Besibaigiant metams yra įprasta daryti apžvalgas. Tą daro prezidentai ir naujienų portalai, tą daro įmonės. Paprastai metus apžvelgia ir daugelis mūsų. Šie metai buvo sunkūs ir neramūs. Ir daugelis mus lydėjusių problemų, sakykime atvirai, nebuvo objektyvūs iššūkiai. Tai buvo mūsų pačių valdančiųjų ir pačios visuomenės sukurtos problemos.
Metai prasidėjo nesąmonėmis. Mūsų jauni ir šaunūs, edukuoti (tada dar nevakcinuoti) valdantieji labai troško įrodyti, kad jie… ne Verygos. Štai Veryga nesusitvarkė su epidemija. Bet atėjo jauni, išmanūs, kokybiškai kitokie politikai ir susitvarkys. Tai jie per Kalėdas, Naujuosius ir šiaip savaitgaliais tvėrė miestus. Ne išimtis ir Rokiškis. Tvėrė įspūdingai: dviem policijos ekipažais.
Trijų karalių šventė parodė puikų pavyzdį, kad už žmogaus teises mes kovojame… Kinijai ir Baltarusijai. Na, dar galime kreidelėmis išpaišyti perėją ar nudažyti suoliuką. O apie žodžio ir sąžinės laisvę… Nea, mes negirdėjom. Tai mūsų mažieji chunveibinai (Kinijos komjaunuoliai-entuziastai) gali nurodinėti, kaip dvasininkams pamaldas laikyti. Aišku, greitai buvo nusodinti, bet bandyti juk nedraudžiama. Dar linksmesnis bandymas buvo riboti žodžio laisvę: interneto policijos diegimas ir administracinės atsakomybės įvedimas už vadinamąją „neapykantos kalbą“, kuri iš esmės yra ne kas kita, o kaip įsižeidusiam pasirodė. Prie žodžio laisvės dar grįšime…
Džiugiausia pernai metų žinia turėjo būti, žinoma, skiepai nuo covid-19. Jie turėjo būti puikiu įrankių valdyti pandemiją. Kaip ir 2019 m. Seimo rinkimuose, taip ir 2020-ųjų pradžioje realiai pradėjus visuomenę skiepyti, buvo sukelti nepamatuoti lūkesčiai. Tikėjomės visagalės, kokybiškai kitokios valdžios, ir veiksmingų skiepų. Pastarieji, objektyviai žiūrint, bent jau yra veiksmingi, kad ir ne tiek, kiek iš jų tikėtasi. Na o valdžia…
Negrabaus kvailio rankose gali būti suterštas, apjuodintas bet koks dalykas. Taip nutiko ir su skiepais. Negrabi, dažnai net pasibaisėtina skiepijimo kampanija, kurios didžiausią naudą patyrė, kaip paskui parodė tyrimai, prie valdžios spenio prilipusių „draugelių“ agentūros, davė daugiau žalos, nei naudos. Čia ir atsiskleidė visas mūsų influenserių išorinis spindesys ir intelekto skurdas. Jei marketingistai jau seniai išmoko pamoką, kad negatyviame fone reklamuoti daiktą yra beviltiška, tai politikai ir jų pasamdytos viešųjų ryšių agentūros, panašu, kad ne.
Negrabi, dažnai net pasibaisėtina skiepijimo kampanija, kurios didžiausią naudą patyrė, kaip paskui parodė tyrimai, prie valdžios spenio prilipusių „draugelių“ agentūros, davė daugiau žalos, nei naudos.
Nuo pat pradžios skiepijimo kampaniją lydėjo erzelis, neatsakyti klausimai, kurie gimdė sąmokslo teorijas. Sėkmingiausiai už skiepus, nepaisant šimtų tūkstančių, sukištų į reklaminę kampaniją, agitavo tie, kurie už tai negavo nė cento. Tie, iš kurių šaipėsi ponai influenseriai ir kiti dvaro įtakotukai, faktiškai ir sumovę šitą reikalą ir sukiršinę visuomenę. Sėkmingiausiai skiepytis visuomenę ragino tie patys dvasininkai, iš kurių šitie „išsilavinę“ puskvailiai ir šaipėsi. Visuomenė skiepijosi ne dėl valdžios įtakos, ne dėl viešųjų ryšių kampanijų, o… nepaisant jų.
Pirmą kartą sužinojome, kas yra „elitas“ ir kas yra baudžiauninkai būrai, 2020-ųjų balandį. Primenu, tada dar ribojimai buvo drakoniški: jokių asmeninių švenčių, į paskutiniąją kelionę žmogų galėjo palydėti tik dešimt artimųjų, mašinoje negalėjo važiuoti dviejų namų ūkių asmenys ir t.t. Tačiau kovo 27-ąją nugriaudėjo muzikos „žvaigždelių“ (žinomų tik iki Latvijos sienos) apdovanojimai M.A.M.A. Ir jei mūsų policija iki tol buvo tokia uoli, kad baudė merginą iš pasimatymo namo pavėžėjusį vaikinuką, miško takelyje kaukę drįsusią nusiimti moteriškę, vieną vidury ežero sėdintį žveją, vaikė vaikus pačiaužyti gryname ore nuo kalniukų išvedusius sostinės gyventojus, tai mūsų „žvaigždelėms“, pasirodo, galima viskas. Dėl kaukių nedėvėjimo, pašalinių asmenų buvimo apdovanojimų FILMAVIMO ceremonijoje buvo pradėtos 42 administracinio nusižengimo teisenos. Kitaip sakant, prigimtinę žmogaus teisę – sąžinės laisvę išpažinti savo religiją ir laisvai atlikti jos apeigas, galima susikišti ten, kur saulė nešviečia. O štai rengti muzikinius apdovanojimus – visada prašom. Juk „žvaigždės“ tuo ir žvaigždės, kad yra aukščiau dangaus skliaute, ir joms įstatymai negalioja. Ir tai buvo demonstratyviai parodyta visuomenei. Prie to dar grįšime.
Skiepijimas gegužę tapo masiniu. Painiavos jame būta daug. Kaip ir vilčių. Greiti skiepijimosi tempai rodė, kad nemaža dalis visuomenės supranta šio reiškinio svarbą ir esmę. O tie, kurie nesupranta, buvo išvadinti tiesiog durniais ir tapo „edukuotos“ ir dabar jau „vakcinuotos“ save elitu laikančios (koks tai „elitas“, grįžkite prie pastraipos apie M.A.M.A. apdovanojimus) visuomenės dalies puolimo objektu. Prasidėjusi masinė purvo pylimo kampanija neliko be atsako: ana pusė ėmėsi irgi organizuotis.
Visuotinio erzelio kampanijoje didieji naujosios „aukštų kokybinių standartų“ valdančiosios daugumos lyderiai pradėjo įgyvendinti vienos savo sudedamųjų dalių (pačios rėksmingiausios ir spalvingiausios, bet, deja, ne protingiausios) įgeidžius. Stambulo konvencijos ratifikavimo, partnerystės klausimai dar labiau įsiūbavo visuomenės emocijas. Joks strateginį mąstymą ar bent jau kruopelytę sveikos nuovokos turintis visuomenės lyderis šitokiu sudėtingu metu nebūtų ėmęsis diegti tokių prieštaringų įstatymų. Jie būtų atidėti ramesniems laikams, kai soti, tingi ir rami visuomenė, kaip ką tik grietinės indą išlaižęs katinas, susisukusi į kamuolį, markstytųsi miego. Tačiau mūsų idėjiniai komjaunuoliai-chunveibinai valdžioje mėgsta sunkumus: jie visuomenę paerzinti sugalvojo tada, kai ji jau ir taip įerzinta išleido nagus. Ir gavo nagais, persiprašau, „Šeimos maršu“ per snukį. Kad faktiškai gana ramiais laikais, didžiųjų vilčių vyriausybė vos po pusmečio sulauktų protestų mitingų, tai yra stipru.
Žiniasklaida vis labiau ėmė prarasti visuomenės informavimo funkciją, ir vis labiau ėmė linkti į ideologijas.
Dar „stipresnė“ buvo valdžios reakcija į tuos mitingus. Mūsų valdžios jauteliai ir tų jautelių aplinka susirado raudoną skudurą – maršistus antivakserius beigi kitokius kenkėjus. Kadangi tie turėjo (ir tebeturi) didesnį palaikymą visuomenėje, nei kai kuriems norisi matyti, tai visuotinė siundymo kampanija davė priešingą rezultatą. Užuot pasmerkusi kaip moralinius degradus, nemenka visuomenės dalis ėmė simpatizuoti šiems žmonėms. O kai prie jų ėmė jungtis jau ir tie, kuriuos visai pagrįstai „elitas“ laikė saviškiais, pavyzdžiui, profesorius Ignas Vėgėlė, protestuotojų marginalizacijos procesui buvo suduotas rimtas smūgis.
Maždaug tuo metu jau tapo akivaizdu tai, ką akylesni įžvelgėme jau prieš keletą metų. Žiniasklaida vis labiau ėmė prarasti visuomenės informavimo funkciją, ir vis labiau ėmė linkti į ideologijas. Žalstiečiai kitados dar bandė su tuo kovoti, bandydami peržiūrėti nacionalinio transliuotojo finansavimą, bet patyrė fiasko. Ir gavo ketverius metus ojektyvaus (o gana dažnokai ir neobjektyvaus) purvo pylimo. Tuo tarpu naujajai, „gerajai“ valdžiai meinstryminė žiniasklaida atidarė neriboto pasitikėjimo kreditą ir iš ketvirtosios valdžios tapo faktiškai „kamuolių padavinėtoja“ valdantiesiems. Nemažą įtaką tam padarė ir, primenu, ne pačiais geriausiais visai žiniasklaidai laikais, per „draugelių“ kontoras padalintos skiepų kampanijos viešinimo išlaidos tiems, kam reikia. Kaip sakant, už nuopelnus. Kuriuos visuomenė netruko įvertinti ir pasitikėjimas žiniasklaida smuko į rekordines žemumas. Taip apsunkindamas ir be to sudėtingą nuo 2008 m. krizės taip ir neatsigaunančios žiniasklaidos situaciją. Didžiausiu akmeniu į meinstryminės žiniasklaidos pusę tapo skandalas dėl „Kitokių pokalbių“ laidos, kuri buvo užsakyta Sveikatos apsaugos ministerijos, o žiūrovai apie šią užsakomąją laidą nebuvo informuoti.
Žiniasklaida yra erdvė visuomenei išsakyti savo idėjas ir nuomones. Puikus valdžios ir meinstryminės žiniasklaidos susiliejimo faktas yra tai, kad pastaroji pati savanoriškai įvedė cenzūrą: kai kurie portalai uždraudė komentuoti straipsnius apie skiepus. Idėja lyg ir būtų teisinga, nes komentarai yra viena vietų skleisti sąmokslo teorijas apie skiepus. Tačiau kartu tai yra ir labai pavojingas precedentas: šiandien žiniasklaida, kuri yra visuomenės nuomonių ir diskusijų erdvė, uždraudžia diskutuoti skiepų tema, o rytoj nuspręs, kad negalima diskutuoti dar ir dėl kitų, žinoma žinoma ir be abejo, ne mažiau svarbių, ir ne mažiau kontraversiškų temų.
Kadangi žiniasklaida pastaruoju metu ėmė neatitikti nei valdžios kontrolės, nei visuomenės diskusijų erdvės funkcijos, nuomonės ir diskusijos nuėjo į pogrindį: youtube, patreon kanalus, feisbuko grupes. Praradusi visuomenės, kaip jos pirkėjo ir užsakovo vaidmenį, žiniasklaida apskritai neturi kitos išeities, kaip tik eiti į pavojingą aljansą su valdžia, tapdama vis labiau priklausoma ne nuo skaitytojų, o nuo valdžios „draugelių“ dalinamų viešinimo kampanijų pinigų. Kas yra didžiulis smūgis ne tik žiniasklaidai, bet ir demokratijai.
Tokioje sudėtingoje situacijoje galime pasidžiaugti tuo, kad „Rokiškio Sirenai“ pavyko išlaikyti savo skaitytojų pagarbą ir pasitikėjimą. Jei žiniasklaidoje apskritai nuo 2008 m. tiražai ir prenumeratos smunka, tai mums pavyko ir tiražus net krizės metu išsaugoti, ir prenumeratorių skaičių ženkliai išauginti, ir laikraštį išplėsti, jis tapo spalvotu. O kokie mes „savi“ valdžiai, liudija iškalbingas faktas: „Rokiškio Sirenoje“ per visą skiepų kampaniją nebuvo nė vienos kokios nors institucijos užsakytos reklamos šiuo klausimu. Tačiau žiniasklaida ir neturi būti „sava“. Tapdama kažkam sava, ji praranda savo esmę ir prasmę, virsdama paprasčiausia propaganda.
Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kontrolės priemonė pirmajai. Kai ketvirtoji nebeatlieka savosios funkcijos, tai ir pirmąjai greitai išauga ragai. O visuomenė nei geba, nei nori kontroliuoti savo išrinktuosius. Kurių nekompetencija vis labiau bado akis. Primenu, praėjo vos vieneri šios valdančiosios koalicijos metai.
Mūsų politikai taip ruošėsi hibridiniams karams su Rytais (ypač po Gruzjos ir Ukrainos įvykių), kad mes net tvoros su Baltarusija neturime.
Nors apie hiibridinį karą kalbama jau akivaizdžiai ir faktiškai nuo 2008-ųjų, kai Rusija užpuolė Gruziją, o visas šio karo mastelis atsiskleidė 2014-aisiais, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, Rusijai užpuolus Ukrainą, faktiškai šis karas mūsų valstybę užklupo nepasiruošusią.
Visiškai nepasiruošusią. Hibridinis karas prieš mūsų šalį vyksta jau senokai. Situacija su „Ryanair“ lėktuvo į Vilnių prievartiniu nutupdymu Minske ir Baltarusijos opozicijos veikėjo Romano Pratasevičiaus pagrobimu parodė, kad net į tokias krizes šalies valdžia nemoka reaguoti. Valdžia ir visuomenė už R. Pratasevičiaus išlaisvinimą kovojo… feisbuko rėmeliais. Labai paveiki priemonė.
Europos Sąjungos užsienio politikoje iškastas n-tasis Marianų įdubos gylio „gilaus susirūpinimo“ griovys. Į kurį Baltarusijos „faktinis vadovas“ (patogi formuluotė, ania?) atsakė rimtu migrantų armijos puolimu. O mūsų politikai taip ruošėsi hibridiniams karams su Rytais (ypač po Gruzjos ir Ukrainos įvykių), kad mes net tvoros su Baltarusija neturime. „Elniuko koncertinoje“ atvejis prikišamai parodė, kad nors mūsų meinstryminė žiniasklaida ir įsidiegė faktų tikrintuvus bei tiesomačius, gana grubus feikas praėjo per ją kiaurai. Ir tiesomačiais tesugebama patikrinti tik kokio nors nepatogaus Verygos pasisakymą, tačiau kai reikia patikrinti realią dezinformaciją, išeina elementarus piš… Panašiai išėjo ir su tuo mūsų nupieštu kankiniu R. Protasevičiumi: nurimus aistroms, sveiko proto politologai ėmė ryškinti prielaidas, kad jis galėjo būti ne kankinys, o Baltarusijos saugumo provokatorius.
Migrantų krizė buvo puikus pavyzdys, kaip problema sprendžiama skambiomis kalbomis, audringu kojų trepsėjimu ir migrantų stovyklų tvėrimu kilnojamomis tvorelėmis. Ir savo pačių piliečių negerbimu, valdžios negebėjimu bendrauti. Visgi milžiniškomis Lietuvos visuomenės: pasieniečių, karių, policijos pareigūnų, ugniagesių ir kitų neabejingų pilietiškų šalies žmonių pastangomis ši krizė kol kas apvaldyta. Kol kas, nes esminės ją sukėlusios problemos toli gražu nėra išspręstos.
Bet apie tai – kitame „Rokiškio Sirenos“ numeryje.
