Grožis čia puoselėtas visada
Kupiškio rajono Adomynės gyvenvietė savo kruopščiai išpuoselėta aplinka garsėja nuo seno. Dar tarybiniais laikais, 1987-aisiais, ji buvo pripažinta viena iš gražiausiai tvarkomų gyvenviečių visoje SSSR. Aišku, nuo to laiko daug vandens nutekėjo, tačiau šio krašto gyventojų tradicijos, skirtos gimtinės patrauklumui išsaugoti, niekada nenustojo gyvavusios. Ne veltui Adomynė prieš trejus metus buvo paskelbta mažąja Lietuvos kultūros sostine. O kai šis garbingas vardas jai buvo suteiktas, gyvenvietė, ir taip nestokojusi svečių, sulaukė tikrai didelio Lietuvos gyventojų (ir ne tik jų!) susidomėjimo. Kuo gi traukia turistus šis kraštas ir ką jiems gali parodyti svetingi vietos bendruomenės nariai?
„Prašome, ponuliai, į svečius!” –
plačiai šypsosi prie istorinio Adomynės dvaro atvykėlius pasitinkantys jo šeimininkai – dvarininkai ir jų tarnai. Teatralizuota programa – tik vienas iš renginių, kuriais turistus džiugina vietos bendruomenės nariai. Tačiau koks renginys bebūtų, atvykusieji pirmiausia supažindinami su pagrindine gyvenvietės puošmena – jos dvaru, dabar naujai pritaikytu krašto praeičiai pažinti…
O šio dvaro istorija, skaičiuojanti šimtmečius, margų margiausia. Kažkada, dar XVI amžiuje, jis priklausė Lietuvoje žinomai Pliaterių giminei, bet dvarą valdęs Adomas Pliateris, kažkaip nevykusiai šeimininkaudamas, sugebėjo prisidaryti skolų ir buvo priverstas savo valdas perleisti Jonui Žurauskiui. Šis ponas buvęs itin žiaurus, labai engęs jam dirbusius žmones, taigi visi jo nekentę. Tačiau dabar stūksantys dvaro rūmai buvo pastatyti būtent jo iniciatyva. Vėliau, Jonui Žurauskiui mirus, dvarą tvarkė jo bendravardis giminaitis, silpnai išmanęs ūkio reikalus. Galiausiai dvarą įsigijo paskutinysis jo savininkas Adomas Vilėniškis, buvęs teisingas valstiečiams, fundavęs vietos bažnyčios statybą, įsteigęs pašto skyrių, vartotojų bendrovės krautuvėlę ir daręs kitus gerus darbus. Jo garbei ir kaimas Adomyne buvęs pavadintas.
Tarybiniais laikais dvare veikė kolūkio raštinė, parduotuvė, jame buvusiuose butuose gyveno žmonės, ir per tą laiką dvaro pastatai gerokai nušiuro. Medinis architektūros paminklas atgijo vietos bendruomenės iniciatyva jau nepriklausomybės laikais. Restauratoriai džiaugėsi, kad išliko laiko nesudarkyta L raidės dvaro pastatų forma bei vidaus išplanavimas. Tebestovi dvaro prieangis su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabartinis skardinis stogas kadaise buvo dengtas malksnomis. Naujam gyvenimui specialistai prikėlė kelias senąsias koklines krosnis, duonkepę, sutvarkė medinius langus su įspūdingomis langinėmis, filingines duris su metaliniais apkaustais, išsaugojo išlikusias parketo dalis, atsivėrusias freskas. Antrame dvaro aukšte buvo palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose kadaise miegodavo į dvarą atvykę svečiai. Viename iš dvaro kambarių net koplyčia buvo įrengta, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.
Autentiškų dalykų – išlikusių senojo dekoro elementų, originalių senovinių koklinių krosnių, senovinio ąžuolinio parketo adomyniečiams gali pavydėti ne vienas dvaras. Žinoma, krosnimis dabar pastatas nešildomas, jis apkūrenamas elektra. Buvo restauruotas net dvaro rūsys, kur dvarininkai laikydavo vyną, varydavo spiritą. Dvaro sodybos kompleksui priklausė ir sodas su parku, upeliu ir tvenkiniu. Šalia dvaro rūmų esantis tvenkinys dabar išvalytas, o jo pakrantėse plytintis parkas gražiai tvarkomas. Naujai atgimusiame dvaro pastate atsirado vietos bendruomenės susibūrimams ir renginiams, kultūros centrui ir nedideliam muziejėliui, supažindinančiam lankytojus su senoviniais buities reikmenimis.
Kadangi dvare buvusių autentiškų daiktų beveik nebeliko (išskyrus vieną staliuką, krapylą ir užuolaidos kutą), senovinių daiktų į muziejų atnešė patys apylinkės gyventojai. Kitą dalį jų pavyko surinkti, su mokiniais išsirengus į etnografines ekspedicijas. Kiekvienas čia saugomas eksponatas turi savą istoriją, kurią mielai pasakoja svečius po dvarą vedžiojantys šeimininkai. Jie būtinai pabrėžia, jog sudėtingo plano dviaukštis Adomynės dvaro pastatas yra gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys, ko gero, pastatytas vietos meistrų rankomis.
Edukacinės programos – naujai užgimstančių tradicijų dalis
Adomynės kaimo bendruomenė – sutelkta kaip reta. Neveltui ji yra pelniusi garbingą nominaciją „Kam kaime gyventi gera“ ir nominaciją „Darniausia bendruomenė“. Adomyniškiai ne tik rūpinasi kasdieniais gyvenimiškais vietos žmonių reikalais – jie dar ir itin stengiasi, kad kaime gyvuotų gražios kultūrinės tradicijos, į užmarštį nenugrimztų šio krašto istorija, būtų palaikomi gražūs ryšiai su iš čia kilusiais žmonėmis. Dabar daugelis Lietuvos gyventojų yra tiesiog „atradę“ Adomynę, jos šventes ir kitus įdomius renginius.
Į minėtąjį dvarą, virtusį kultūros centru, nuolat atvyksta įvairiausi atlikėjai, čia skamba „Poezijos pavasarėlio“ eilės, organizuojami folkloro festivaliai, dailininkų ir medžio drožėjų plenerai, meno kūrinių ir karpinių meistrų darbų parodos. Atvykusius svečius šiltai pasitinka vietos etnografinis ansamblis „Jara“, gyvuojantis jau daugelį metų. Bendruomenė atgaivino nuo seno Adomynėje gyvavusį „Antaninių pakermošį“, ir jis jau tapo puikia proga visiems šio krašto gyventojams (ir esamiems, ir jau gyvenantiems kitur)susiburti, išėjus iš bažnyčios po šv. Antano atlaidų… Bendruomenė organizuoja „Antaninių pakermošio“ koncertus, įvairias atrakcijas vaikams ir suaugusiesiems.
Labai mėgiama visų adomyniškių ir jų svečių yra ir Netradicinio sūrio šventė. Kokių tik sūrių nemoka suspausti vietos šeimininkės: ir šviežių, ir ilgai brandintų, ir džiovintų; su įvairiomis žolelėmis, kmynais, saldžiais priedais! Vietos gyventojai ne tik labai vaišingi – jie puoselėja savitas kulinarines tradicijas, garsas apie kurias yra pasklidęs labai plačiai. Pavyzdžiui, apie čia kepamas vadinamąsias „pagrabines bandeles“ dabar kalba visa Lietuva.
Lietuvos kulinarinio paveldo produktas
Taip, būtent šios bandelės turi oficialų šio paveldo sertifikatą. Mat Adomynėje jos kepamos jau labai seniai – maždaug pusantro šimto metų. Gal ką nors ir glumina toks jų pavadinimas, bet jis susiklostė istoriškai, o autentiškus dalykus vadinti kitaip būtų…na, tiesiog nesolidu. Šių bandelių receptas, atkeliavęs iš gilios praeities, buvo perduodamas iš kartos į kartą, tad nekeista, kad išliko populiarus iki šių dienų. O „pagrabinėmis“ jos vadintos todėl, kad jomis buvo vaišinama per laidotuves, vietos gyventojų vadintomis pagrabu. Anksčiau, kai į paskutinę kelionę velionį išlydėdavo visas kaimas, per gedulingą vakarienę irgi reikėdavo pamaitinti gausų žmonių būrį. Pinigų saujomis nežarstantiems mirusiojo giminaičiams tokios bandelės būdavo tikras išganymas – ir nebrangu, ir sotu. Kepdavo „pagrabines“ su mėsos, grybų, daržovių įdarais, apipildavo atitinkamu padažu ir dar karštas patiekdavo į stalą. Taigi jos valgomos kaip antrasis patiekalas.
Į Adomynės dvarą atkeliaujantys ir edukacinėse programose dalyvaujantys svečiai ne vien jų paragauja, bet ir patys jų gaminti pasimoko. Visam mokymosi procesui vadovaujančios šeimininkės dažniausiai jas gamina su varškės įdaru, o į stalą patiekia, apipiltas saldžiu padažu. Patirtis parodė, jog tokių desertinių vaišių lankytojai pageidauja dažniausiai. Edukacinė programa „Smagu širdžiai, gardu pilvui“ yra itin populiari. Jos metu lankytojai ne tik pasimėgauja „pagrabinėmis bandelėmis“, ypatingu Adomynės ponų viralu ir gėrimais, bet ir susipažįsta su įdomia dvaro istorija, senaisiais jo šeimininkais ir jų gyvenimu. Tradiciškai vakarojama su etnografinio ansamblio „Jara“ nariais, pateikiančiais svečiams autentiškų kupiškėnų dainų, šokių, ratelių, mįslių ir minklių pynę.
Kita itin populiari edukacinė programa vadinasi „Adomynės lobio ieškojimas“. Ji daugiausia skiriama moksleiviams, kuriems papasakojama, jog restauruojant Adomynės dvarą, buvo rastas lobis – puodas su sidabrinėmis monetomis. Manoma, kad surasti tikrai ne visi ponų paslėpti turtai, taigi atvykusiesiems siūloma jų pabandyti paieškoti. O beieškodamas jaunimas daug įdomaus sužino apie dvaro istoriją, senuosius dvarponius ir jų pomėgius, išvysta puikią medinę architektūrą, na, ir, žinoma, įveikia daugybę smagių užduočių, kurios jį priartina prie pagrindinio tikslo – didžiojo Adomynės lobio. Jis, žinoma, surandamas, ir kiekvienąsyk – vis kitoks.
Taigi bendruomenė sėkmingai įgyvendina pagrindinį tikslą, kurio vardan ir buvo įkurta: puoselėti ir gražinti gimtąjį kaimą ir puikiai reprezentuoti Kupiškio krašto istorinį, kultūrinį ir kulinarinį paveldą. Adomynė dabar yra vienas iš žinomiausių Lietuvos kaimų, kurį labai mielai lanko tiek Lietuvos žmonės, tiek ir svetimtaučiai. Per dvidešimt gyvavimo metų kaimo entuziastams pavyko įgyvendinti daugybę projektų, neleidusių nugrimzti į praeitį senovės tradicijoms ir sutelkusių kraštiečius. O kai šia linkme einama – kasdienybės nuoboduliui vietos tikrai nebelieka.
Ritos Pilipavičiūtės nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
