Vienas įdomiausių mokyklinių matematikos darbų yra prastinti trupmenas. Iš reiškinio, užimančio vos ne visą sąsiuvinio eilutę po kelių ar keliolikos veiksmų lieka paprastas, vos kelių raidžių ir skaičių derinys. Trupmenų prastinimas, kaip ir istorijos mokymasis ne testukais, leidžia įžvelgti tam tikrus dėsningumus ir panašumus sudėtinguose reiškiniuose, tuos dėsningumus jungti, bendravardiklinti ir galop spręsti. Deja, visuomenė nemėgsta matematikos ir istorijos. Vienos apskritai nemoka, kitą nučiulpė iki testų lygio. Todėl ir problemas sprendžia ne jas prastindami, mažindami, o prikurdami naujų. Kol galop, kaip medicinoje ir švietime, jau reikia pripažinti akivaizdžią tiesą: reformų formulės tapo tokiomis sudėtingomis, kad jose nebematome nei pradžios, nei pabaigos. Ką jau kalbėti apie esmę. Ir sprendžiame ne prastidami jas, o prijungdami dar vieną kitą daugianarį, tuo pačiu pamiršdami juos bent jau subendravardiklinti. Kai reiškinys pasidaro pernelyg sudėtingas, jis tampa imitatorių veiklos terpe.
Prieš pradėdami kalbėti apie šalies problemas, kai kuriuos dalykus išskirstykime pagal panašumus, kaip muses ir kotletus. Šiuolaikinė Lietuvos politika – sau, problemos – sau. Tai du skirtingi ir tarpusavyje nesusiję reiškiniai. Kodėl? Juk valdžia ir skirta tam, kad problemas spręstų. Tik ar jūs tuo tikite?
Štai apžvalgininkas Vidas Rachlevičius drįso parašyti, kad vyriausybės ant Lietuvos nėra. Kad sukils visi penkiasdešimt komentatorių (viename pagrindinių naujienų portalų!) autorių dergti. Esą jis ir ne apžvalgininkas suvis, tik laikrodžių pardavėjas. Na ir kiti argumentai ad hominem, pavyzdžiui, epizodinis bendradarbiavimas su advokatu Ignu Vėgėle. O štai apie problemą, kurią kėlė apžvalgininkas, ir kuri jau net aklam yra akivaizdi, nė žodžio. Nes o kam? Pas mus save edukuotais laikantys kitokių argumentų, be ad hominem, ir neišgimdo.
Jau akivaizdu, kad švietimo ir medicinos srityse nusireformavom velniai žino, kur. Ministerijos, tarnybos, jas aplipę VšĮ. Visi dirba ir mintija, atlyginimus gauna. O situacija – nė iš vietos. Bet kokią problemą bandome spręsti iškeldami lozungus. Štai ir oficialūs portalai teigia, kad trečiuose! karo Ukrainoje metuose savivaldybės (nors jose pasikeitė ištisos tarnautojų kartos, dabar ten valdininkai atrinkinėjami psichologinių ir visokių kitokių testų dėka) priedangų klausimą sprendžia nuo sovietmečio žinomu metodu – prirašinėjimu. O ką, svarbu, kad dokumentuose gerai būtų. O kad realybėje…
Kam ta realybė, jei žmogus kategoriškai atsisako savo protu suvokti aplinką. Jam duok SMS žinutes apie audrą, apie visuomenės audras – penkiais štempeliais patvirtintas ir ideologiškai teisingas visuomenės apklausas. Ar tai jums miglotai neprimena „99,9 proc. rinkėjų balsavo už komunistų partijos ir nepartinių bloką“. Ir px, kad prigėrusi komisija balsadėžę su penkiais ten įmestais biuleteniais pametė kažkur pakeliui iš Klumpiabalių į Skystasniurgliškį.
Jei apskritai nesusitvarkome su švietimu, jei ministrė, likus savaitei iki mokslo metų pradžios, ramiu veidu sako: „Vadovėlių nėra ir nebus“, tai mes ne tą problemą sprendžiame. Įtraukusis ugdymas – štai mūsų švietimo alfa ir omega, kurį mirk gyvenk reikia forsuoti. Nes vadovėlius parašyti, tai, dovanokit, ne lozungą ant transparanto numaliavot. Ir apskritai, koks skirtumas, ko, kiek ir kaip tuos vaikus moko. Svarbu, kad akių į dangų nepakeldami dar SMS tebemoka skaityt. Jei negavo SMS – audros nebus. Atšaukė, matote, Dievulis renginį. Paskui sėdi kelias dienas be elektros. Ir kaip gi čia taip, iš anksto neįspėję ėmė ir pradėjo medžius verst ir danguje žaibuot.
Štai prieš kelias dienas televizija per žinias rodė latvių susirūpinimą „Rail Baltica“ projektu, kuris išbrango… penkiskart. Ir, kaip suprantate, nelabai kaip juda į priekį. O kam jam judėt? Juk jei projektas pasibaigs, užsilenks visos tvarios šėryklos. Vėl gi grįžtam į sovietmetį. Žinot, ką daryt, jei važiuot reikia, o bėgių dar nenutiesė? Pusė keleivių linguoja vagoną, o likę sėdi jame, jausdamiesi, kad važiuoja. Lygiai ir čia: jei traukinys, projektas iš tiesų važiuotų, niekam nebūtų reikalingi stovinčio vagono judintojai, pasakojantys kaip efektyviai ir tvariai, moderniai ir šiuolaikiškai, inovatyviai ir… Įsisavinami pinigai. Ir kuo ilgiau projektas tęsis, tuo daugiau ir sėkmingiau jų bus įsisavinta. Tuo daugiau oro virpintojų ir vagonų judintojų bus įdarbinta, tuo daugiau jų pirks kartonbučius, važinės lizinginiais kibiriukais ir aiškins, kaip jums gyventi. O jūs, dirbantieji, ir toliau būsite durniai. Kuriems šie progresyvūs veltėdžiai, darbo metu knisdami feisbukus aiškins, kad jūs esate idiotai, vatnykai, plokščiažemiai ir apskritai nemokate gyventi. Nes jei jūs nemanote, kad nieko neveikianti Vyriausybė yra didžiausias gėris ant Lietuvos, tai ne ji, o jūs tautos priešas. Nors sveikas protas kalba: nesvarbu, kokios politinės pakraipos yra Vyriausybė, bet jei ji nedirba, ji ne tik kad naudos neduoda, ji – kenkia.
Tol, kol šito nesuprasime, tol „Rail Baltic“, Nacionalinio stadiono ir kitų superinovatyvių projektų pabaigos dar ilgai nematysim. Nors latviai jau organizuoja tyrimų komisijas. Jau pradeda reikalauti šiokios tokios ataskaitos.
Dar vienas raudonas signalas yra tai, kad iki Seimo rinkimų nebeliko ir poros mėnesių, o diskusijos apie tai, kokia ketverius artimiausius metus turi būti Lietuvos politika, nė neprasidėjo. Tai liudija viena: nei politikai turi ką pasakyti, nei visuomenė nori juos girdėti. Ministrės pareiškimas, kad likus savaitei iki mokslo metų pradžios nėra vadovėlių, dar prieš gerus dvylika metų būtų įplieskęs politinę audrą. Didesnio skanėsto politiniams oponentams nė negalima pamėtėti. O dabar – tylumos. Pedagogai, kitados dėl menkesnių problemų lipę pro langus, dabar tyli. Įdomu, kodėl? Gal todėl, kad aukšumose ir platumose seniai viskas atmatuota, pasverta ir padalinta.
Jei jau tokios problemos nutylimos, tai apie ką apskritai tada bekalbėti? Apie šviesią ateitį SMS žinutėse? Apie 2050-ųjų Lietuvos strategiją popieriuje? Ar dar ilgai judinsime Lietuvos politikos traukinį, apsimesdami, kad jis važiuoja?
Bijau būti blogu pranašu, bet įtariu, kad būsimoji Seimo ketverių metų kadencija bus paskutinė apyramė. Jei nesugebama veikti taikos metais, spręsti paprasčiausių užduočių, tai kas bus tada, kai ištiks kokia nelaimė? Visuomenė, neįpratusi kliautis savo galva, laukdama SMS žinučių ir inpupluencerių „visos tavo mintys“ ir kitų įgarsintojų nurodymų, tiesiog dairysis, kur jie staiga prapuolė. Negi manote, kad politikai, kurie elementarių klausimų, tokių, kaip priedangų paruošimas karo akivaizdoje ar vadovėlių parengimas mokslo metams, nesugebantys išspręsti, sugebės kažką daugiau?
Tie dalykai, už kuriuos prieš dešimtmetį politikus būtų kalę prie sienos, dabar atrodo kasdieniai ir normalūs.
Valstybė stoja. Tie dalykai, už kuriuos prieš dešimtmetį politikus būtų kalę prie sienos, dabar atrodo kasdieniai ir normalūs. Tai liudija ne tik iki plintuso nužemintas vertinimo karteles. Tai rodo, kad visuomenei neberūpi, kokios yra viešosios paslaugos. Neberūpi ir tai, kad be vadovėlių mokyti vaikai bus tie patys vagonų judintojai. Nes jokio kito darbo tokiems beraščiams veltėdžiams patikėti nebus įmanoma. Tai jie, virš galvų švilpiant aviacinėms bomboms lauks SMS žinučių, kur slėptis. Nes jie tokie. Mes tokiais juos padarėme. Savo tylėjimu, abejingumu.
Tai mes tylime, kai vietoj to, kad spręstų jaunų šeimų aprūpinimo būstu problemą, ministrė žada… jaunų šeimų aprūpinimo būstu strategiją. Ir niekas neklausia ministrės, kaip ji ketina šią strategiją pasikloti, užsikloti, ir po ja supti vaikus. Nes strategija nereiškia būsto. Tai tuščias popiergalis, kurį parašys vagonų judintojai. Kuriems bus užmokėtas valandinis atlyginimas už vienus-kitus intensyvaus rašymo metus. O jūs kaip ėmėte milžiniškus kreditus, taip ir imsite. Nes nevažiuojantys vagonai patys nepasijudins.
Jie net nesupranta, kurios funkcijos yra esminės. Jiems viskas vienodai nesvarbu.
Jūs kaip ausimis lapsėjote, taip ir lapsėsite, kai vizito pas traumatologą lauksite keturis mėnesius, o prireikus ginekologo, varysite po 60–80 km. Nes vagonų judintojai ir toliau kurs sveikatos apsaugos, švietimo sistemų pertvarkos strategijas. Toliau skaičiuos nesamas priedangas. Vyks konferencijos ir spaudos konferencijos, mokymai, plėsis etatai ir ministerijas aplipusių traukinių judintojų, pardon, VšĮ tinklas. Liaudis, nesulaukdama SMS žinučių su perspėjimais, šoks ir dainuos. Visi bus labai užsiėmę. Kol vieną labai negražią dieną valstybę ištiks kolapsas. Nes niekam ten, aukštai, galintiems priimti sprendimus, ji neberūpi. Jie pasiklydo savo trupmenose, vizijose ir strategijose. Jie nori visko ir iš karto, nesuvokdami, kad turimais resursais jie nebegali užtikrinti net esminių funkcijų. Ir ne dėl to, kad neturi tiek resursų. Jie net nesupranta, kurios funkcijos yra esminės. Jiems viskas vienodai nesvarbu.
Puikus straipsnis apie mūsų Lietuvos, valstybės traukinio, taip pat ir ES riedėjimą prarajos link… tik prarajos nebus nes vairą perims tie, kurie sugeba vairuoti, tik šie vairininkai jau bus ne europiečiai… nors teks dar šiek tiek palaukti.
viskas – ir tekstas ir komentarai – bjauri tiesa 🙁 🙁 🙁
Puikios įžvalgos. Diskusija tik „ad homine”. Darbai tik forumai, pristatymi ir popierinė lyderystė. Visi rodiklių pasiekimų laikotarpiai naujai vyriausybei. O nauja ” jau sutarta” vyriausybė kaltins senają. Ką rinkome tą ir turime. Galime tik „pasidžiaugti”, kad pas Vakarų civilizacijos valstybes ne geriau o kai kuriuose išvardintos blogybės dar didesnės ir jos ritasi link katastrofų dar greičiau.
Atrodo kiniečiai sako: kuo daugiau vyksta pokyčių, tuo didesnė tikimybė, kad viskas liks po senovei. Lietuviai greit suprato, kad pokyčiai -tai pinigai. O pinigai yra svarbiau už viską. Todėl projektai, reformos, pertvarkymai, reorganizacijos yra svarbiausia ir visiškai nesvarbu jų turinys. Viskas vainikuojama-kadrais, o kadrai „labiau patyrę” ir patikimi. Dar niekada Lietuva nebuvo tokia morališkai sužlugdyta ,nemokšiška ir be jokių ateities perpektyvų.Atsirado „naujieji” koloborantai, kurie yra daug blogesni už buvusius.