Ką tik skaičiau tekstą apie fantastišką, unikalų knygynėlį „Kolibris“. Jo šeimininkas (nesinori rašyti „savinininkas“) tikėjosi, kad knygų erdvė (Dieve, koks nuvalkiotas žodis) taps vieta susitikimams, pokalbiams, diskusijoms. Neįvyko tatai. Keistai liūdna. Kultūros žmonėms nereikalinga kultūros vieta. Ir tame straipsnyje – nuostabi įžvalga apie nuovargio visuomenę. Kuriai nebereikia.
Kodėl nebereikia? Mes pavargome. Nuo nuolatinio foninio triukšmo. Nuo niekam nereikalingų, bet nesibaigiančių foninių motyvacinių kalbų. Būk savo kibiro dydžio pelkėje geriausia, labiausiai matoma, garsiausiai kvarkiančia varle. Lipk per kitų galvas. Kad galėtum: nusipirkti vardinę šmutkę, naujesnį rūdžių kibirą, išvykti atostogauti, per savaitę bandydamas atstatyti tai, ką gadinai metų metus. Bėk kaip asilas, tiesdamas snukį į ant virvutės parištą morką: kuo labiau stengiesi, tuo labiau visuomenės apdovanojimas, toji sąlyginė morka, tolsta. Ir tik beįpusėjus gyvenimą ateina suvokimas: nebėra noro ir gaila laiko kažkam kažką įrodinėti.
Imu suprasti ir tuos inteligentus, kurių laukė knygynėlio šeimininkas. Kurie neatėjo. Jie pavargo. Nuo didelio proto ir mažų algų. Nuo nuolatinio skendimo projektų projekčiukų pasaulyje. Kur, jau atrodo, tuoj pasieksi kojomis dugną, o nė velnio. Kur tik ką praėjo n-tasis ir ateina n+1-asis paraiškų teikimo laikas. Ir vėl galvoja, ką čia tokio superpuper iš mėšlo ir pagalių (taip vadinamo „finansavimo“) nulipdyti, kad įstaigos neuždarytų. Rašytojai, poetai, filosofai seniai nebesėdi po šakom akacijos baltos. Ir rašo jie seniai nebe knygas, o projekčiukus. Todėl projekčiukų daugėja, o knygos dulka niekam nereikalingos.
Žmogus nebeturi laiko skaityti. Devynioliką metų laksčiau be poilsio pildydama laikraščių puslapius. Kaip ir kolegos, rašydama straipsnius, kurie, kaip tikėjomės, apvers pasaulį. Neapvertėm. Ir iki mūsų buvo, ir po mūsų bus, kaip sakoma, kaip danguj, taip ir ant žemės. Štai prieš Naujuosius kunkuliavo Nacionalinio stadiono skandalas, dabar contribee. Ir ką: pinigai vaikšto pas naujus/senus savininkus, o visuomenei… Sakykim tiesiai šviesiai – px. O kai px, tai joks darbas nebetenka prasmės. Nei filosofo, nei rašytojo, nei žurnalisto.
Istorija, filosofija ir literatūra yra kertiniai visuomeninės minties matmenys. Jie nėra tik praeities ar dabarties pažinimo instrumentai. Istorija dėl istorijos, praeities ir dabarties blusinėjimas dėl blusinėjimo, mąstymas dėl mąstymo ir rašymas „į stalčių“ yra absoliučiai bevertis laiko gaišimas. Prasmę šie veiksmai įgyja tik tuomet, kai ima veikti ateitį. Knyga visada projektuoja ateitį, kalbėdama apie idėjas, naujoves. Juk taip pažįstamas posakis: „pralenkė savo laiką“.
Cenzūrą pakeitė dar efektyvesnė proto ir minties naikinimo priemonė: savicenzūra.
Kad mintis taptų kūnu, reikalingas eteris. Jis yra vieta. Diskusijoms. Knygynas, biblioteka, kaip knygų ir, svarbiausia, minčių erdvė. Žiniasklaidos puslapiai, kaip diskusijos ir atsakomojo ryšio vieta. O dabar… Perfrazuojant vieną taiklią epigramą: turime ir laisvę, ir sienas, ir dažų, tik nebeturime ką pasakyti. Cenzūrą pakeitė dar efektyvesnė proto ir minties naikinimo priemonė: savicenzūra. Kam deginti knygas, sodinti į kalėjimą rašytojus, filosofus, dvasininkus? Užtenka vieną kitą užlodyti, užpjudyti. Apkrauti kasdieniais beverčiais ir beprasmiais darbais. Kad jėgų nebeturėtų galvai pakelti. Kad nosimi artų purvyną, o ne dangų. Tada tylės. Patys. Toliau kovodami už duoną su sviesto pėdsakais, rašys ne knygas, o beverčius, vienadienius projekčiukus. Konkuruos su kitais tokiais pat badadvėsiais dėl tokių pat beviltiškų projekčiukų.
Pastebėkite, ko nebėra viešojoje erdvėje: diskusijos. Visuomenės mintis mirė ne užčiaupta cenzūros. Ji mirė iš nuobodulio ir beviltybės. Diskusija rodo visuomenės sveikatą. Gebėjimą kelti strateginius tikslus, tartis ir ginčytis dėl jų pakeitė šimtai smulkių skandalų skandalėlių. Žiniasklaida tapo feisbuko perrašinėtoja. Anksčiau dar bent vargindavomės skambinti, žmones klausti. Dabar jaunesni kolegos tiesiog perrašo feisbuko postus. Vis dar nesuprantu, kam tai reikalinga. Feisbuką daugelis turim, ir skaityti mokame. Naujienų portalai, laikraščiai atrodo pilni straipsnių. Žiniasklaida bando išgyventi siūlydama prenumeratas. Tik jiems bus tas originalus turinys. Ir kas iš to… Pasakysiu atvirai, nuovargio visuomenė nebeturi laiko ir noro skaityti tą originalų turinį. Nes jo neperskaičius niekas pasaulyje nepasikeičia: saulė tebešviečia, valdžia tebesukčiauja ir tebemulkina, o žmonės arba pjaunasi, arba poruojasi, arba skiriasi. Va ir visos filosofijos.
Viešosios erdvės nučiulpimo esminis ženklas – išnykę komentarai po straipsniais. Taip neva mokė liaudį atsakomybės, o redakcijos nusimetė riziką dėl to, kad kažkas prirašinės į tolerancijos rėmus netinkančių komentarų. Išjungėme juos ir patapome… teisingi, geri, balti ir pūkuoti? Ar tik nepasitenkinimas nebuvo užkastas po kilimu, kaip katės ne vietoje padaryta nuodėmė? Ir miglotai jaučiame, kad kambaryje smirdi. Bet išoriškai viskas gi gerai? Išorinių nuodėmės ženklų nesimato. O kvapas – dalykas subjektyvus. Ypač visuomenei, kuri tikrovę pažįsta ne galvodama savo galva, kliaudamasi savo protu, o vertindama pagal įvairių institucijų pažymas su penkiais štempeliais arba visuomenės apklausas. Ir tai ne visuomet: neseniai turėjome atvejį, kai buvo užlodytas dvasininkas, pacitavęs apklausą, kuri kažkaip keistai ėmė ir nesukoreliavo su vyriausybės ir valdančiosios partijos patvirtintu realybės modeliu. Nepasitikėkite savo juslėmis ir protu, kurios mūsų rūšiai lėmė išgyvenimą milijonus metų trunkančioje kovoje už būvį. Tikėkite valdžios ir inpupluencerių paaiškinimais: jie žino geriau.
Žmogus pratinamas prie feisbukinio teksto. Ir daugiau trijų sakinių nebeskaityti. Ką reiškia trys sakiniai? Prisiminkite viduramžių metraščius. Nepaprastai svarbiems įvykiams buvo skiriama maždaug pusė puslapio. Tada iš skurdo ir vargo: pergamentas buvo brangus. Dabar jau tik iš gryno, niekuo nepramušamo nuovargio. Ne tingėjimo. Nuovargio. Išsekimo. Nuolatinės beprasmybės ir bejėgiškumo jausmo, skatinančio nusivilti ir užsidaryti savo namuose. Nebeliko tos antikinės demokratijos simbolio. Agoros. Liko tik trinkelizuotos ar gipsokartonizuotos „įveiklintosׅ“ erdvės. Dažniausiai tuščios.
Štai neseniai interneto erdvėse radau tekstą, kodėl žmonės nebeskaito klasikos. Klasika: tai ne sovietinių rašytojų niekam be jų pačių neįdomūs kūriniai. Klasika – tai senieji šedevrai. Kuriuos mintinai citavo ištisos kartos. O dabar – viskas, nebeįdomu. Nebesugeba, nebenori. Trys sakiniai. Feisbuko paveikslėlių ir ikonėlių karta. Patogi karta. Vietoj literatūros mokykloje skaičiusi kritikų straipsnius. Valstybiniuose egzaminuose pagal nurodytas formas teisingai atpasakoję svetimas mintis. Istoriją pasimokę tekstukais: ar tik ne Vytautas laimėjo Žalgirio mūšį (taip-ne). Jie niekada negalvojo. Užtat masiškai neišlaikė matematikos. Nes ten neišzubrysi ir pagal schemą neparašysi. Ten galvot reikia. O galvoja už juos kiti. Iš pradžių mokytojai, literatūros kritikai, po to politikai, inpupluenceriai.
Todėl visuomenė galvojimo, ir kaip jo išraiškos, diskusijų ir nepasigenda. Jie pavargę. Nuo išgyvenimo. Nuo milžiniškų nereikalingos informacijos srautų. Nuo kasdien kalamos bejėgystės, to pranašės Kasandros prakeiksmo: matai, kad blogai, o nieko negali padaryti. Gerulių visuomenėje esi visiems blogas. Bandai. Kalbi. Rašai. Tik kas iš to…
Baisiausias to ženklas: žmogus nustoja tikėti, norėti ir svajoti. Mūsų karta prieš gerus dvidešimt metų dar tikėjo, kad žmonės kada nors nuskris į žvaigždes. Mokyklinių priešpiečių ar stipendijų pinigus taupėme. „Žiedų valdovui“, Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygoms. Mes dar svajojome, skaitydami rankose byrančių knygų puslapius. Svaigome. Ne nuo žolės, kaip dabar. Nuo Pelanoro laukuose lekiančių rohirimų jėgos ir didybės. Nuo „Fondo“ ir jo socioistorijos: nuo Salvoro Hardino išradingumo, nuo Belo Rioso istorijos tragizmo. Nuo „Prieše mano“ ar „Gėlės Aldžernonuiׅ“ šviesaus liūdesio. Ašaros byrėjo nuo kerinčio „Quo vadis“ grožio. Dar ir dabar mūsų karta tebesakome: „rankraščiai nedega“. Bet šiandien mano bendraamžiai jau išparduoda tas knygas. Tas jaunystės svajones po eurą ar du. Visiems kitiems tai negirdėti vardai ir pavadinimai. Jūs neįsivaizduojat, kiek siūloma pirkti knygų. Ištisos bibliotekos. Ir niekam nebereikia.
Vietoj žvaigždžių pasaulis mums davė sielos naktį. Infantilių, niekada nesuaugsiančių vaikų dejones, apie savijautas… Apie įsižeidimus ir nuoskaudas. Apie savikančios ir savigailos pragarą. Apie nučiulptą visuomeninę erdvę, kur baisu ir žodį pasakyti, kad neateitų valdžios cenzorius dėl neapykantos kalbos. Kur žmogų žeidžia viskas: nuo lyties iki pavardės. Vienintelis būdas nieko neįžeisti: tapti skaičiukų, asmens kodų visuomene. Ja ir tampame. Sterilūs. Be pykčio, neapykantos. Ir be meilės. Nes mylėti reiškia atsiverti, svajoti, tikėti.
Mes to nebegalime. Nes mūsų sielų veidrodžiai – knygos miršta. Bunkame. Užsidarome. Nuolatiniame triukšme nebegebame suvokti, pajausti tylos. Su ja – išgirsti Kūrėjo balsą. Ir patiems kurti. Priimti bendrystę su kitais kūrėjais. Svajoti, mąstyti. Vietoj to skroliname. Beverčius niekus. Filmukus apie Gučiketo ir Tifani (katinas ir katė) humanizuotus santykius. Vaikiškais balseliais suaugusių žmonių įgarsintus dviejų gyvūnėlių santykius apie, pardon, pūkuotas subines, miausytę ir modernią besivartančią bei savo turinį sijojančią katės dėželę. Patys nejusdami, kaip tų dėželių turinys pildo mūsų smegenis. Tokiu pat turiniu pildo smegeninę ir gausa renginių: šikiojimo projektais-projekčiukais rezultatų. O naudos?
Katės dėželės formos smegeninės naudingos. Primityvi, lytinių organų problemomis užsižaidusi visuomenė tikrovės nebemato. Pervargę smegenys reikalauja vis naujų dirgiklių. Naujų kačiukų kasinėjančių dėželes. Naujų trijų sakinių. Apie nieką. Besikeičiančių paveiksliukų ir žinių, kurių seniai nebeįsimenam. Feisbuko postų, atvirų iki kūno ir sielos nuogumo, ir tuo pačiu niekam neįdomių, paskęstančių nesiliaujančiame verbalinės ir rašytinės diarėjos sraute.
O knygos reikalauja tylos. Reikalauja laiko… Jų nebereikia deginti. Jos sudegė. Mūsų sielose. Kai tapo nebereikalingos. Ir žvaigždžių nebereikia. Reikia tik duonos ir primityvių žaidimų. Kovų smėlio dėžėse dėl niekinių problemų. Nes tikrųjų pripažinti nuvargusi visuomenė nebenori. O tie, kuriuos ji išsirinko valdyti, dėl bukumo, elementaraus nemąstymo ir idėjų stokos, nei tų problemų mato, nei sugeba jas spręsti. Taip ir gyvename suaugusių vaikų darželyje „Neviltėlė“… Su filmukais apie sužmogintus katiniukus.
Viskas šiame tekste lyg ir teisinga. Gal tik perdaug mėgaujamasi kačiukų pasisiojimais: viskas blogai ir bus dar blogiau. Rašome ne noveles ir monografijas, bet ‘projekčiukus. Rašoma taikliai, tiksliai, objektyviai. Bet juk tai reiškia, kad nebetikime net savimi. Ar tikrai nebeliko galvojančių, kuriančių, kovojančių. Ar tikrai nebeliko tų, kuriuos galime gerbti, žavėtis, mylėti? Bet gyvenimas – ne tik beprasmiškas multiplikacinis filmas. Kiekvieną rytą sugrėbiu nukritusius obuoliukus: daug yra įpuvusių ir sukirmėjusių, bet juk yra ir sveikų, sultingų, todėl bus ir sulčių ir kvepiančios uogienės, kai aplinkui jau bus gruodas ir speigas? Užuot dejavę, paskatinkime savo artimuosius ir pasidžiaugti. Net ir gerą knygą paskaityti, nors gamtos grožiu pasigėrėti.
Į neviltį mus įgrūdo dabartiniai valdantieji, kuriuos tada, kai mes sėdėjome ant fotelių, išrinko 40 proc. balsavusių. Ar ir dabar sėdėsime ir lauksime, kol balsavusieji išrinks tuos pačius. Priminsiu vieną žemaitišką patarlę: “Anksčiau šuva uodegą valdė, o dabar – uodega valdo šunį”
Ačiū už nuostabų ir tuo pačiu labai įžvalgų tekstą. Jis nepralenkė laiko o parodė dabartį. Dabartį kuri galbūt yra ateities preliudija. Toliau galas mūsų visuomenės. Ateis greičiausiai permainų epocha. Tik permainos mums bus skaudžios.