atsisėsčiau su skrybėle prie bažnyčios.

Mano požiūris į savanorystę yra paprastas: savanoriauju tik Dievui (tikėjimo reikalais), tėvynei (kuo galiu, padedu kariams) bei benamiams gyvūnams (jie tokie tapo žmonių dėka). Visi kiti darbai, atleiskite, tik už pinigus. Nes kiekvienas darbas turi būti tinkamai apmokamas, ir tinkamai reikalaujama už jį atsakomybės. O ne pagal principą: jūs apsimetat, kad mokat, mes apsimetam, kad dirbam.

Sovietinėje ir postsovietinėje erdvėje du labiausiai nuvertinti dalykai yra žmogaus darbas ir laikas. Jei už elektrą ar vandenį nemokėti negalima, nes paprasčiausiai atjungs, tai už žmogaus darbą, patys suprantate. Kodėl žmonės rauna dirbti į užsienius? Nes ten moka. Už kiekvieną viršvalandį, už kiekvieną pajudėjimą, už darbą savaitgaliais. O dabar, ranką prie širdies pridėję, mieli kolegos žurnalistai, prisipažinkime, kiek kartų dirbome po darbo valandų ir savaitgaliais? Nes savininkai ir redaktoriai tiesiog manipuliuodavo tuo, kad žurnalisto darbas yra 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Gal todėl ir nebeturime žurnalistų. Ir kai žurnalistas ant popieriaus negauna net tūkstančio, jis parašys, ką reikia, net ne už 50 Eur, o iš baimės netekti darbo. Todėl ir turime žiniasklaidą, kuria pasitiki vos ketvirtadalis gyventojų.

Lygiai taip pat ir su politika. Atminkite, para turi 24 valandas. Sveikas žmogus 8 valandas dirba, 8 valandas miega. Dar 8 valandas skiria sau ir šeimai. Pas mus šis balansas jau yra sutrikdytas. Štai, norėdami laiku nuvykti į darbą, jūs keliatės 6.30 val. Iki 17 val. dirbate, dar pusvalandį užgaištate pakeliui namo. De facto, jūs jau atidirbate maždaug 12 val. Iš ko nuvagiate 4 valandas, juk nemiegojęs į darbą neisite?

Teisingai, iš šeimos. Pridėkite sporto klubą, bendravimą su draugais, hobius ir kas belieka? Šeimai skiriama maždaug valanda ar dvi. Dar prie to pridėkite savanorystę politikoje, ir ką turite? Teisingai, skyrybas. Jei dirbate valdišką darbą, tuomet tarybos posėdžiams, tikėtina, ruošitės darbe. Ir nekokybiškai. Užuot dirbęs pagrindinį darbą. Va ir savanorystė, atsiprašant. Kam mes meluojame?

Įsivaizduojame, kad mūsų politika tampa pigi. Ir nieko nėra brangiau už pigią politiką. Nes protingas žmogus nežaidžia tokiomis manipuliacijomis. Jis į darbą eina dirbti. Jis šeimą kūrė ne tam, kad nuo jos bėgtų į politikas. Save gerbiantis žmogus mano, kad prieš keisdamas pasaulį, jis privalo pasikloti lovą, padėti sutuoktiniui auginti vaikus, kurti bendrą gėrį, sąžiningai dirbti savo darbą.

Orus žmogus nekalėdos kelių šimtų eurų painiodamas benzino, dujų ir dyzelino čekius, nepudlavos ataskaitų, kuriose birželį yra 31 diena. Orus žmogus to nedaro. Jis tiesiog į tokius niekus nesivelia.

Gal todėl mūsų politikoje taip trūksta orių žmonių. Ir stebimės, kad politika virto smulkių komunizdintojų kloaka. Nedaug pasistūmėjome nuo tų sovietinių laikų sandėlininkų.

Ori visuomenė nenori nemokamo darbo. Ji vertina ir savo, ir kitų laiką. Ji suvokia, kad Seimo nario alga (2 tūkst. su kapeikomis į rankas) nepatraukli oriam, žinių ir patirties turinčiam žmogui. Ir suvokia, kad Seimo nario patarėjo alga negali būti 711 Eur į rankas (aš tiek kitados gavau, dabar gal daugiau moka). Nes jei patarėjo alga, kaip prekybos centro kasininko, tai viena iš dviejų: arba jis dirba kitus darbus, arba jis ir išmano tiek, kiek prekybos centro kasininkas (su visa derama pagarba jiems). Jei alga maža, geriausių protų nepritrauksi. Pritrauksi tik tuos vargo sandėlininkus, kurie stebisi, kad apskritai algą moka. O paskui stebimės: iš kur tiek nesąmonių visų lygių politikoje. O va iš ten. Nes protingi neina. O kvailių valdžia brangiai kainuoja. Ir atsakomybės nepareikalausi: juk dirba tai už dyką, ką iš jų paimti?

Štai dabar mokytojai piktinasi: ant nosies rugsėjis, o nei programų, nei vadovėlių. O ko stebitės? Ko norėjot, tą ir gavot. Gavot krūvas lyderystės kursų, gerųjų iniciatyvų ir kito ministeriją apaugusių agentūrėlių fuflo apie nieką. O svarbiausiam laiko ir neliko.

Pigi valdžia kainuoja brangiai, ačiū, kai sakant. Geriausia, kas nutiko Lietuvai. Ir kitose srityse ne geriau. Va išlindo viena Seimo špokė (varnėnė) iš špokinyčios (inkilo) ir peza, kad per NATO susitikimą tikrai bus užduotas klausimas apie partnerystę.

Žinoma, kad bus užduotas – jos pačios. Nes tik apie partnerystes pigūs politikai ir tesugeba: jie gerai žino, kam ir kada dera prisipadlizinti, kas kad savo šalies ir visuomenės sąskaita. Nes apie NATO tai niekaip, juk šarvuočio nuo haubicos neskiria. Užtat pigūs. Ir pigių politikų svajonė tapti šiek tiek brangesniais.

Pavyzdžiui, kokio nors durnaus judumo specialistais Briuselio koridoriuose. Kur dirbti nereikia, o tūkstančius moka. Todėl mūsų politikai ir yra tokie. Su tokiais tikslais ir tokiomis ambicijomis. Nes normalūs protingi žmonės nekalėdoja kanceliarinėms, nekomunizdina kuro čekiais. Jie dirba šeimai ir namams. Jie, užuot tupėję tarybos posėdyje už dyką, kuria savo verslus ar ravi savo pomidorus ir mezga mezginius. Nes verslų, darbų, iš pomidorų ir mezginių, skirtingai nuo tarybų posėdžių, yra nauda šeimai ir namams.

Ir jei norite gerų politikų, gerų valstybės tarnautojų, gerų žurnalistų, atminkite, kad jie kainuoja. Brangiai. Ir kad nemokamai yra tik sūris slastuose, ir tik antrai pelei.