„Mano vaikai irgi nori valgyti apelsinus“ – taip atsakė vienas Lietuvos komunistų partijos sekretorius paklaustas kodėl jis žlugdo Lietuvą? Tai vyko gūdžiais 1980 metais. Šaltai, pragmatiškai ir aiškiai.
Gal tais pačiais metais, o gal 1988 sausio mėnesį viename mieste vyko mokslinė konferencija tema „Neišvengiama komunizmo pergalė ir tolesnis pūvančių Vakarų žlugimas“. Dešimtys dėdžių ir tetų sakė iškilmingas kalbas apie visų mokslų motiną mokslinį komunizmą. Kalbas palydėdavo „plojimai peraugantys į ovacijas“. Kiti dėdės ir tetos aistringai įrodinėjo, kad greitai visiems Vakarams bus totalinis galas. Šias kalbas taip pat palydėdavo gausūs plojimai peraugantys į tas pačias ovacijas. Prieštaraujančių nebuvo. Visiems viskas buvo aišku, kaip dabar aišku su klimato kaita ar Eurovizija. Neišvengiama tvarumo, įtraukumo ir inovatyvumo pergalė.
Kyla klausimas kodėl žmonės taip elgėsi? Atsakau: Nes jų vaikai norėjo valgyti apelsinus.
Asociatyvi freepik nuotrauka
Būdamas gal kokių 17 metų gavau mokyklos įpareigojimą sudalyvauti kažkokioje komjaunimo konferencijoje. Prezidiume sėdėjo patyrę funkcionieriai. Tą dieną vesti renginį jie paskyrė kažką iš jaunesnių. Matėsi, kad žmogus jaudinosi ir nepatoginosi. Salėje tvyrojo visiška apatija ir nuobodulys tam kas vyksta aplinkui. Ir tik tada, kai prezidiume atsistodavo šis jaunuolis pranešti eilinį kalbėtoją, publika pagyvėdavo. O priežastis buvo paprasta. Jaunas žmogus išstumtas į kažkokį vadovaujantį organizacijos postą jautė didelį nepatogumą ir gėdą. Jam atsistojus jo veidas staiga nusidažydavo ryškia raudona spalva. Tai kėlė ir gailestį ir juoką vienu metu. Tada žmonės dar rausdavo iš gėdos. Arba nemokėjo pūsti miglos į akis nejausdami sarmatos. Kodėl aplamai jis tai darė? Nes jis norėjo valgyti apelsinus.
Šiandien apelsinai nebevaidina tokio vaidmens kaip gūdžiais sovietmečio laikais. Juos pakeitė prabangūs automobiliai, tolimos kelionės, karališki apartamentai. Bet principas liko tas pats.
Žmogaus sąmonė yra tikrovės atspindys. Jei norite pakeisti žmogaus sąmonę, pakeiskite tikrovę. Norinčių sudalyvauti šiame sąmonės keitimo procese atsiras begalė, nes jų vaikai „nori valgyti apelsinus“.
Sąmoningai po „Eurovizijos“ nieko nerašiau – man užteko vaizdų iš generalinės repeticijos, kad suprasčiau, kas čia vyksta. Beje, vyksta jau labai seniai – nuo tų laikų, kai barzdota(s) ir sijonuota(s) Končita „sudrebino“ Europą. O gal nuo tada, kai pasikeitė „Eurovizijos“ taisyklės ir atsirado „profesionalios“ komisijos balso veiksnys? Na, o bet tačiau negali sutartinai visos komisijos nubalsuoti už vieną nevykėlį scenoje. Gali, mielieji, oi, kaip gali. Tereikia vieno – kad komisijas sudarytų savimylos narcizai ištroškę „apelsinų“ – dėmesio, šlovės ir pinigų.
Šie žmonės puikiai „užuodžia“ kombinacijas ir elgesio modelius, nuo kurių priklauso Sezamo uolos vartų atsivėrimas. O už jų ištisi lobiai – Ištisos „apelsinų giraitės“ – eteris, interviu, žurnalų viršeliai, projektai, o su jais ir srautas pinigų.
Viena muzikos industrijoje besisukanti gera pažįstama pasakojo, kad viskas bus „šokolode“ ir „apelsinų“ (pinigų) užteks visiems (prodiuseriams, atlikėjams, scenos personalui, choreografams, šokėjams, valytojoms ir net sargui), jei… projekte atsiras keturios raidės – L G B T. Ir kaip nepaimti šių tiesiog į rankas krentančių „apelsinų“. Taip silpnas žmogus „kasa duobę“ savo paties vaikų ir vaikaičių ateičiai droviai pasiteisindamas: jei ne aš, tuos pinigus pasiims kiti. Kartūs bus tie apelsinai.
Bet grįžkime prie „Eurovizijos“.
Suglumęs žiūrovas laukia paaiškinimų, kaip gali prastesnius nei vidutinius vokalinius duomenis turintis nebinarinis vaikėzas nugalėti „Eurovizijoje“. Beje, jei dar kartą peržiūrėsite tos dainos vaizdo įrašą, pastebėsite, kad didelę dalį dainos sudaro pritariamojo vokalo (angl. Backing Vocal) įrašas, kuris užgožia, pagyvina ir nustelbia patį vokalistą, taip sukuriant iliuziją, kad atlikėjas puikiai atlieka kūrinį.
Bet pauzė trunka neilgai. Pasirodo pirmieji „karvedžiai“ ir nuomonės formuotojai, puikiai nusimanantys, kas muzikoje yra gerai ar blogai. Muzikologai jiems antrina. Visi nori gerai gyventi ir valgyti apelsinus. Kaip žinomame filme sakė vienas klasikas – „Gyventi yra gera, o gerai gyventi yra dar geriau.“
Garsus visų galų žinovas Andrius Tapinas viską sudėlioja į vietas:
„14 vieta! Galėjom daugiau komisijos meilės sulaukti, bet realiai ar 14, ar 11, ar 8 – koks skirtumas. Tai buvo tikrai vienas geriausių (jei ne pats geriausias) Lietuvos pasirodymų „Eurovizijoje“. Ačiū, Silvestrai!“
Apie Silvestrą nerašysiu nieko, tiek to. Pagaliau turi ateiti tas laikas, kai lietuvis lietuviui nebekirs akies. Garbingai patylėsiu.
Tačiau Tapinas eina toliau. Savo sekėjų auditorijai, kurios daliai dar ir pienas nuo lūpų nenudžiūvęs, savo autoritetinga nuomone teigia, kad kas jau kas, bet šveicaras ABSOLIUČIAI buvo vertas pergalės.
Tikrai esu sužavėtas šio nuomonės formuotojo sugebėjimu ne tik „užuosti“ vėjo kryptį, bet ir pagal ją išriesti nugarą. Fenomenalu. Bravo!
Šis influenceris puikiai jaučia iš kurios pusės pučia vėjas ir kur linksta gausiais „apelsinais“ pasidabinę apelsinmedžiai. Todėl ir tiesia savo rankas link jų žinomas nuomonės formuotojas.
Net muzikologas D. Užkuraitis, kurį gerbiu už muzikinį išsilavinimą ir gerą skonį, „palūžo“: „Kad nugalės šveicaras, aš nė neabejojau. Tai buvo toks pasirodymas, kuris turėjo patikti ir žiūrovams, ir komisijoms. […] Jis – tikras profesionalas, kuris puikiai valdo balsą, yra įdomus ir pasirodymo, ir muzikine prasme.“
Ach tie „apelsinai“. Susuko galvą net tokiems dinozaurams.
O štai D. Filmanavičiūtė buvo kur kas sąžiningesnė ir vos nepaslydo išvakarėse teigdama, kad žada net neklausyti šveicaro atliekamos dainos. Vėliau „kūrybininkė ir LRT laidų vedėja“ (taip ją įvardijo LRT) pripažino, kad tai, jog laimėjo šveicaras, yra „teisinga“ ir skubiai teisinosi, kad šveicaras jai pasirodė skoningas, modernus; pasirodymas turįs „fainą“ scenografiją; pats atlikėjas pasirodė besantis „labai mielas žmogus“.
Lyg vyšnaitę ant torto D. Filmanavičiūtė uždėjo atskleisdama didžiausią šio pasirodymo vertę: šveicaras Nemo per Europą neša tolerancijos žinią. Štai jums ir muzika. Pasirodo, „žinia“ yra svarbiau nei muzika. Ačiū laidų vedėjai už atvirumą.
Bet kokiu atveju Filmanavičiūtė išlaviravo ir tikėtina, kad „apelsinų“ gaus.
Bet ore vis tiek tvyro netikėjimas. Jaučiu, kad tarp nuomonės formuotojų ir auditorijos atsiranda nepasitikėjimo plyšys, kuris turi tendenciją gilėti. Net Užkalnis šiuo atveju išlaikė pauzę. Senas vilkas supranta, kad šį kartą veltis yra gana rizikinga. Tegul „atidirbinėja“ kiti. O jis palauks ir iš saugaus atstumo pasižiūrės, kuo visa tai baigsis. Jam apelsinai paskutiniu metu nedera, jis gyvena iš koldūnų.
Kai jau atrodė, kad tema išsemta ir visiems viskas aišku, į trasą išleidžiama dar viena savižudė (Skaiva), kuri lyg plaštakė lekia tiesiai į ugnį. Arba sudegs, arba karščio bangos pakylėta grįš į „apelsinmedžių” viršūnes. Ji nesupranta, ko visi piktinasi: „Viskas gerai, nes metai bėga, ir dalyviai bando visus nustebinti ne tik geru (nejaugi?) vokalu.“ 
Toliau Skaiva, kaip ir daugelis komentatorių, papila srutų ant tokio „lūzerio“ iš Didžiosios Britanijos pasirodymo. (Man ima atrodyti, jog jis suvaidino dėmesį nukreipiančio „spoilerio“ vaidmenį – kad šalia tokio apgailėtino pasirodymo kitų pasirodymai atrodytų lyg kokia profesionalumo viršūnė). Deja deja, publika dar prisimena, kas yra gera muzika.
Susižavėjimas auga ir toliau lyg mantra kartojami nugalėtojui skirti žodžiai – „puikus vokalas“, „profesionalumas“ ir „charizma“. Deja, nė vieno iš trijų pasirodyme nepastebėjau.
Tai galėjau pastebėti atlikėjų iš Ukrainos, Portugalijos, Prancūzijos, Latvijos pasirodymuose, tik ne atlikėjo, kuris pasivadino žuviuko Nemo pseudonimu.
Bet ne viskas yra blogai. Netgi viskas yra labai gerai. Ir paaiškinsiu kodėl.
Nereikia išgyventi, kad pasaulis eina į vieną vietą. Tegul jis ten ir eina. Manau, kad po tam tikro laiko viskas stosis į savo vietas.
Taip atsitinka, kai persisotini viskuo, ką tau bruka. Kai nebestebina nuogumas, kurį siūlo per visus kanalus, pradedi vertinti kitus dalykus – elegantišką suknelę, žvilgsnį, momento svarbą, sąmojį, natūralumą, paprastumą.
Žiūrėjau tą prakeiktą „Euroviziją“ ir džiaugiausi. Esu dėkingas dainininko iš Didžiosios Britanijos pasirodymui. Būtent po jo ir atėjo nušvitimas. Gyvatė ėda savo uodegą – ne kitaip.
Jei šiek tiek daugiau domėjotės muzika, turėjote pastebėti, kaip pramogų pasaulyje sparčiai daugėjo netradicinės seksualinės orientacijos atstovų. Vienu metu net atrodė, kad geri atlikėjai gali būti vien jie (tarp jų ir mano kažkada mėgtas (beje, ir toliau mėgstamas) Fredis Merkuris; o kur dar Eltonas Džonas arba moterų numylėtinis Džordžas Maiklas.
Vėliau sekė lavina prisipažinimų: „Aš kitoks“, „Aš negaliu daugiau tylėti“, „Man patinka vyrai“, „Aš esu gėjus“ ir t. t., ir pan. Mes tai priėmėme. Netgi atvirkščiai – darėme protingas išvadas, kad tai todėl, jog jie neturi šeimos ir gali atsidėti darbui. Arba todėl, kad jiems lengviau laužyti stereotipus, o tai imponuoja publikai. Susidarė įspūdis, kad jie velniškai talentingi, nes… kitokie.
Bet kaip sakoma, „ir tarp čigonų pasitaiko vagių“. Brito pasirodymas „Eurovizijoje“ paliudijo, kad būdamas kitoks gali būti vidutinybe, kokių reta. Primityvu, vulgaru, apie muziką nė nekalbėsiu – jos nebuvo. Apėmė seniai patirtas jausmas. Ir tai nebuvo pyktis – viena vertus, tai buvo pasibjaurėjimas, kita vertus – gailestis. Gailestis, nes man gaila šių vidutinybių, tik per atsitiktinumą atsiradusių didžiojoje scenoje. Kaip socialistinio realizmo laikais būdavo gaila kokio nors proletaro netikėtai atsiradusio kompanijoje, kurioje ranka pripratusi prie kuvaldos drebėdavo laikydama lengvą šakutę.
Ačiū tau, Olly. Tu įrodei, kad ir tarp jūsų yra pašlemėkų kaip reta. Tu nuvainikavai mitą, kad visi jūs be išimties talentingi. Pasirodo, jūs galite būti ir juokingi, ir apgailėtini – tokie, koks tu buvai „Eurovizijoje“. Didžiuojuosi tavimi.
O dabar kita istorija. Dar viena pasaulio parodija – didžiojo sporto „šventė“ olimpiada, „fiesta“, kurioje ant šlovės aukuro vieni žmonės sudeda sveikatą, o kiti – energiją, eis į šiukšlių dėžę. Ir vieni, ir kiti, užuot užsiėmę kažkuo tikrai naudingu, švaisto gyvybinius syvus tuščiam reikalui. Statistika, rekordai, kvalifikacijos ir krūvos įvairiaspalvių tablečių. Platforma, kurioje chemijos koncernai išranda preparatus ir konkuruoja, tam, kad priverstų žmogaus organizmą pasiekti ribines galimybes ir taip save žaloti dėl išgalvotos šlovės ir ant kaklo pakabinamo blyno, kuris dar iš inercijos vadinamas tauriųjų metalų vardais.
Taip sportininkai šiose farmacijos pramonės lenktynėse tampa bandomaisiais triušiais, o mes – žiūrovais, kurie leidžiasi mulkinami. Mes tuščiai leidžiame laiką, o mūsų sąmonę užpildo pigaus mėšlo reklama, darbe diskutuojame ir ginčijamės, kas laimės ir pralaimės, išgyvename, jei nepavyksta laimėti, ir pralaimėjus mylimai komandai galime kibti į atlapus kiekvienam tą dieną sutiktam laime spinduliuojančiam žmogučiui, lyg jis būtų dėl visko kaltas.
O kol vyksta ši sporto „šventė“, valdžia gali ramiai planuoti ir braižyti Naujosios pasaulio tvarkos apmatus. Ai, tai gali palaukti, o mylimo atleto pasirodymas juk tik kartą per ketverius metus.
Bet ir ši „fiesta“ greitai taps pasigailėjimo vertu renginiu. Džiaugiuosi dėl to. Žmonija daug laiko iššvaistė tuščiai. Tik nereikia manyti, kad esu nusiteikęs prieš sportą. Aš už sportą, kuris gerina žmogaus fizinę savijautą ir sveikatą, bet prieš tą, kuris išnaudoja juos kaip bandomąsias peles ir priverčia patirti didžiules perkrovas. Pats laikas sportininkams persikvalifikuoti ir užsiimti kokiu nors amatu, pavyzdžiui, tapti fitneso ir sveikatingumo treneriais.
Taigi, jau praėjusioje olimpiadoje pasirodė kažkokie juokdariai – lyg vyrai, lyg moterys, lyg „du viename“. Apgailėtinai pasirodę jie nieko nelaimėjo, patyrė fiasko. Pravėrė Overtono langą, tsakant.
Šiais metais vėl naujiena: kažkoks kyborgas transformeris transvestitas neš olimpinę ugnį ir uždegs pagrindinį fakelą. Ačiū. Tai bus antra olimpiada, kurios nežiūrėsiu. Kviečiu ir jus tą padaryti. Tą laiką skirsiu daržui ir vištidės statybai. Tai puikus pavyzdys, kaip galima panaudoti atsilaisvinusią energiją ir sukurti kažką tikrai vertingo ir apčiuopiamo.
Raguotieji su kanopomis ir uodegomis, uždėję savo plaukuotą leteną ant šio renginio, tikrai taip lengvai neatsitrauks. Jie šį renginį sunaikins turėdami savų tikslų. Tik šios personos nesuvokia, kad sugriovus visą sporto industriją atsilaisvins didžiulis žmonijos energijos potencialas, kuris juos visus ir nušluos. Su tuo jus visus ir sveikinu. Viskas bus gerai.
Foto koliažai Delfi ir LRT.