I dalis ČIA
Norint širdimi pajusti, kas yra Mažoji Lietuva, būtinai privalu apsilankyti Bitėnuose. Tai – prie Rambyno kalno dešiniajame Nemuno krante esanti gyvenvietė, palikusi gilų pėdsaką lietuvių tautos istorijoje. Būtent čia gimė Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu steigęs spaustuves Ragainėje, Tižėje, Bitėnuose ir organizavęs nelegalių lietuviškų knygų gabenimą į Didžiąją Lietuvą. Jis buvo vienas iš lietuvininkų kultūros draugijos „Birutė“ steigėjų ir Tilžės akto signatarų, žurnalų „Aušra“ ir „Varpas“ leidėjų bei platintojų. Bitėnuose veikusi M.Jankaus spaustuvė dabar yra virtusi muziejumi. Jame eksponuojama ne tik buvusios spaustuvės įranga, bet ir čia išleisti senosios periodinės spaudos, laiškų, knygų rinkiniai, XIX – XX a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojų buitį atskleidžiantys buities apyvokos daiktai, darbo įrankiai. Esama ir M. Jankaus asmeninių daiktų bei dokumentų.
Nelengvai kūrėsi šis muziejus. Pirmoji M. Jankui skirta ekspozicija juk buvo ne čia, ji glaudėsi Bitėnų pradinėje mokykloje, viename kukliame kambarėlyje. Dar gūdžiu sovietmečiu ją buvo sukūrę tikri tautos istorinio – kultūrinio palikimo išsaugojimo entuziastai: Domas Kaunas, Birutė Žemgulienė, Ieva Labutytė – Vanagienė, Bernardas Aleknavičius. Sovietų valdžia kažin ar būtų pritarusi tokiems grynu „tautiškumu“ dvelkiantiems veiksmams, tačiau buvo vienas eksponatas, užkirtęs kelią visiems jos draudimams. Tai – M. Jankaus spaustuvėje išspausdintas Komunistų partijos manifestas, pakliuvęs tarp kitų spaudinių. Būtent dėl jo muziejus ir nebuvo uždarytas.
Per Antrąjį pasaulinį karą M. Jankaus spaustuvės pastatas buvo sunaikintas ir iš naujo atgimė tiktai 1998-aisiais, o po metų čia ir buvo perkelti visi mokykloje buvę eksponatai. Apie kiekvieną iš jų itin iškalbingai mums pasakojo tikra Bitėnų krašto istorijos žinovė, daugelio kultūros renginių organizatorė, muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė.
Tai šios veiklios moters ir jai talkinančių vietos entuziastų dėka į Bitėnus kasmet sukviečiamas būrys dailininkų. Tradicinio plenero metu gimę kūriniai papildo paveikslų galeriją po atviru dangumi, puošiančią M. Jankaus muziejaus aplinką. Idėja sukurti Mažosios Lietuvos paveikslų sodą prieš keliolika metų kilo vietos kultūros entuziastui Eugenijui Skipičiui, jai šiltai pritarė Pagėgių savivaldybėje dirbantys žmonės bei vietos verslininkai. Dailės kūriniais lankytojai dabar gali grožėtis ištisus metus.
„Spindulys esmi begalinės šviesos“
Prieš kelerius metus netoli muziejaus pastato iškilo naujas statinys – iš naujo pagal išlikusias senovines fotografijas ir vietos žmonių pasakojimus atstatyta klėtis. Joje įrengtas edukacijos centras, kuriame nagrinėjamos knygos istorijos, spaudos, knygnešystės ir knygrišybos temos, taip pat veikia erdvi parodų salė. Kai čia lankiausi, joje buvo surengta fotografo Eugenijaus Skipičio fotografijų paroda „Trisdešimt penkios akimirkos“. Joje užfiksuoti svarbūs muziejaus gyvenimo įvykiai.
Na ir, žinoma, iš Bitėnų negalima išvažiuoti, neapsilankius Užbičių kapinaitėse. Tai – tikras Mažosios Lietuvos panteonas, amžinojo poilsio priglaudęs daugelį iškiliausių šio krašto žmonių.
Čia stovi kenotafai, skirti Martyno Mažvydo ir Liudviko Martyno Rėzos atminimui, pastatyti krikštai, skirti Tilžės akto signatarams ir spaustuvininkui Enziui Jagomastui. Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus mirė 1946-aisiais Vokietijoje; o jo palaikai po daugelio dešimtmečių buvo iškilmingai atvežti ir palaidoti čia, greta šeimos narių. Bitėnų kapinaičių žemė priglaudė ir perlaidotus Vydūno palaikus. Čia ilsisi šio krašto patriotai Valteris Kristupas Banaitis, Elena Grigolaitytė – Kondratavičienė, Valteris Didžys, Jonas Vanagaitis, Aleksandras Žvinakis ir kt.
Užbičių kapinaitės paženklintos ne tik išskirtine istorine žyme, bet dar ir yra reto grožio. Aukštame Nemuno krante, tarp Bitėnų kaimo ir Rambyno kalno plytinčios, traukia dėmesį savo tvarkingu išplanavimu, rūpestingai prižiūrimais kapais bei įspūdingais ažūriniais kaldinto metalo vartais, virš kurių kabo plieninė lentelė su užrašu „Spindulys esmi begalinės šviesos“.
Į gyvenimą tvirtai įėjusios tradicijos
Rugpjūčio 7-oji – Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus gimimo diena – kasmet tradiciškai pažymima iškilminga sueiga. Tai – puiki proga prisiminti Mažosios Lietuvos istoriją, pasiklausyti rengiamos mokslinės konferencijos metu skaitomų įdomiausių pranešimų, susipažinti su naujais menininkų darbais, papildančiais paveikslų galeriją po atviru dangumi. Čia, šiame paveikslų sode, visuomet vyksta iškilmingas koncertas. Vietos gyventojai itin laukia šios gražios šventės. Iš daugelio atminties dar nebūna išblėsę ir Tarptautinės muziejų nakties, irgi rengiamos Martyno Jankaus muziejaus kieme, prisiminimai. Liepsnojant fakelų ugniai bei mirgant daugybės žvakių liepsnelėms, taip malonu būna klausytis muzikos, eilių, sekti aktorių vaidybą…
Gaivinti ir puoselėti praeities kultūrinį palikimą, kurti naujas turiningas šventes – graži Pagėgių krašto gyventojų tradicija. Unikalūs tie susiėmimai būna, išradingi, neveltui šitiek žiūrovų (ir dalyvių) iš visų šalies kampelių sutraukia. Štai kad ir tradicinė rudens šventė „Pagėgiai laiko labirintuose“. Kasmet vis kitokia, mat kiekvienąsyk skelbiama šventės tema nesikartoja, o pagal ją ir atitinkamai apsirengti reikia, ir reikiama atributika pasirūpinti. Puiki proga pasidžiaugti tuo, ką per vasarą užauginai.
Savotišku metų triūso apvainikavimu yra ir kasmet lapkričio 12 – ąją vykstantys Žąsų turgūs. Tai – senos tradicijos tąsa: kažkada per lapkritinę šventojo Martyno dieną, kuri laikyta ganiavos pabaiga, samdiniai būdavo apdovanojami gyva žąsimi, ir krosnyje čirškėdavo šis kepamas paukštis. Taigi, sulaukę šio meto, žmonės skubės į Stoniškių gyvenvietę, kur vyksta Žąsų turgūs, kur galima pasivaišinti piemenėlių kiaušiniene bei gilių kava, o loterijos metu laimėti gyvą žąselę.
Po Nemuną – laivu
Rambyno kalno papėdėje įrengta prieplauka, skirta turistiniam laivui, iš Bitėnų keliautojus plukdančiam į Panemunę. Kažkada šiuo vandens keliu traukdavo skalviai, kryžiuočiai, o dabar jis yra itin mėgstamas turistų. Nuo pavasario iki rudens čia kursuoja keliautojų pilnas laivas „Skalva“.
Vietiniai gidai būtinai atkreips dėmesį į vietoves, pro kurias praplaukiama, žvilgsnį maloniai glostys atsiveriantys žali upės krantai, apaugę išlakiais medžiais ir vešliomis pievomis. Maršrutas itin populiarus: stojus geriems orams, iškylauti Nemunu vyksta bičiulių kompanijos, įvairias įmonių šventes minintys darboviečių kolektyvai, vestuvininkai ar sukaktuvininkai… Atsižvelgiant į užsakovų norus, numatoma kelionės trukmė ir maršrutas, keliautojams dar sykį primenama, kad neužmirštų su savimi pasiimti asmens dokumentų, juk čia – pasienio su Rusija zona.
Natūralios gamtos ir vandens sporto mėgėjams Pagėgių kraštas – tikras atradimas. Juk, be iškylų Nemunu, vietos turizmo organizatoriai taip pat siūlo pasidžiaugti ir plaukimu Jūra, viena tinkamiausių upių baidarių ir kanojų žygiams. Pagal savo norą galima rinktis ilgesnius ar trumpesnius vandens maršrutus, nakvynes kaimo turizmo sodybose. Čia nestinga patogių prieplaukų bei vandens turizmo inventoriaus nuomos punktų.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
