Lina Dūdaitė-Kralikienė. Tikroji demokratijos pergalė, arba pagrasinimas smėlėtu kumštuku

Iliustracija iš interneto platybių. Lietuvos politika: kai esi plaktukas aplinkiniai tampa panašūs į vinis.

Tikroji demokratija nėra tuomet, kai laimintieji skina pergalės vaisius. Tikroji demokratijos esmė: priimti visuomenės pasirinkimą ir pralaimėjimą pripažinti be tolesnės kovos, be draskymosi. Pralaimėjusiojo susitaikymas su rinkimų rezultatais, taikus valdžios perdavimas bei suvokimas, kad valdžia yra pereinamasis prizas, yra esminės demokratijos savybės. Tik esant tokiam suvokimui yra įmanoma nuomonių ir įsitikinimų laisvė, tik tada ji turi prasmę ir esmę. Jei nėra valdžios pereinamumo suvokimo, tuomet teisę reikšti įsitikinimus galima iliustruoti senu anekdotu: „Baudžiauninkas taip pyko ant pono, kad metus su juo nekalbėjo. O ponas net nepastebėjo…“

Demokratijos esmė – nuomonių įvairovė. Tai reiškia ne tik teisę laisvai reikšti įsitikinimus. Tai reiškia ir piliečių teisę burtis į bendrijas pagal savo įsitikinimus. Ir tos bendrijos formuoja politinį spektrą nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės. Šios sistemos esmė ir prasmė: kiekviena (nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės) politinė jėga turi teisę laisvų rinkimų metu būti išrinkta į valdžią. Formuoti vyriausybę, dalyvauti jos veikloje. Tą galią jiems suteikia rinkėjai. Ne influenseriai, ne politologai, ne žurnalistai. Visuomenė. Politologų, žurnalistų darbo esmė objektyviai nušviesti politinių jėgų veiklą, kad visuomenė turėtų svertus rinktis. Jų pareiga informuoti visuomenę, kad viena ar kita jėga galimai klysta, pažeidžia įstatymus ar panašiai. Informuoti, jei yra įsiteisėję teismų sprendimai. O piliečiai, disponuodami šia informacija, sprendžia, kiek tie pažeidimai yra dideli, svarbūs ar net kritiniai. Influenserių, įtakotukų, paprasčiau sakant, propagandininkų uždavinys yra kiek kitoks – jie visuomenę turi paveikti taip, kad ši rinktųsi jų siūlomą politinę jėgą.

Per šiuos ketverius metus mūsų demokratija pačiuožė gerokai žemyn. Ir dabar mūsų valdantieji, save laikantys elitu, žėboja skaudžias savo elgesio pasekmes. Pirmoji ir esminė klaida (ypač būdinga konservatoriams dar nuo tolimų 1990-ųjų) yra kai kurių politinių jėgų ir politikų manymas, kad jie yra valstybės gelbėtojai. Ir jei jų nebus, tai Lietuva per penkias minutes bus parduota artimiausiems kaimynams. Antroji, vėlgi iš esmės tai pačiai politinei jėgai, būdinga nuostata: nuomonės skirstomos į mano ir neteisingą. Trečioji: tamprios sąsajos su žiniasklaida, jaukinant ją dosniais valstybiniais užsakymais ir pamažu verčiant propaganda. Ketvirtoji: visuomenės nupilietinimas iki politinio žargono klasika tapusio „gereusia, kas nutiko Lietuvai“ posakio: „jei nepatinka, po ketverių metų išrinksite kitus“. Visų šių klaidų esmė buvo visuomenę, viešąją erdvę nususinti taip, kad ji nebegalėtų ir nebenorėtų nieko rinktis. O štai tada ateisiąs apšviestas ir mobilizuotas elektoratas, tas didmiesčių sėdmaišių elitas, kurio verdikto kaip stebuklo laukiama, vėlgi citata, „kada bus suskaičiuoti didžiųjų apylinkių balsai“. Ir nuspręsiąs už visus. Stebėkite, kaip rinkimų naktį dirba žurnalistai, politikos apžvalgininkai. Pirmąsias valandas, kai eina sąlyginių Suvainiškių, Lukštų ir Konstantinavų, galiausiai ir Rokiškių, Zarasų, Kupiškių balsai, tylu ir ramu. Tarsi nėra reikalo aptarti tokių pasirinkimų tendencijas. Techniškai žiūrint, iš tiesų nebūtina. Apskritai, būtų geriausia, jei balsuotų tik didžiosios apylinkės. Nes jau mėnuo kaip snukiaknygėje nerimsta griaudūs verksmai iš serijos „kas pas žmogų turi būti galvoje, kad jis balsuotų už Žemaitaitį“.

Klausimą galima būtų užduoti kitaip: „kas turi būti politologų, žurnalistų, politinių oponentų galvose, kad šie Žemaitaitį per savaitę vien tik didžiosiose medijose paminėtų… 82 kartus“. Kas turi būti galvoje garbanotai ministrei, kad diskusijoje su Žemaitaičiu, kai jis klausia konkretaus klausimo: kur jo vaiko vadovėliai, ši imtų svaigti apie Baltijos jūros užterštumą. Kas turi būti galvoje šalies politinei sistemai, kad ji, užuot kalbėjusi apie reformas, šalies tikslus bei uždavinius, valandų valandas diskutuotų apie Žemaitaitį? O jei nebūtų to nelemto Žemaitaičio, tai ir kalbėti rinkimuose nebūtų apie ką? Kaip toj dainoj: „Jei tavęs nebūūūūtų sakyki kaip gyventi maaan“. Patarimas ateičiai būtų paprastas: žiūrėkite, mielieji, savo reikalų.

O žiūrėti sunkiai sekasi, nes pas „dorus ir teisingus“ šie reikalai pastaruoju metu suvis prasti. Kad ne diena, tai naujiena. Per ketverius metus taip ir neišvydome žadėtųjų viešojo sektoriaus, sveikatos apsaugos, švietimo reformų. Jei politologai ir žurnalistai ne pletkavotų apie niekus, o sektų pirmuosius mažųjų rinkiminių apylinkių rezultatus ir palygintų juos su didžiųjų miestų, paaiškėtų stulbinantis dalykas: galutinai susiformavo dvi skirtingos Lietuvos, tarpusavyje veik nebeturinčios sąlyčio taškų. Viena, svaigstanti apie Baltijos jūros užterštumą, karvių bezdėjimą, elektromobilius ir vaivorykštinius suoliukus. Ir antroji, klausianti, kur, po perkūnais, XXI a. yra jo vaiko vadovėliai, kaip užsiregistruoti pas gydytoją ir kaip pas jį nuvažiuoti. Kaip elementariai vidury miesto nepamesti ratų duobėse.

Tos antrosios Lietuvos logika yra labai paprasta: „tik idiotas, kartodamas tuos pačius veiksmus, gali tikėtis skirtingo rezultato“. Štai ji ir bando atrasti tuos, kuriems rūpėtų šis tas daugiau nei penki kilometrai už riboženklio „Vilnius“. Bandymų ir klaidų metodu. Vis dar nerasdama. Nuolatos durninama iš aukštų tribūnų, vadinama „runkeliais“. Ši visuomenė moka išgyventi ne su valdžia, o nepaisydama jos. Žinodama, kad be jų pačių niekam nerūpi. Todėl daugelis tiesiog neina balsuoti. O tie, kurie ateina… Argi jūs, ką nors išvadinę viešai kvailiais, runkeliais, galite tikėtis, kad jie balsuos už jus?

Juolab, kad sveiko proto nepraradusiam, tvirtai stovinčiam ant žemės, žmogui šiandieninės politinės aktualijos primena cirką. Norėtųsi rašyti „be pinigų“, bet deja, už mūsų visų pinigus. Pirmiausia, tas Žemaitaitis. Sisteminės politinės jėgos su juo elgėsi kaip kvaila boba su savo netikusiu vyru. Pirmiausia apibėgo visą kaimą skalambydamos, koks Žemaitaitis baisus ir blogas. Kad jau su juo daugiau niekada gyvenime. O dabar kaimynai pečiais gūžčioja, niūniuodami dainą „jūs baratės, rokuojatės, kai niekas nemato, bučiuojatės“. Nes be Žemaitaičio vyriausybė – niekaip. Bet kokia stabili, o ne politikų ir influenserių galvose mirganti vaivorykštinė, vyriausybė. Vyriausybė, kuri bent jau bandytų kažkaip įgyvendinti savo idėjas, o ne griūtų pūstelėta menkiausio politinio vėjo. Kuri ne atsėdėtų ketverius metus, o bent kažką nuveiktų. Ir, o taip, mielieji mūsų politikai, politologai, žurnalistai, influenseriai – būtent jūsų pastangų dėka šiandien Žemaitaitis atsidūrė Seime. Tokia rinkėjų valia. Ir, užuot klausus, kas pas juos galvoje, klausimą reiktų užduoti sau: kodėl vietoj tokių gerų, darbščių, baltučių ir pūkuotų be jokių kliaudų, pasirinko va šitą? Kas nutiko, kad vietoj tokių progresyvių ir provakarietiškų pasirinko tokį? Ech jūs, politikos fariziejai, svetimose akyse krapštantys šiaudelius ir demonstratyviai ignoruojantys rąstus savosiose…

Visuomenė šias batalijas stebi apšalusi. Apie bajerį su Blinkevičiūte nei juoktis, nei verkti nebesinori. Ypač, kai tą bajerį pudlavoja vis dar valdančiųjų įtakotukai. Apgavo rinkėjus, matote. Pavyzdžiui, manęs ponia Blinkevičiūtė neapgavo. Nes jau nuo Europarlamento rinkimų net kvailam buvo aišku, kad ji premjere nebus. Ji tą aiškiai parodė. Taip, neįvardino, nepasakė. Bet politikoje daug kas neįvardijama ir nepasakoma. Bet savaime suprantama. Jei tik norima suprasti. Be to, dėl apgavystės pūkus kelti gali tik tie, kurie už ją balsavo. Nebalsavusių apgauti negalėjo.

O kur dar tęvi valdančiųjų balseliai ir laiškai užsienio šalims apie vargšą Žemaitaitį. Bėda ta, kad tie laiškai ne apie Žemaitaitį. O apie mūsų valstybę. Apie mūsų politikus. Kurie, užsirovę ant visuomenės, gavo į kailį ir dabar bėga skųstis. Primenu: jei ne jūsų ketverių metų nuoseklios pastangos kiršinti visuomenę, Žemaitaičio nebūtų. Jei ne jūsų nemokama reklama, bandant nupiešti kuo juodesnį velnią, jo politikoje nebūtų. Nes visas šitas šaršalas liudija viena – negebėjimą susitaikyti su pralaimėjimu. Taikiai ir oriai priimti piliečių valią ir jai paklusti. Kažkokio stipresnio arbitro paiešką: kaip komunistai rašė laiškus į Smolnį, taip dabar idėjiniai jų įpėdiniai mano: paskambinsiu į Briuselį, Vašingtoną ir tau, Žemaitaiti, parodys. Neparodys. Pasaulis dabar turi didesnių bėdų. O su Žemaitaičiu tvarkytis teks patiems. Kažkaip.

Ir Žemaitaičio antisemitiniai buitinio lygio nusišnekėjimai nė iš tolo neprilygsta tam, kas dėjosi prieš savaitę Amsterdame. Be to, antisemitizmas Lietuvoje, kaip ir Baltijos jūros užterštumas, klimato kaita ar kitos panašios problemos, ačiū bendram mūsų ir judėjų Dievui, yra hipotetinės. Nes mūsų šalyje nepuldinėjamos sinagogos ir žydų mokyklos (atvirkščiai, tokia mokykla labai vertinama), žmogus su Izraelio vėliava ar dėvėdamas kipą gali ramiausiai vaikštinėti gatvėmis. Nes didmiesčių aikštėse įžiebiama septynšakė žvakė. Ir skaičiuotė apie pagaliuką yra tik kvaila skaičiuotė. Kurią kita karta, tikėkimės, pamirš. Ir terorizmą Hamas pavidalu čia remia tik menka saujelė. Tą žino ir užsienio politikai, ir diplomatai, ir žiniasklaida. Tačiau nereikia vardan noro vietinį politiką sumėžti politinėje arenoje, antisemitizmo kurstyti. Nes įplieksto ir vis kruopščiai pakurstomo konflikto pasekmes (atsižvelgiant į pastarųjų metų imigracinę politiką) suvaldyti bus labai sunku. Ir už tų pasekmių bus net ne Lietuvos, kaip civilizuotos šalies įvaizdis. Bus žmonių likimai. Lygiai taip pat ir politikams (net rašinėjantiems į snukiaknygę naktį ir netgi pasivaišinusiems) reiktų atminti, kad vieną tautą kaltinti dėl visų pasaulio bėdų yra, labai švelniai tariant, kvaila.

Mūsų benueinančių valdančiųjų elgesys rodo, kad demokratija jiems nėra nei savaime suprantama, nei vertybė. Pripažinus pralaimėjimą nueiti oriai nuo scenos reikia gebėti. Pripažinti savo klaidas reikia gebėti. O ne dangstytis „nežinau, kas buvo rinkėjų galvose“. Ir valstybės interesus pagaliau išmokti vertinti labiau, nei asmenines ambicijas. Nes politinės jėgos polinkį į autoritarizmą pirmiausia liudija jos negebėjimas oriai užleisti valdžią kitiems. Ir kai kurių Konstitucijos sargų, (kaip netikėta) tapusių politikais, priminimai apie konstitucinę teisę sukilti, kai nauja valdžia dar nepriėmė nė vieno sprendimo, atrodo labai negražiai. Metas mokytis susitaikyti, kad išrinko „ne tuos“.

Antra, reikia suvokti, kad ketveri metai be dosnių valdžios teikiamų galimybių reiškia ir ketverius metus… eterio tylos. Nes influenseriai ir politikos propagandininkai paprasčiausiai nori valgyti. O dirbti su pralaimėjusiais… – toks jau šiaip sau, sakyčiau, malonumas. Ir nupirkta ištikimybė galioja tik iki tol, kol kiti nepasiūlo daugiau.

Trečia, kad ir kaip ten dejuotų užsienio žiniasklaida ar diplomatai, valdžią Lietuvoje renka ne jie. Ir tie neva siaubingi neva įtakingų užsienio portalų straipsniai yra tik vienadienės kregždės. Nei pasauliui baisiai rūpi Žemaitaitis, nei konservatorių ir jų aplinkos griaudūs verksmai. Nesolidžiai šioje situacijoje atrodo mūsų valstybė. Ir jos vaikų darželio lygio politikai-skundaliai.