Kaimynai latviai pagaliau laimėjo „Oskarą“. Ir dar kartą įrodė, kad genialumas – paprastume. Mažo pilko katino ir jo bičiulių istorija nepalieka abejingų. Dar kartą primindama, kad ne specefektuose laimė.
Skeptikams, sakantiems, kad internetą ir taip užvaldė katukai, manantiems, kad tai tik eilinė sužmogintų žvėrelių istorija, kurių pastaraisiais metais vežimu vežk, ar mojantiems ranka – esą multikai tik mažiems, galima ramiai atsakyti – klystate. Tai visai kitokia istorija. Taupi ir tyli – kalba tik vaizdas. Visame veik pusantros valandos filme – nė žodžio. Nesipuikuojama grafikos kokybe – filmas atrodo sukurtas morališkai pasenusia kompiuterine programa. Vėlgi – genialumas, kaip ir velnias, slypi detalėse.
Pasakojimas apie naminį katiną, pakliuvusį į visaapimantį tvaną, lyg ir biblinė alegorija. Tik ne apie žmones. Apie žvėrelius, patekusius į savotišką Nojaus laivą. Kur sutarti turi priešai (katinas ir šuva), nepažįstami ir skirtingi turi išmokti sugyventi.
Tvanas tarsi gyvenimo simbolis: vieną dieną turime savo sutvarkytą, sąlyginai stabilią buitį ir būtį. Kaip ir tas pilkas katinėlis, markstomės lovoje, būname mylimi (sodybos aplinkoje pilna kačių statulėlių), o ant darbastalio – dar vienos, naujos eskizas ir ruošinys. Ir štai vieną saulėtą dieną pasirodo, kad ši idilė baigėsi. Kad nebesi pasaulio dievas, adoracijos objektas. Kad nebėra saugios vietos pasislėpti nuo pasaulio įvykių. Kad tenka kristi į tą nemėgiamą, nekenčiamą vandenį (katės, kaip žinote, vandenį laka, tačiau nemėgsta sušlapti). Tenka plaukti (ne vienas manęs, kaip kačių fanės, klausė, ar jos iš tiesų moka plaukti. Moka. Tik nemėgsta.). Išmokti pasirūpinti savimi ir kitais. Išmokti pasitikėti.
Potvynis tampa gyvenimu, kuriame nebėra nieko įprasto. Vietoj komforto: srovės nešamas senas burlaivis. Plaukiantis nežinia kur. Ir vanduo. Nėra maisto. Patogumų. Stichija, kurios katinas nepažįsta, ir įprastomis aplinkybėmis nenorėtų pažinti. Tenka.
Vienas didžiausių filmo privalumų: gyvūnai nėra sužmoginti. Na tik gal… labai menkai. Kai bando vairuoti burlaivį. Ar kai bando traukti burlaivį iš medžio. Tada jie naudojasi žmogiškaisiais įrankiais, bendradarbiauja.
Iš tiesų žmogiškiausi filme yra juokingų šunėkų kompanija. Kuri moko: ne visi, kurie dedasi draugais, su kuriais smagu leisti laiką, yra tie tikrieji bičiuliai. Jie nepaiso asmeninių ribų, negerbia kitų darbo ir pastangų, jie plaukia per gyvenimą tarsi per nuotykį. Draugais tampama tada, kai pa(si)aukojama. Vardan bendrojo gėrio.
Kai lemūras kaupikas savo didybės akimirką atsisako pripažinimo bičiulių tarpe. Kai šunytis nenubėga paskui triušį su draugų-idiotų kompanija, kai paukštis sekretorius gindamas katiną stoja prieš gentainius, kai katinas vardan žuvies draugams šoka į nekenčiamą vandenį. Kai išmokstama dalintis.
Už tai katinėlis ir paukštis sekretorius apdovanojami: jie patenka į savotišką šventyklą. Simbolizuojančią, kad kiekvieno kelio esmė ir prasmė yra tikslas: tas kitas, anapusinis gyvenimas, į kurį einame. Katinėliui į aną pusę eiti dar ne laikas. Jis grįžta į žemiškąjį pasaulį.
Ir kai potvynis nuslūgsta, jis po savęs palieka vandens stichijos padarus ant žemės. Jie iš principo pasmerkti, nes negali prisitaikyti. Ir tai graudžiausia filmo scena. Kai reikia palikti. Su meile ir dėkingumu, ilgesiu ir netektimi.
Filmas nuostabus. Apgalvotas, išjaustas kiekvienas judesys, garsas. Lėtas, neskubrus pasakojimas tarsi primena gyvenimo tėkmę, kai nejusdami šalia bėgančio laiko, susigaudome įpusėję kelionę. Didžiausi pliusai – tyla, lėtas įvykių srautas mūsų skubančiame, informacijos, garsų, vaizdų, veiksmo perpildytame gyvenime. Dėmesys prasmei. Didžiulė stiprybė paprastume.
Būtinai turime pažiūrėti filmuką, nes latviai įsižeis
Pirmiausia mes gyvename dezinformacijos propagandos perpildytame pasaulyje.