Lina Dūdaitė-Kralikienė. Seku seku pasaką…

(bet kokie sutapimai yra atsitiktiniai. Ir ne, mes nieko tuo nenorėjome pasakyti…)

Paveikslėlis iš interneto platybių: dideli ir maži drakonai todėl ir yra turtingi, kad savo lobių ne tik kad kam papuola, bet ir apskritai nedalina…

Mieli vaikučiai, o ypač jų mamytės ir tėveliai. Paseksiu jums pasaką prieš miegelį. Gyveno kartą viena nelabai didelė, nelabai turtinga, nelabai veikli, bet labai ambicinga šalis. Kaip ir kiekviena ambicinga šalis, ji turėjo karalių (kas kad jo funkcijos buvo dekoratyvinės: gražiai sėdėti soste, sakyti ugningas kalbas ir neklausinėjant pasirašyti tai, ką jam pakišdavo karalystės Didysis kancleris ir mažesni kancleriukai). Turėjo ji ambicingą ir veiklią Vyriausybę, vieną už kitą didesnį kanclerį ir patį didžiausią Didįjį kanclerį. Ir atskirai, ir kartu sudėjus, dideli ir maži kancleriai nebuvo labai protingi, įžvalgūs ir neturėjo kitų politinės minties galiūnams būtinų savybių. Kad, netekęs kantrybės, karalius vieną negražią dieną jiems už nekompetenciją nenukapotų galvų, šie pirma karalystėje uždraudė mirties bausmę, o paskui po visą šalį paleido tuntus trubadūrų, dainuojančių vieną vienintelę lyrinę poemą „Gereusia, kas nutiko karalystei“.

Užsienio reikalų kancleris, kuris save laikė ne tik kad Didžiuoju kancleriu, o suvis Kanclerių kancleriu, susimanė sustiprinti autoritetą. Autoritetas ir iki to buvo stiprus: karalystė priklausė gynybinei sąjungai „Geležinis kopūstas“ ir ekonominei-politinei – „Kopūstų sąjunga“, vienijančia visus, kuriuos vienijo meilė žaliems, raugintiems ir Briuselio kopūstams. Pagal tai, ką valgė, karalystės gyventojai buvo skirstomi į tris kategorijas: žalius kopūstus graužė runkeliai, raugintus – edukuotas didmiesčių elitas, o štai Briuselio kopūstus žėbojo tik išrinktieji, aristokratija ir tautos galva, kai sakant. Kas kad kopūsto…

Kaip suprantat, kopūsto, kad ir briuselinio, galva pasaulio nenustebinsi. Tad kopūstgalvis, tfu, užsienio reikalų kancleris sumanė, visiems ir visiems laikams įrodyti, kad kopūstesnių kopūstgalvių už jį nėra. O kaip tą padaryti? Darant tai, ko kiti iki tol, suprantama, nedarė. Kodėl nedarė, čia jau kitas klausimas. Ir tokie klausimai negali stabdyti inovacijų ir iniciatyvų. Autoriteto stiprinimui geriausiai pasitarnauja nedidelės, bet nuolatinės pergalės.

Kariauti karalystei buvo sudėtinga: didžioji dauguma kaimynų priklausė tai pačiai „Geležinio kopūsto“ sąjungai. Daugų daugiausia, ką galima šiuo klausimu padaryti, tai kaip viena garbanota kolegė kopūstė, tfu, kanclerė, suorganizuoti mitingą, kad ne tik žali kopūstai vertingi. Arba mitingą po kaimyninės ambasados langais, kad tieji nebūtų prieštvaniniai neprogresyvūs kopūstai, kurie leidžia savo lysvėse vaikus palikinėti gandrams. Reikia paskelbti, kad gandrų atskridimo klausimu sprendimo teisę turi kiekvienas kopūstas. Ir kopūstui nesutikus priimti ryšulėlio su kūdikiu, gandras turi pirdolinti toliau, kaip koks bebras. Na, o ypatingų ypatingiausiais atvejais dar galima pacituoti patarlę, kur kaimynas popiet durnas, arba nemirštančią klasiką apie išgamas tautų. Kiti du kaimynai, tai apsaugok Viešpatie: tu su nekuriais trubadūrais jiems meškiuką su balionėliu per sieną, anys tau atgal – porą šimtų turistų be pinigų ir batų. Kasdien. Prasidėk su tokiais, tai nei viešbučių, nei autoriteto neužteks.

Su karalium rietis irgi ne variantas. Pas kanclerį visa kanceliarija rūmuos nebetelpa, pas karalių – penki patarėjai ir trys rūmų damos, ale baisiai aršus tas karalius papuolė. Neklauso, nors pasiusk. Briuselin pas draugus ar gimines nesiunčia. Bjaurus toksai. Ir priveikt neišeina. Kiek trubadūrai besijuokė, aukštu ir gražiu bevadino, o tamsi liaudis: karalius, karalius. Nu ir ką su tokiais, burokais ridikais, runkeliais neraliuotais, daryt?

Autoriteto stipriam stiprinimui reikalingas stiprus priešas. Geriausiai tam tinka užjūrio drakonas. Žvėris anas senas, turtingas ir labai išmintingas. Ir plėšrus, kaip reta. Skrenda taip, kad jokios karinės oro pajėgos neatsilaiko, ginkluotas moderniausiais ginklais, liepsnosvaidžiais, pavyzdžiui. Ir karalystę nušluotų vienu uodegos mostelėjimu. Turi anas kaimyną. Irgi drakoną, tik jaunesnį ir mažesnį. Žodžiu, susipešė drakonai baisiniausiai. Ir urzgia, ir šnypščia, ir dvišakius liežuvius vienas kitam rodo. Bet ir jauni, ir seni drakonai gudrūs: pešasi per balą, tačiau į žvynus viens kitam nekimba. Maža ką, dar demokratija ar komunizmu nuo vienas kito nevalytų dantų apsikrės.

Senesnis ir sako: kas pripažins šitą mailių drakonu, amžiais su juo nebendrausiu. Va kitos karalystės ir išsigando: nebeskolins drakonas savo deimantų, rubinų, veržlių bei varžtelių. O mūsų kancleriui jaunesnysis drakonas tik šnibžda: „Nu kam tau senio veržlės ir varžteliai. Žiūrėk, kokių stebuklingų detalių turiu, visiems jų reikia, visiems trūksta. Ir savom pasidalinsiu, ir tave jas daryti, kopūstgalvi tu numylėtas, išmokysiu. Ir tavo karalystės alus gardžiausias, ir šokoladas tamsiausias, ir dešra skaniausia. Tu tik mano urvą su iškaba „Tikrasis drakonas“ savo karalystės sostinėj įrenk ir kitiems apie tai papasakok. Va ir duosiu tau aukso, veržlių, varžtų ir detalių stebuklingų“.

Tatai girdėdamas, kasėsi kancleris savo kopūstą. Ir norisi, ir neramu kažkaip. O jaunasis drakonas saldžiu balsu kusija: „Kopūstėli tu žalias, nu pagalvok, kas gi tau bus. Senis drakonas toli, senas, tingus ir nukvakęs“. Ir tikrai, abu drakonai toli. Nėra kuo rizikuot. Ir subudavojo išnuomotam dvare jaunajam drakonui urvą, ir prikalė didelę iškabą „Drakono atstovybė“. Jaunasis drakonas, nebūtų jaunas, visiems pasigyrė, kaip va viena karalystė jį myli ir gerbia, tikru drakonu laiko. Ir kyščioja jauniklis dvišakį liežuvį senajam drakonui: „Be be be tau, be be be“.

Senasis drakonas tingiai pasirąžė: šėlioja jaunimas. Tingisi prasidėt, bet pamokyt reikia: nekreipsi dėmesio, tai dar uodegą numins ir šio įvykio selfį į metraštį įpaišys. Ir užriaumojo drakonas: „Šitai karalystei daugiau nė vienos veržlės, nė vieno varžtelio, nei dantračio nusususio. Ir tiems, kurie su ja bendradarbiaus, nei žvyno, nei uodegos, nei veržių su varžteliais. Žinokitės“. Ir tingiai susisuko ant savo lobių krūvos. Jam tai kas… Lai jauni ten šėlioja…

Oj ir kliuvo jaunajam kancleriui per kopūstą. Kas tik nebarė: ir karalius (jau norėjo ir galvą nukirst, bet rūmų damos labai verkė ir budelis anksčiau iš darbo namo išėjo), ir Didysis kancleris, ir „Geležinis kopūstas“, ir „Kopūstų sąjunga“ (toji netgi slapčiom sutarė jo atgal į Briuselį nebepriimt). O kas dėjosi karalystės manufaktūrose, kurios ne tik liko be veržlių ir varžtelių, bet ir užsienio partneriai su jomis prasidėt nebenorėjo… Kaip tik nesiraitė jaunasis kancleris, ko nežadėjo, nesidievažijo. Net jaunasis drakonas, kvailio pagailėjęs, gromatą atsiuntė su dideliausiu vaškiniu štempeliu: investuosiąs anas čia, karalystėje, į varžtų, veržlių bei stebuklingų detalių gamybą. Melejonus (perbraukta), melejardus. Apsidžiaugė visi. Ėmė aikštes naujoms manufaktūroms šluoti. Šlavimo darbai, tiesa, ilgokai užtruko. Šlavė, kiek galėjo, trejus metus investicijoms plotus čiustijo. O ką daryt, jei jaunasis drakonas, apie veržles, varžtus, o ypač apie pinigus, klausiamas, linksėjo galva, žiūrėjo nuoširdžiomis ir tyroms žaliomis akimis: „rytoj, mielieji, rytoj…“

Nedašuto kopūstgalviams, kad drakonas ant lobių krūvos sėdi ne todėl, kad jis tuos lobius kairėn ir dešinėn taško. Atvirkščiai, nors ir jaunas, drakonas jau buvo pratęs, kad lobius krautų jam. Ir kam dabar su kopūstgalviu jais dalintis, jei tas ir už dyką padarė, ko drakonas prašė: didelį urvą su šviečiančia iškaba, visiems liudijančia, kad tai jis – tikras drakonas. Jei pinigų neduosiąs, juk dabar nepasakys, kad netikras… Ir urvą uždaryt nelabai patogu. Ne baisiai ten už jūrų marių jaunajam drakonui tas urvas reikalingas, bet vis tiek malonu…

O kopūstgalviui kancleriui ir kitiems kopūstgalviams jo kolegoms kol dašuto, kad drakonai juos tiesiog ramiausiai… Va čia tai smūgis autoritetui. Ir kas dabar daryt… Negi pasakysi teisybę. Tada ir paskutinė karalystės varlė iš dvokiančios balos ims pavymui kurkti: durrrniai, durrrniai…

Todėl sugalvojo gudrų planą. Esą drakonas viską davė, visur padėjo, visur gerbė. Tik toms veržlėms, varžtams ir stebuklingoms detalėms gaminti kažkokia aliektra reikalinga. Ir iš kur anos paimt, kai pas mus tik žvakės, ir tai vaško visiems neužtenka? Kalta, aišku, valstybinė žvakių manufaktūra ir miesto rotušė. Bliogi, bliogi anys vadovai. Reiktų galvas nukirst, ale budelis kaip tik atostogauja. Negi žmogų iš atostogų dėl tokių niekų kviesi…

Proga pasakyt karalystės visuomenei šią žinią išpuolė išvis palanki. Mat šita didelių ir mažų kanclerių govėda tiek įpykdė liaudį, kad šioji ėmė pageidauti naujų kanclerių. O užknistas karalius tik rankomis trina: net budelio kviesti iš namų nereikia… Kancleriai patys… Politiniai lavonai, kai sakant… Ką iš jų bepaimsi? Būtų galima bent ant pilies sienų visuomenės pajuokai pamaut. Betgi politiniams jau vis tiek, o likusiems smirdės nežmoniškai…

P. S. Dar kartą primenu: visi sutapimai yra atsitiktiniai. Visi veikėjai, kaip ir drakonai, yra išgalvoti. Ir jei pagalvojot kartais, kad… Ne, negalvokit.