Šį tą apie nuolatinį kultūrinės spaudos inkštimą dėl mažų dotacijų, nepopuliarumo, skaitytojų nepalaikymo, jų kilnią kultūrinę misiją ir t. t.
Seniai ruošiausi parašyt, žinoma, gal čia aš iš kaimo, bet paėmęs į rankas kultūrinę spaudą dažniausiai iš karto susinervuoju. Jos neįmanoma skaityti. Išskirčiau tik „7 meno dienas“ ir iš dalies „Nemuną“ (pastarasis išties yra leidinys, kurį malonu vartyti vien dėl dizaino, net jei ne viskas tau įkandama ar su viskuo sutinki).
Kiti mano vartyti kultūriniai leidiniai yra siaubingi tiek dėl dizaino, tiek dėl turinio, mano nuomone, nugyventi ir dvelkiantys naftalino ir tualetinio gaiviklio mišiniu. Nepateikiantys informacijos. Nepritariu, kad dėl menko jų populiarumo kalta atseit sumaterialėjusi visuomenė. Dėl to kalti patys leidiniai ir niekas kitas.
Bet blogiau yra tai, kad akivaizdu, jog yra susidariusios kokios 3–5 žmonių grupuotės, kurios ir maitinasi iš to aruodo. Jie patys yra ir kūrėjai, ir kritikai, ir siūlo knygas nominacijom, ir patys gauna premijas, tie patys sėdi visokiuose organuose, kurie skirsto paramą kultūrai ir vykdo finansuotus projektus ar dalyvauja projektuose. tie patys veidai, pavardės ir naratyvai. Kitaip sakant, hermetiškas kultūrinis kalnas (greičiau duobė).
Nebūtų tame irgi nieko dar tragiško, jei tos grupuotės nenustatytų savo standartų, kokia turi būti ir apie ką turi būti kultūra ir kas ją turi kurti. Žinoma, turi teisę į kultūrą tik feminizmo-lgbtizmo-atsilikusilietuva- gaminkšūdą-pritarkpartijosprogramai-nekelkbalso plokštę į galvas įsikišę asmenys
Taigi, tokioj aplinkoj kultūriniai leidiniai anaiptol nepateikia sąžiningo kultūros vaizdo, naivu tikėtis objektyvios recenzijos apie filmą, parodą, knygą ar spektaklį arba kokią kultūrinę iniciatyvą. Dar daugiau, jokia paroda ar spektaklis nesulauks net žinutės, jeigu kūrėjas nebus iš to instaliuotojų klano. Ir atvirkščiai – blankiausia ir bukiausia vidutinybė su ta plokšte virvėmis tuoj pat bus užkelta į patį kultūros olimpą.
Dar blogiau yra tai, kad vadinamoji kultūrinė spauda, akivaizdžiai pataikaudama valdžios polinkiams pati organizuoja išpuolius prieš asmenis ir kultūrą, prisiminkim neseną „Šiaurės Atėnų“ demaršą prieš Justiną Marcinkevičių ar „Naujasis Židinys-aidai“ demaršus prieš lietuvių kalbą. Kad ir pacituokim Neriją Putinaitę: „Lietuvių kalba yra tapusi pagrindiniu lietuviškojo nacionalizmo fetišu, jos grynumas – tautinio religingumo pagrindu“… Prisiminkim termino „žmoga“ įvedinėtoją tariamą profesorę kalbininkę Loretą Vaicekauskienę, išsūpuotą tų pačių „Naujasis Židinys-aidai“ . Ir šitie leidiniai nepaisant savo verkimo apie mažas pajamas, kasmet gauna iš valstybės per fondus dešimtis tūkstančių eurų.
Čia tik iš spaudos fondo kultūriniams leidiniams skirtos 2023 metais lėšos
1 „Metai“ 95500 eurų
2 „Kinas“ 30000
3 „Naujasis Židinys-Aidai“ 60000
4 „Literatūra ir menas“105500
5 „7 meno dienos“ 65000
6 „Kultūros barai“ 60000
8 „Šiaurės Atėnai“ 65000
11 „Nemunas“ 95000
12 „Krantai“ 33000
13 „Kultūros barai“ 35000 eurų
Tai spręskite patys, ar ne krokodilo ašaros kai gauni 100 000 eurų veiklai ir pateiki abejotinos vertės ir vaizdo žurnaliuką? Be to, kai gaunamas toks finansavimas, natūralu, kad skaitytojai kaip ir nereikalingi… Dirbi sau ir savo grupelei, kuri kitais metais vėl aprūpins dotacija, o ne kultūrai.
Ir kitas klausimas, ar reikia tokios kultūrinės spaudos iš viso. Kas nukentėtų jeigu neliktų daugelio kultūros leidinių?
Manau, nieko neįvyktų, nukentėtų tik tos 3–5 „kultūrininkų“ grupuotės, nes nebūtų kaip apie juos sužinoti, o patiems, be tūkstantinės valstybės ir draugų paramos, talento prasimušti nepakaktų. Bet gal tada, kai valstybė nebemaitintų, kultūrinis gyvenimas atsistotų į natūralios raidos vėžes, o daugelio atsitiktinių kultūroje žmonių ir paties falšyvumo tiesiog neliktų. Ką čia gali žinoti, kaip yra geriau. Na, Donelaičio, Biliūno ir Čiurlionio valstybė nefinansavo.
