Linas Karpavičius. Bejausmių žmonių era

Kodėl vieniems žiūrint į vaiką atplėšiamą nuo motinos verkia širdis, kaupiasi ašaros akyse ar gniaužiasi kumščiai, o kiti kuo ramiausiai žiūri į tai, nes viskas yra teisėta? Ir tai jiems yra svarbiausia. Nesuvirpa nė vienas veido raumuo.

Kodėl Mengelei kažkas padavinėjo skalpelius ir švirkštus? Juk vienas jis nebūtų sugebėjęs įvykdyti savo baisių eksperimentų. Jam pavyko tik todėl, kad turėjo puikius pagalbininkus, kurie tai darė vardan mokslo ir pasitikėjo mokslu.

Mokslas be žmogiškumo tėra mirtį sėjanti mašina.

Juvenalinė justicija be žmogiškumo tėra antihumaniškas prievartos aparatas griaunantis žmonių gyvenimus ir likimus. Be abejo, atitinkamos tarnybos turi aibę pasiteisinimų, kaip ir Mengelės pagalbininkai. Viskas vardan vaiko gerovės sako vaiko teisių apsaugos specialistai, viskas vardan mokslo sakė Mengelės pagalbininkai baltais chalatais ir toliau kankino savo aukas stebėdami kaip jie galuojasi.

Antihumaniškas pasaulio suvokimas pateisina žmogaus nužudymą vardan kelių žmonių išgelbėjimo, kol tai galima paaiškinti primityvia aritmetine nauda. Pradžioje tai gali būti įspūdingi skaičiai. Eksperimentuodami „nužudome“ vieną žmogų, bet išgelbėjame 1000. Racionalios minties įtakojamas žmogus mato aritmetinį pliusą ir jam to pakanka. Vėliau galima ribas plėsti: „nužudome“ du, kad išgelbėtume 500. Taip galima pateisinti iki tol kol santykis taps vienas prie dviejų.

Tokiame siurrealistiniame pasaulyje, kuriame mes jau kuris laikas gyvename, taisyklių ar tam tikro sąvado instrukcijų laikymasis, savaime tampa vertybe. Todėl jei darbo instrukcija jums lieps paduoti skalpelį, kuriuo bus nužudytas žmogus, jūs privalote tai atlikti. Suprantama, kad „skalpelio“ pavadinimą aš naudoju kaip alegoriją. Tai gali būti ir netinkamas vaistas, ir indas su užnuodytu maistu, ir veiksmas sukelianti baisias psichologines pasekmes po kurių žmogaus gyvenimą gyvenimu galime vadinti tik sąlyginai.

Kaip neprisiminus šiame kontekste vieno iš žinomų finansininkų pasakytos sparnuotos sentencijos: „Etika ir moralė nėra šio amžiaus dimensija“. Pranašiški žodžiai.

Humanistinis požiūris visai kitoks. Net ir koks kilnus gali būti tikslas – kiekvieno žmogaus gyvybė yra unikali ir negali būti paaukota. Taip ir su vaiku. Nė viena vaiko ašara neverta kilniausių tikslų, kuriais gali būti paaiškinamas vaiko prievartinis paėmimas.

Bet grįžkime prie to kodėl mes tokie skirtingi. Vieni sentimentalūs ir rodantys emocijas, kiti ramūs, šalti ir dar sugebantys iš jautriųjų pasityčioti ir runkeliais išvadinti. Nūnai meilė ir jautrumas šiandien nebemadingi?

Kas kaltas? Gal tai, kad vieni gyvenome nuo mažens apsupti namiškių meilės, o kiti jos nepatyrė? Gal vieni gyvenome darnoje su gamta nuo ryto už lango girdėdami paukščių treles, vakare lakštingalų serenadas, o kiti užaugo pro langą girdėdami troleibuso greičio pedalo sukeliamus garsus ir nuo šalimais esančio gastronomo ataidinčius girto kroviko keiksmus? Gal santykis su aplinka ir gamta nulemia tolesnį žmogaus dvasios augimą arba nuopuolį? Nežinau.

Tai ar išdrįsite paduoti skalpelį jei to bus reikalaujama įstatymo vardu?

Pristatau vienoje FB paskyroje rastus pamąstymus:

„Šiuolaikiniame pasaulyje sėkmingiausiai įsikūrę psichopatai. Ne tie asocialieji, kurie kalėjimuose, o vadinamieji prosocialūs psichopatai, kurių elgesys išlieka socialiai priimtinose ribose ir kurie visada šalia – politikoje, versle, medicinoje, teisėje. Prigimtinių savybių rinkinys – empatijos, sąžinės, gėdos jausmų neturėjimas – lemia šaltakraujišką požiūrį į bet kokią situaciją, o, jei gamta dar apdovanoja tam tikros srities gabumais, rezultatas visada būna geresnis nei tokių pat gabių, bet empatiškų žmonių.

Dėl itin aukšto skausmo slenksčio psichopatai, skirtingai nei sociopatai, niekad nereaguoja impulsyviai, savo veiksmus gali labai racionaliai apmąstyti, apskaičiuoti visus galimus ėjimus, todėl jiems lengva įgyvendinti bet kokias reformas – politines, socialines, asmenines. Kadangi sugeba puikiai imituoti empatiją, kaltę, sąžinės graužatį, jų visai nejausdami, yra išoriškai žavūs, todėl itin greitai kyla karjeros laiptais.

Prosocialus psichopatas tarsi supermenas: ryžtingas, bebaimis, negailestingas, bet kartu ir ramiai planuojantis ir įgyvendinantis, ką sumanęs, taigi charizmatiškas lyderis, į kurį daug kas norėtų lygiuotis, nes tokios savybės atveria visas norimas duris.

Būdamas nejautrus skausmui, taigi iš esmės – nejautrus ir mirčiai, jis nebijo nei pats rizikuoti, nei rizikuoti kitais – įskaitant ir savo bei kitų gyvybes. Psichopatiškų žmonių smegenų tyrimai rodo, kad jie nerodo jokių išgąsčio ženklų, kurie būdingi skausmo vengiančių žmonių smegenims. Ir jų nerodo net vedami į mirties bausmės vietą.

Jis emociškai prie nieko neprisirišęs – nėra mamos, gerai ir be jos. Kai mama nesutinka nupirkti ledų psichopatiškas vaikas nutyli, bet vėliau atkeršija – fizine ar psichologine agresija, taikydamas į artimiausio, taigi labiausiai pažeidžiamo, žmogaus skausmingiausias vietas. Skausmą kitam jis sukelia todėl, kad jam reikia pasiekti savų tikslų. Jei jų siekiant tenka kam nors sukelti skausmą, vadinasi, taip reikia.

Tačiau pats psichopatas jo požiūriu neprivalo niekam nieko. Kol naudinga, bus su tėvais, draugais, kai nenaudinga, ramiai atsisakys ir artimiausių žmonių, nes emocinio ryšio su niekuo neturi. Aplinkinis pasaulis psichopatui – tik resursai jo tikslams. Žmonės ir daiktai susilygina – visi jam tėra tik objektai. Net šeimos kūrimas jam tolygus daikto įsigijimui, į vaikų auklėjimą taip pat neįsitraukia, nes čia reikia emocijų, kurių jis neturi.

Jei psichopato tikslas – valdžia, jis čia su stoiška ramybe manipuliuos – ne rėkdamas, ne impulsyviai užsidegęs kaip kad isteriškos ar sociopatiškos asmenybės tipai, o sklandžiai, ramiai dėstydamas savo poziciją, kurioje tarsi netyčiom bus pakišta visuomenę sukiršinanti jo užmačioms reikalinga idėja, nes juk niekas neįtars blogomis užmačiomis inteligentiško, išsilavinusio žmogaus, mat visų akys smerkiamai kryps tik į nepavojingai besisklaidančius sociopatą ar isteriką.

Tai vienintelis asmenybės tipas, kuris apgauna ir melo detektorius: jei jiems agresyviai reaguoti nėra priežasties, jie itin šaltakraujiškai atsakinėja į klausimus“.