Kaip vyksta manipuliavimas žmonėmis?
Būtina nukreipti žmonių dėmesį nuo svarbių problemų ir valdžios priimamų sprendimų, nuolat prisotinant informacinę erdvę pašaline informacija, kuri neturi nieko bendro su šalies problemomis. Ši informacija turi būti prikaustanti dėmesį ir neleidžianti pradėti mąstyti. Kuo ilgiau ji tęsiasi – tuo geriau. Idealu, jei ji turėtų tęsinį, ir primintų kino serialą su pakilimais ir atoslūgiais.
Valdžia eskaluoja tam tikrą problemą ir sukelia tam tikrą gyventojų reakciją, kurio išdavoje pasiekia rezultatą, kuris naudingas valdantiems sluoksniams.
Sukuriama ir demonizuojama grupė žmonių, kad patys piliečiai reikalautų priimti įstatymus, sugriežtinančius saugumo priemones ir apribojančius laisves.
Lygiai taip pat galima dirbtinai sukelti ekonominę, teroristinę ar energetinę krizę, siekiant paskatinti žmones reikalauti pasekmių pašalinimo net ir piliečių teisių pažeidimo kaina.
Bet kokią nepopuliarią priemonę galima pasiekti ją įgyvendinant palaipsniui, diena iš dienos, metai iš metų, žingsnis po žingsnio.
Nuosekliai, per privatizaciją, perduodant korporacijoms valstybines įmones, naikinant vidutinį ir smulkų verslą, sukeliant masinį nedarbą, mažinant atlyginimus ir, vietoj to, pasiūlant minimalias pašalpas. Palaipsniui laisvi ir orūs žmonės paverčiami išmaldos prašančiais vergais.
Valdžios institucijos gali stumti nepopuliarų sprendimą, pirmiausia pateikdamos jį kaip „skausmingą ir būtiną“. Kad būtų pasiektas visuomenės sutikimas jį įgyvendinti, nepopuliarus sprendimas turi būti pateiktas vardan verto tikslo. Tokiu būdu skausmingo sprendimo sukelta kančia įgauna prasmę ir yra lengviau pakeliama. Galima paskleisti tarp žmonių naivią viltį, kad „rytoj viskas pasikeis į gerąją pusę“ ir nuostoliai su kaupu atsipirks. Tokiu būdu valdžia nusavindama 50 proc. žmonių pajamų, vėliau gali 25 proc. grąžinti ir „pradžiuginti“ žmones. Praradimų išvarginti žmonės net nepastebės, kad liko apgauti.
Valdžios plačiajai visuomenei skirtoje propagandoje naudojami argumentai ir intonacija, tarsi kalbėtų su protiškai neįgaliais žmonėmis. Be to, kuo svarbesnis poreikis suklaidinti, tuo propagandisto kalba infantilesnė. Taip nutinka todėl, kad kai į žmogų kreipiamasi taip, lyg jam būtų 12 metų, tai šio žmogaus atgalinėje reakcijoje taip pat nebus kritinio įvertinimo, kaip atsitinka su vaikais.
Tai klasikinė neurolingvistinio programavimo technika, kuri blokuoja žmonių gebėjimą racionaliai analizuoti ir kritiškai suvokti, kas vyksta. Be to, emocijos atveria prieigą prie pasąmonės, kur galima lengvai įvesti mintis, troškimus, baimes ir bet kokius elgesio modelius. Verksmai apie teroristų žiaurumą, valdžios neteisybę ar alkanų žmonių kančias apsunkina suvokimą apie tikrąsias to, kas vyksta, priežastis. Logiką pakeičia emocijos.
Kad žmonės nustotų suprasti, kokiais metodais yra kontroliuojami, reikia mažinti žemesniųjų gyventojų sluoksnių ugdymo kokybę, didinant skirtumą nuo to, kuris suteikiamas vadinamajam „elitui“.
Pasitelkus žiniasklaidą, valdžia primeta žmonėms mintį, kad madinga būti kvailam, vulgariam ir netvarkingam. Skandalai, geltonoji spauda, raganavimas ir magija, vulgarus humoras ir populistiniai pareiškimai atima iš žmonių galimybę didinti pažinimą, kad suprastų tikrąsias to, kas vyksta, priežastis.
Valdžia bando priversti žmogų patikėti, kad jis pats yra savo nelaimių priežastis, kurios iš tikrųjų kyla dėl jo gebėjimo mąstyti stokos. Dėl to žmonės vietoj protestų pasineria į savęs žeminimo atmosferą, kaltindami save dėl savo bėdų, patenka į depresinę būseną ir neveiklumą.
Pastarųjų dešimtmečių mokslo pažanga lėmė gilią, paprasto žmogaus ir žmogaus iš „elito“, žinių atotrūkį. Dėl to valdžia disponuoja naujausiais biologijos, neurologijos ir taikomosios psichologijos pasiekimais, kurių pagalba tapo daug lengviau valdyti tokių žinių neturinčią daugumą žmonių.
