Šiuo metu siūlomos įstatymo pataisos suteiktų galimybę nuteistiesiems iki gyvos galvos vis dėlto išeiti į laisvę. Šie žmonės, kaip ir daugelis terminuotą laisvės atėmimo bausmę gavusiųjų, „už grotų“ praleido daug metų. Ar jiems pavyks įsilieti į visuomenę dažnai neturint jokio palaikymo. Valstybė tuo nesirūpina. Ar vien baudimas, be pagalbos, lemia žmogaus norą pasitaisyti?
Nuteistieji iki gyvos galvos gavo viltį. Kol kas tik viltį. Bet jei pataisos bus priimtos, ji gali įsikūnyti. Siūloma, kad pataisos namų patarimu teismas spręstų, ar jie turi teisę gauti laisvę. Ne anksčiau kaip praėjus dvidešimčiai metų po įkalinimo, be to, jiems būtų skiriama papildomai ne mažiau penkeri metai, bet ne daugiau kaip dešimt metų, įkalinimo. Kai kurie terminuotai įkalinti nuteistieji atbūva ne ką mažesnį laiką. Žodis „laisvė“ jiems visiems reiškia daug, bet ne vienas „Vakaro žinioms“ yra prisipažinęs, kad ji ne tik vilioja, bet ir baugina.
Geriau tiems, kurių kažkas laukia: tėvai, giminės. Bet nemažai tokių, kurie neturi nei būsto, nei socialinių įgūdžių, nei bent menko šanso įsidarbinti.
„Žmogus išeidamas nesijaučia saugus, nežino ką daryti. Kai kurie bando kabintis, bet nėra jokio palaikymo. Socialinių būstų niekas jiems, suprantama, neskirs, darbą rasti gal ir galima, bet nėra tinkamų įgūdžių. Nenuostabu, kad nemažai jų grįžta į nusikalstamą pasaulį. Jie net nevadina nusikaltimų organizatorių mafija, vadina draugais. O tie vadinamieji draugai kviečia, vilioja. Jiems reikia darbo jėgos, galima vadinti juos pasiuntinukais. Jiems sakoma: ten nueik, tą pasakyk, šitą parduok. Jie eina ir daro. Ir įkliūva. O sulaikyti – grįžta atgal už grotų. Nei visuomenei, nei teisėsaugai tai nėra išeitis. „Bosai“ nesulaikomi, nes net jei toks pasiuntinukas norėtų kažką pranešti, jis tokios informacijos neturi“, – situaciją apibūdino Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas dr. Jonas Stašinskas.
Pasak jo, draugija bando padėti. Tariasi su nakvynės namais, ieško darbo vietų. Tačiau bėda ta, kad šie žmonės visiškai nepasirengę socialinei integracijai. Dažnai darbo rankų prireikia ūkininkams. Draugijoje apsilanko žmonės, kuriems reikia, kad kas nors prižiūrėtų jų sodybas, nes patys savininkai gyvena mieste. „Buvo vilniečių šeima atėjusi, Trakuose turi sodybą, sakė, kad tik priežiūros reikia, kad nuolat ten žmogus gyventų. Pasiuntėme vieną mūsų globotinį. Lyg ir gerai viskas klostėsi maždaug metus. O po to jis „nusprūdo“. Paprasčiau tariant, užgėrė“, – apgailestavo J.Stašinskas.
Pasak jo, tokių atvejų būta nemažai. Bet pirmininkas teigia, kad ne mažiau yra ir vadinamųjų laimingų likimų. Pavyzdžiui, netrukus į laisvę turėtų išeiti vos ne ilgiausiai Lietuvoje kalėjęs nuteistasis. Jis laisvės nematė jau 27 metus. „Pasitikiu šiuo žmogumi. Per visus įkalinimo metus jis neturėjo nė vienos nuobaudos, dirbo, mokėsi. Jei man reikėtų išvykti, drąsiai palikčiau savo butą jam prižiūrėti“, – sakė J.Stašinskas.
Jis papasakojo ir apie netrukus į laisvę turintį išeiti Justiną Butą, kuriam suteikta malonė. J.Buta nuteistas už tai, kad 1995 m. klofelinu prigirdė banko „Hermis“ apsaugos darbuotoją ir jį pasmaugė. J.Buta ir kartu su juo veikę asmenys apiplėšė banką, pavogdami beveik milijoną litų.
Tačiau, nors J.Stašinskas pažįsta visus draugijos globotinius, sako neteisinantis jų poelgių. Reikia padėti tiems, kurie nori gyventi, dirbti, rasti savo vietą gyvenime. Gaila, bet paramos mes jiems galime teikti nedaug. O valdžiai jie apskritai nerūpi“, – sakė draugijos pirmininkas.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nario Rimo ANDRIKIO komentaras:
Nuteistųjų iki gyvos galvos, kuriuos išleis artimiausiu metu, bus nedaug. Gal kokie trys ar keturi. Daugiau bus „terminuotųjų“, kuriuos išleis lygtinai. Tačiau visiems jiems taikomi apribojimai, tad visuomenei dėl jų nėra ko gąsdintis. Juolab kad ilgalaikiai „sėdėtojai“ už grotų pateko vidutiniškai maždaug trisdešimties metų. Išleisti į laisvę jie jau bus pensinio amžiaus. Retas kuris panorėtų vėl rizikuoti.
Didelio kriminalų pliūpsnio neturėtų būti. Tačiau kaip jaustis patiems nuteistiesiems, išėjus į laisvę, nekomentuosiu. Kaip teisininkas, remiuosi statistika. O ji rodo, kad trečdalis tokių asmenų grįžta už grotų. Nesugeba socializuotis, net negali.
Psichologo Edvardo ŠIDLAUSKO vertinimas:
Vyrauja neigiama visuomenės nuostata: atskirti tokius žmones nuo visuomenės, atsikratyti jais, izoliuoti. Manoma, kad taip atsikratoma problemos, tačiau nesuvokiama, kad taip problema tik atidedama. Turėtų būti valstybės programa – socialinio ugdymo – kuri padėtų pakeisti tokių žmonių elgesį, jų suvokimą ir norą keistis. Vien baudžiamas žmogus niekada nepasikeičia. Jam reikia paramos, supratimo, šilumos.
Visuomenė sukūrė tokius įstatymus, kad jie tik baudžiami, ir turi būti atsakinga už tai, ką sukūrė. Reikia galų gale suprasti, kad bausmė nėra tikslas, tai tik emocinė išraiška. Išėję į laisvę žmonės jausis tik dar labiau supriešinti su visuomene. Jei jais pasirūpintų, rastų jiems būstą, pritaikytų mokymų, įdarbinimo programas. Jei su jais dirbtų socialiniai darbuotojai. Dabar, jei žmogus nieko to neturi, tai geriausiu atveju galime tikėtis, kad jis nedarys naujų nusikaltimų. Bet jis gyvens iš pašalpos. Uždaryti jie gyveno visuomenės sąskaita ir toliau greičiausia taip gyvens.
