Pirmosios asmens tapatybės kortelės su identifikaciniu numeriu pasirodė Vokietijoje 1938 metais.
Kam ji aplamai reikalinga? Žmogus gali pasikeisti vardą, pavardę, statusą, profesiją, gyvenamą vietą. Netgi po kelis kartus. Taip žmogus gali „prapulti“ ir pasislėpti. Identifikacinio numerio žmogus nepasikeis. Jis suteikiamas visam gyvenimui ir išlieka toks pats iki mirties. Identifikacinis numeris reikalingas tam, kad būtų galima geriau kontroliuoti žmones.
Prieš jus asmens tapatybės kortelė, patvirtinanti Trečiojo Reicho piliečio tapatybę. Dokumentas buvo išduotas Wilhelmui Holzhauseriui 1943 m. birželio mėn.
Kortelėje yra savininko nuotrauka, kairės ir dešinės rankų pirštų atspaudai ir identifikavimo numeris – G – 00012.
Pilka popieriaus spalva rodo, kad Wilhelmas Holzhauseris buvo etninis vokietis. Kiekvienas Vokietijos ir okupuotos teritorijos pilietis privalėjo gauti Kennkarte ir pateikti jį pirmuoju pareigūnų ar policijos prašymu.
Tai, kas nacistinėje Vokietijoje buvo vadinama Kennkarte, gali būti verčiama įvairiai: pasas, asmens kodas, asmens tapatybės kortelė.
Kad ir kaip būtų, tai buvo pagrindinis dokumentas, įrodantis Vokietijos piliečio tapatybę (darbo knyga, karinės registracijos pažymėjimas ir įvairių sukarintų ir taikių organizacijų narystės pažymėjimai buvo antrinės svarbos).
Kennkarte buvo pristatyta Vokietijos žmonėms 1938 m. liepos 22 d., t. y. likus maždaug mėnesiui iki Hitlerio paskelbimo apie visuotinę ginkluotųjų pajėgų mobilizaciją, ir dviem mėnesiams prieš tai, kai jis pasakė savo garsiąją kalbą Niurnberge, girdamas „tūkstantmetį Vokietijos Reichą“ NSDAP X kongrese.
Dokumentas buvo išduotas gyvenamosios vietos policijos komisariate. Nuo 1938 iki 1940 metų jį gavo tik vyrai, sulaukę 18 metų, tačiau prasidėjus karui dokumentas tapo privalomas visiems vyresniems nei 15 metų piliečiams.
Pilietis turėjo užpildyti prašymą dėl Kennkarte, pateikti gimimo liudijimą ir santuokos liudijimą (pastarasis buvo būtinas norint patikrinti, ar sutuoktinis yra gryno arijų kraujo).
Be to, pareiškėjas privalėjo palikti pirštų atspaudus, kurie buvo nedelsiant įtraukti į policijos duomenų bazę (Vokietijoje pirštų atspaudai buvo pradėti aktyviai naudoti po 1912 m. policijos kongreso). Be to, visos nuotraukos Kennkartei darytos pusiau profiliu – taip, kad matytųsi kairioji ausis.
1940-ųjų pradžioje Reicho kanceliarija išleido antrąjį Kennkarte leidimą. Tai buvo išsamesnis, aštuonių puslapių dokumentas.
Tačiau dauguma Vokietijos policijos padalinių iki to laiko dar nebuvo išnaudoję savo seno tipo asmens tapatybės kortelių atsargų, todėl naujoji Kennkarte buvo daug retesnė nei senoji.
Nuo 1941 m. naciai Kennkarte pradėjo leisti ne tik Vokietijos gyventojams, bet ir okupuotose teritorijose gyvenantiems žmonėms.
1935 m. rugsėjo 15 d. 7-asis NSDAP kongresas priėmė „Reicho pilietybės įstatymą“ (Reichsbürgegesetz), kuris įvedė nemažai rimtų skirtumų tarp „Reicho piliečių“ ir „valstybei priklausančių“ žmonių.
Pirmoji privilegijuota kasta apėmė tik tuos, kurie turėjo vokiško ar giminingo kraujo ir „savo elgesiu įrodė, kad yra pasirengę ir gali ištikimai tarnauti vokiečių tautai ir Reichui“.
Reicho pilietis buvo vienintelis visų politinių teisių nešėjas. Pilka Kennkarte pagal naująjį įstatymą priklausė tik piliečiams, kad pareigūnui ar policininkui iš karto būtų aišku, kad jis turi reikalų su „visaverčiu“ vokiečiu, kuris vien dėl savo kilmės jau užsitarnavo teisę į pagarbą.
Žemesniajai „valstybei priklausančių“ asmenų klasei priklausė užkariautų šalių gyventojai. Ne arijų tapatybės kortelės buvo skirtingos spalvos, atsižvelgiant į dėvėtojo etninę kilmę.
Žydams ir čigonams buvo išduodamos geltonos Kennkarte, rusams, ukrainiečiams, baltarusiams ir kitiems SSRS gyventojams – mėlynos.
Be to, kairiajame Kennkarte vidinės sklaidos puslapyje užsieniečiai „priklausantys Reichui“ buvo pažymėti raidėmis: R – rusas, B – baltarusis, Z – čigonas, U – ukrainietis.
Pavyzdžiui, okupuotos Ukrainos teritorijoje Kennkarte išleido Ukrainos generalinė gubernija ir buvo spausdinama trimis kalbomis – vokiečių, lenkų ir ukrainiečių.
Be asmens tapatybės dokumento, užkariautų valstybių gyventojai privalėjo turėti Ausweis ne arijams, Arbeitskarte (darbo kortelę) ir kai kuriuos kitus dokumentus.
Okupuotiems lenkams buvo kiek lengviau. Jiems, kaip ir etniniams vokiečiams, buvo išduota pilka Kennkarte. Tiesa, kad tai padarytų, lenkas turėjo įrodyti, kad jo gyslomis teka arijų kraujas ir įtikinti visus savo ištikimybe Reichui (pakako oficialaus pareiškimo). Priešingu atveju jiems buvo įteiktos mėlynos asmens tapatybės kortelės, panašios į tas, kurias gavo rusai ir ukrainiečiai.
Tačiau kai kuriems iniciatyviems lenkams pavyko padirbti pilką Kennkartе. Kai kuriais skaičiavimais, 1943 m. vien Varšuvoje apyvartoje buvo apie 150 000 padirbinių, kuriuos daugiausiai pirko lenkų rezistentai.
Padirbiniai buvo labai paklausūs ir tarp Lenkijos žydų, kurie su pilku tikrosios arijų tapatybės pažymėjimu gyveno daug ramiau nei su geltona kortele.
Be to, turint pilkos Vokietijos Kennkarte, Volksliste (leidimas Vokietijos pilietybei) buvo ranka pasiekiamas. Apskritai padirbtos Kennkartе Lenkijoje buvo labai pelninga prekė – juodojoje rinkoje jos buvo parduodamos už maždaug 500 zlotų. Jie buvo gaminami ir nelegaliose spaustuvėse, ir rankiniu būdu.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, uždraudus ir išformavus visas fašistines organizacijas, nugalėjusios Vokietijos valdžia nekonfiskavo 1940-ųjų pradžioje nacių išduotų asmens tapatybės kortelių.
Šis dokumentas galiojo iki galiojimo pabaigos datos, nurodytos vidiniame puslapyje.
KGB kepčeris tikrina: taigi dabar gyvename visuotinės kontrolės, visuotino sekimo sąlygomis. Kiekvieno kompe po išmanųjį kagebistą turime ir nieko. Vieno mygtuko paspaudimu tampi niekuo ir gali būt pritaikyta bado dieta, bado blokada, per visagalį banką „Trockį“. Kolchoznikai net pasų kadais neturėjo ir Vakarų dimokratai dėl to nepergyveno.