Yra toks posakis – „Kas jaunystėje nebuvo liberalu, tas neturėjo širdies, kas būdamas vyresnis netampa konservatoriumi (tradicionalistu), tas neturi proto“.
Pamąstymai skirti neįvardintam asmeniui. Tai ne apie mane ir ne apie tave. Tai daugiau apie tipinį į penktą dešimtį įkopusį lietuvį vyrą, kurį pasaulis tenkina tol, kol permainos įsibrauna į jo erdvę. Tai žmogus, kuris nežvelgia giliai į ateitį, nemodeliuoja situacijų ir nedaro prognozių.
Kilus menkiausiam sukrėtimui jis bėga į supermarketą ir stoja į eilę prie tualetinio popieriaus. Baimė prarasti jį jam stipresnė nei bado grėsmė. Tikėtina, kad žodis „badas“ jo žodyne net neegzistuoja. Jam mama Maxima tai toks gėrybių šaltinis, kuris pasirūpina viskuo, ko reikia jo gyvenimui. Tik kažkuria kūno vieta jis jaučia, kad tualetiniu popieriumi gali ta mama ir nepasirūpinti. Tikriausiai ta vieta, kuria mąsto?
Šio žmogaus pažiūrų evoliucija visada vėluojanti. Kol dega kaimyno tvartas, jam gaisro nėra. Gali pleškėti viskas aplinkui pragaro liepsnose, jis ramiausiai valgys savo įprastą rytinį sumuštinį ir nuo blogos informacijos apsisaugos išjungdamas televizorių arba jį perjungs į Travel channel.
Jo šūkis visada vienas – daugiau pozityvo. Įsivaizduoju toki žmogų „Titanike“, kuris besiblaškantiems po denį keleiviams bandytų pasakoti anekdotus. Klausimas, ar jis tada jau suprastų, kad laivas, kuriame visi skęsta, yra ir jo laivas?
Toks žmogutis žiūrėdamas retrospektyviai gali pagalvoti, kad buvo susikūręs idealų gyvenimą. Jis sugyveno su visais, nesikišo į niekieno erdvę ir nenorėjo, kad kas kėsintųsi į jo susikurtą jaukų pasaulėlį. Atrodo, pasiektas palaimingas visuomeninis konsensusas.
Jis tipiškas snobas, galvojantis, kad būtent jis esąs visatos centras ir tik jis moka „teisingai“ gyventi. Tikras liberalas.
Jis du kartus nelaimingai vedė, išsiskyrė, turi vaikų su dviem buvusiomis. Niekam neįsipareigojęs egoistas, vaikus prisimenantis tik per gimtadienius ir Kalėdas. Neįmantrios dovanėlės ir vienodi palinkėjimai iš serijos „Linkiu laimės darbe ir asmeniniame gyvenime“.
Gyvena jis Vilniaus senamiestyje nedideliame viengungio bute, kiekvieną sekmadienio rytą geria kavą gatvėje esančioje lauko kavinėje ir vertinančiu žinovo žvilgsniu peržvelgia praeinančias moteris. Medžiotojas jame dar gyvas.
Prie gretimo stalelio sėdi rusakalbių porelė. Jų amžius rodo, kad jie sovietinių migrantų vaikai. Su kažkuria banga jų tėvai atvyko į Lietuvą ir sunkiai, bet įleido čia šaknis. Lietuviai ne iš karto, bet priėmė juos. Porelė kalbasi keistu, bet mums jau įprastu akcentu. Besiklausant jų vyriškio veidą papuošia nepiktybiškos šypsenos grimasa. Ją pastebi ir porelė. Visi smagiai nusijuokia.
Pro šalį praeina dvi „tuteišių“ merginos. Skuba į darbą. Jos smagiai čiauška „po prostu“ – „Čto za dzen, ničego nesuprantu“.
Mūsų herojus šiuo metu galvoja, kad jam patinka toks Vilnius. Jis priprato, susigyveno, priėmė jį tokį. Jam toks gyvenimas jaukus ir patogus. Gali būti, kad panašiai galvojome visi. Ir mes, ir jie…
Visi apsipratome, apsitrynėme, susigyvenome laisvoje Lietuvoje. Susikūrėme gyvenimą, kuris daugmaž tenkino visus. Gyvenimus su savo pakilimais ir kritimais, atradimais ir praradimais. Ir šio vyriškio nuomone, niekas nežadėjo bėdos.
Štai gatve ateina garbaus amžiaus kaimynas. Jam sekmadienis – bažnyčios diena. Mūsų „liberalas“ pakyla ir pasilabina su kaimynu. Paklausia, kaip sveikata, šeima, vaikai.
Kaimynas pasigiria, kad anūkai jau priėmė Pirmąją komuniją, pabėdoja, kad sąnariai paskauda ir žmona nuo ryto pikta.
Mūsų „fainuolis“ pasisiūlo palydėti senolį iki bažnyčios. Vis tiek abiem pakeliui. Eidamas pasakoja savo įspūdžius iš kelionės į savo svajonių miestą Amsterdamą.
Nors senoliui neįdomūs jo nuotykiai „laisvos meilės“ mieste, jis pagarbiai išklauso jo pasakojimą.
Prie bažnyčios sustoja. Kaimynas turi palaukti žmonos, su kuria ryte apsižodžiavo. Ir taip visus 50 bendro gyvenimo metų. Įkarščio pagautas tvirtina, kad jau seniai kitas būtų jo vietoje išsiskyręs, bet jis negali. Juk ji vienintelė jo gyvenimo moteris. Kaip ir jis jai.
Vyriškio veidą nutvieskia vos matomas nusistebėjimas. Su viena moterimi 50 metų!!!!! Ar taip įmanoma? Akimirksnį švysteli mintis – o gal taip ir geriau? Jis mintimis perbėga per visą savo paties gyvenimą, kuriame moterys keitė viena kitą. Buvo ir tokios patirties, kurios nebesinori ir prisiminti, norėtųsi ištrinti, norėtųsi, kad nebūtų… Iš krūtinės išsiveržia atodūsis. Hm… taip.
Pagaliau prisiartinus senolio žmonai jie pagarbiai atsisveikina ir kiekvienas pasuka savo keliu. Vienas atgailauti ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes, kitas į nuodėmingą nuotykį siūlantį Vilnių.
Štai taip mes ir gyvenome.
Nelindome vienas į kito „daržą“, gyvenimus… kiekvienas savo individualiame pasaulėlyje. Jei ir kas vienijo mus, tai nebent „alus, krepšinis ir pergalės“.
Laikas bėgo, gyvenimas keitėsi, po savo urvelius išsislapstę individai nepastebėjo pavojaus. Rašė R. Ozolas, rašė A. Šliogeris… rašė kažkokias baisybes, kuriomis nenorėjo tikėti niekas – nei gyvenimo išpaikintas senamiesčio snobas, nei gyvenimo išmintį patyręs senolis. Geriau persijungti į „travel“ režimą arba pasidaryti dvigubą „mochito“. Ir gyvenimas vėl tampa gražus. Palaima užlieja ir kūną, ir protą. Saviapgaulės seansas tęsiasi.
Atėjo lemtingieji 2020 metai. Karantinas sujaukė visų gyvenimus. Sekmadieninė kava baigėsi. Vietoj jos teko gerti seniai pamirštą plikytą kavą iš pakelio ir pro langą sekti skrendantį balandį. Ne tik sekti, bet ir pavydėti jam laisvės bei to, kad niekas jam nekvaršina galvos dėl puolančio viruso. Vienintelė balandžio bėda – kaip spėti balandienei susukti lizdelį perėti.
Pagyvenusiam kaimynui užsidarė bažnyčia, anūkai nebelankė jo. Reklama makabriškai skelbė: „Nelankyk artimųjų, išgelbėk juos nuo mirties“. Ir jie nelankė. Jie gelbėjo. Jie tikėjo ir pasitikėjo.
Taip buvo grubiai įsibrauta į kiekvieno iš mūsų gyvenimus. O tie gyvenimai – tai nepailstamas kelias link ešafoto galvojant, kad eini į priešingą pusę. Ir tik pamačius prieš savo akis nuleistą pakaruoklio kilpą trenkė lyg žaibas iš dangaus, atėjo nušvitimas, kad kažkas per daug sau leidžia.
Vėliau mūsų herojui lyg juokais, lyg rimtai buvo pasiūlyta susirinkti savo gyvenimo moterų rašytinius sutikimus dėl intymių santykių. Maža kas, kaip ir kam galėjo pasirodyti jų santykiai tada ir dabar. Gal partnerė liko nuvilta nes tikėjosi laimingesnės pabaigos, todėl mintis, kad ji visai to nenorėjo, gali staiga materializuotis į neblogą kapitalą.
Anądien laiptinėje sutiktas pamaldusis kaimynas pasibėdojo, kad valdžia nebeleis jam auklėti vaikaičių pagal savo įsitikinimus. Ji įsibrovė nešina prievartinės ideologijos vėliava į jų šeimą ir aiškina, ką, kada ir kaip turi žinoti jų vaikai apie seksualinį gyvenimą.
Čia laisvamanis kaimynas prisiminė ir savo vaikus.
Taip liberalas ir tradicionalistas, praktikuojantis katalikas ir sekuliarus pilietis, nacionalistas ir ne visai, o tik prijaučiantis, tampa vienos bendruomenės nariais.
Bendruomenė, kuri buvo suskaldyta į individus, tokiomis sąlygomis vėl priversta burtis į būrį, nes kito kelio nebėra. Ir pažiūrų niuansai čia nebėra tokie svarbūs. Tai diktuoja būtinybė pasipriešinti atslenkančiai ideologijai, kuri visada yra grėsmė asmens laisvei, nes ideologija ateis į jūsų namus, šeimas ir į jūsų lovas. Ne tik ateis, bet ir visa tai atims.
Ir nenuostabu, kad šiandien pirmieji į kovą už mūsų visų laisvę stoja nacionalistai, krikščionys ir tradicionalistai. Nes tik jie turi didžiausią potencialą ir jėgą, kurios semiasi iš Dievo, garbingos istorijos ir tūkstantmetės tautos patirties.
Šiandien kyla įdomus klausimas: kur jūs, tikrieji liberalai, asmens laisvės gynėjai, kurie dar visai neseniai citavote A. Smitą? Kuriate naujas direktyvas, kurios sutvarkys mūsų padrikus gyvenimus ir suteiks jiems daugiau prasmės? O gal montuojate gatvėse ir keliuose filmavimo kameras, kad būtų galima lengviau mus sekti? O gal rūpinatės greitaeigiu internetu, kad greitai galėtumėme atsisiųsti naujausią Holivudo šlamštą, kuris mums išplautų smegenis?
O gal nėra jokio liberalizmo, yra tik žmonės, kurie save tokiais laiko, bet iš tikrųjų atlieka „naudingų idiotų“ vaidmenį ir išvalo kelią „šviesiam komunizmo rytojui“.
Ei, liberalai, kur jūs?
