Šiandien – dvidešimt metų nuo šv. Jono Pauliaus II mirties. Žmogaus, kuris liudijo Kūrėją juodžiausią istorijos ir sielų naktį. Žmogaus, patyrusio dviejų totalitarinių režimų siaubą, todėl didžiausiame „laisvių“ ir pergalių siautulyje, po lygybės ir brolybės kaukėmis įžvelgusio to paties, didžiojo kūrinijos priešo, raguotą snukį. Šv. Jonas Paulius II – mylėtas ir negailestingai kritikuotas. Atvėręs Bažnyčios duris į trečiąjį tūkstantmetį. Geriau nei bet kuris kitas supratęs, kad Bažnyčia privalo girdėti žmogų. Tačiau ne jam pataikauti. Šv. Jonas Paulius II nebijojo, kad į trečiąjį tūkstantmetį jo vedama Bažnyčia bus nemoderni, nepatogi. Ir nesuklydo. Nes jis buvo uola, ant kurios Kūrėjas pastatė savo Bažnyčią. Uola, kurios pragaro vartai neįveikė.
Dažnai šėtonas vaizduojamas su ragais, kanopomis ir uodega. Bėda tame, kad šėtonas toks nėra. Pragaro valdovas veikia prisidengęs daugybe kaukių. Kai kurios jų – senos kaip pasaulis. Gašlumas, godumas, lengvo ir paprasto, betikslio gyvenimo troškimas. Kai kurios – naujesnės: laisvės, lygybės, brolybės lozungais pridengtas protu nesuvokiamas žiaurumas. Nevaldomos gyvuliškos prigimties žiaurumas, kuris XX a. skleidėsi pramoninėmis formomis: nuo GULAG‘o lagerių, mirties stovyklų iki raudonųjų khmerų žudynių ar Ruandos genocido. XX a. turėjo būti mokslo ir jo apšviesto proto triumfo amžius. Žmonijos rojus žemėje. Kuris virto kruvinomis revoliucijomis, dviem pasauliniais karais ir jau išvardintais žiaurumais. Paskandinęs pasaulį kraujyje, o žmogaus protą – nacizmo ir komunizmo iliuzijose. Kurios tarpo ten, kur nebeliko vietos Dievui.
XX a. buvo Dievo išsižadėjimo amžius. Išsilaisvinti iš religijos tuomet (kaip ir dabar) atrodė žmogaus proto ir galios triumfas. Tikėjimas buvo ir tebėra laikomas pančiais. Tamsiųjų laikų sutemomis, kurias turėjo išsklaidyti mokslo šviesa. Vietoj žmogaus triumfo praktikoje išėjo žvėries triumfas. Nebuvo tokio amžiaus, kuriame tokią galią ir siautulį būtų įgavęs pragaro valdovas. Ne tas paveikslėlis su ragais ir nagais, o žmogaus proto ir sielos gaivalas. Apie tai jau būta užuominų jakobinų diktatūros laikais. Tačiau visu baisumu žmonijos priešo ideologija išsiskleidė Pirmojo pasaulinio karo, Rusijos revoliucijos, Stalino represijų, Antrojo pasaulinio karo, nacių koncentracijos stovyklų ir Holokausto, Geležinės uždangos ir komunizmo kelionės po Europą bei Aziją pavidalu.
Karolis Voityla pasaulį išvydo tais metais, kai įvyko Stebuklas prie Vyslos: jo tautiečiai lenkai sustabdė raudonąjį marą, užkirsdami jam kelią į Europą. Ir lenkams nebuvo už tai atleista. Jaunasis Karolis matė, kaip iš pelenų kyla jo šalis. Kaip ji vėl draskoma ir virsta pelenais. Kaip atsiranda Katynė ir Aušvicas. Kaip pasaulį apima beprotiška, neperžvelgiama proto ir sielos naktis. Kurioje jis augina Viltį, Tikėjimą ir Meilę. Aukodamas savajai šaliai ir savajam tikėjimui asmeninę laimę ir talentus. Juodžiausią nevilties naktį liudydamas Dievo didybę ir gailestingumą. Suteikiančius kiekvienam praradimui, kiekvienai aukai – prasmę. Nes jei nėra Amžinojo gyvenimo, tai kokia tada visų šių aukų prasmė? Kokia tada žmogaus gyvybės vertė? Kuo ji matuojama? Vienos kulkos svoriu, viena nuodingų dujų doze? Kur buvo Dievas, kuris leido nutikti šioms baisybėms? Ar Jis apskritai egzistuoja? Ar verta vardan Jo aukoti savo gyvenimą, talentus, rinktis erškėčiuotą kelią, kuriame laukia ne šlovė, o persekiojimai ir mirtis? Ir jaunasis Karolis pasirinko atsakymą į šį klausimą. Stodamas į kardinolo Sapiegos vadovaujamą slaptą kunigų seminariją.
XX a. Dievo egzistencijos klausimas užduodamas nuolat. Ir mokslinių atradimų, ir naujų filosofijos krypčių, ir nusikaltimų žmogiškumui kontekste. Dievo Jurijus Gagarinas ieškojo kosmoso platybėse. Dievo vaidmenį prisiėmė žmogus, pirma sukurdamas gyvybę mėgintuvėlyje, paskui išradęs klonavimą. Žmogiškumo-dieviškumo klausimą gvildeno sparčiai besivystančio dirbtinio intelekto kūrėjai.
Pasaulis kito akyse. Laiškus pakeitė elektroninis paštas, gyvą bendravimą – socialiniai tinklai. Seksualinė revoliucija, plintantis narkotinių medžiagų vartojimas, AIDS epidemija ir prieštaringi būdai kovoti su šia liga. Vartotojiškumo, kaip planetos ir kitų žmonių eksploatacijos savo poreikiams, klausimas. Ir, atrodytų beviltiškai pasenusi, tačiau laikmečio išbandymą atlaikiusi senojo popiežiaus pozicija: liudyti kiekvienos gyvybės šventumą bei žmogiškąjį orumą nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Jokia nūdienos mada, revoliucinga filosofija nesugebėjo išlaikyti laikmečio išbandymų. O prie senutėlio popiežiaus kojų rikiavosi minios. Jaunimo minios. Kuriems reikėjo ne trumpalaikių, sielą griaunančių linksmybių, o tvirtos vertybių ir tikėjimo uolos. Ant kurios jie ruošėsi statyti savo gyvenimus.
Šv. Jonas Paulius II buvo nepatogus. Jis nežadėjo to, ko prašė tų laikų įtakotukai. Nebuvo įteisintos skyrybos, nesantuokiniai santykiai, o nėštumo nutraukimas iki šiol Katalikų bažnyčioje tebelaikomas žmogžudyste. Šv. Jonas Paulius II liko ištikimas tikėjimui ir sau. Jis nekūrė nuolaidžios Bažnyčios, tikinčios proginį ir patogų Dievą. Jis kalbėjo apie žmogaus prigimtinį orumą ir vertę, žmogiškųjų santykių prasmę, apie gyvybės šventumą pasauliui, kuriam vaikas tapo našta ir trukdžiu. To požiūrio skaudžias pasekmes šiandien matome.
Popiežius neturėjo iliuzijų. Tai, ką Vakarų visuomenės priėmė kaip gėlių ir žolės revoliucijas, jis matė iš vidaus. Kaip griaunant šeimą, žmogus skęsta vienatvėje bei prasmės neteikiančių trumpalaikių užsimiršimų svaigalais ir per lengvais santykiais liūne. Kad laisvė be atsakomybės ir įsipareigojimų tampa kito žmogaus vartojimu. Ir niekada neketino to pateisinti. Ypač vartotojiškumo ir dirbk-pirk-mirk kultūros amžiuje.
Šv. Jonas Paulius II ne iš pasakojimų žinojo, kas yra eugenika ir eutanazija. Todėl net būdamas fiziškai silpnas, jis neapleido savųjų pareigų. Liudydamas ir nepagydomai sergančio, ir kenčiančio žmogaus vertę. Tai, kas mums tada atrodė žmogiškojo silpnumo demonstravimas, tūkstančiams žmonių teigė: savo senatvėje, kančioje, negalioje, vienatvėje jūs ne vieni, jūs vertingi ir svarbūs Viešpačiui, kaip ir savo jaunystės bei žydėjimo laikais. Jūs neužimate kažkieno vietos, neeikvojate kažkieno resursų ar laiko. Jūs esate vertybė iki pat tos akimirkos, kai Viešpats pakvies pas save. Vertybė yra kiekvienas pradėtas kūdikis, vertybė yra kiekvienas senelis, neįgalusis. Kiekvienas yra sutvertas pagal Dievo paveikslą ir jo norus, kiekvienas yra reikalingas. Kad į trečiąjį tūkstantmetį žengiančioje visuomenėje negali būti jokių gyvybės nutraukimo programų. Ir žmonijos pareiga ne pasilengvinti sau gyvenimą žudant nepatogius, o padėti jiems nugyventi Viešpaties skirtą gyvenimą. Kad visuomenės pareiga yra ne žmogaus gyvybės kaina šalinti malonumų pasekmes, o proto ir valios dėka ištesėti Krikštu duotą pažadą išnešioti sielos rūbą baltą ir nesuteptą.
Ir pasaulis išgirdo jį. Nuo galingųjų iki vargingiausiųjų. Nuo senų iki jaunimo. Šv. Jono Pauliaus II vedama Bažnyčia kito. Atsigręžė į pasaulietį. Šv. Mišias būsimasis popiežius aukojo ir plyname lauke, ir baidarių žygyje. Po jo mirties 2005-ųjų balandžio 2-ąją, Čempionų lygos komandų futbolininkai išėjo žaisti rungtynių su juodais raiščiais ir tūkstantinės minios stadionuose nutilo minutei, pagerbdamos neblogą vartininką Karolį Voitylą. Visą savo žemiškąjį ir dabartinį dangiškąjį gyvenimą šv. Jonas Paulius II tarnauja žmonėms. Būdamas su jais.
Vargu ar rasime kitą tokį modernybės laikų šventąjį, kurio veikla būtų tokia visaapimanti. Politinėje plotmėje – komunizmo nesutaikomas priešas ir griovėjas. Nepailstantis taikdarys. Laisvės ir drąsos simbolis. Tikėjimo plotmėje – tvirta uola realiatyvizmo vandenyne, atvedusi tvirtą ir augančią Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį. Moralinis autoritetas. Tarpreliginio dialogo skatintojas. Pontifex – tiltų tiesėjas. Po savęs palikęs vertą įpėdinį – Benediktą XVI.
Nebijojęs. Nei pasaulio galingųjų. Nei jų siųstų žmogžudžių. Skausmo, netekčių ir praradimų užgrūdinta, tačiau nesurambėjusia širdimi. Kuriai atleidimas buvo ne simbolinis, demonstratyvus aktas, o dvasinio gyvenimo imperatyvas. Atidavęs save tarnystei Dievui ir žmonėms. Nepalaužtas ligos ir negalios, kritikos ir nusivylimo. Melski už mus, šventasis Jonai Pauliau II. Už savo Bažnyčią, klaidų ir klystkelių vėjuose. Už tikėjimą. Už žmogaus drąsos, vilties ir meilės triumfą nuodėmės naktį.
