Linas Karpavičius. Karas prieš save

Štai rašo žinomas žmogus savo „sienoje“, kaip tenka dorotis su depresija, psichologinėmis problemomis ir gyvenimo prasmės paieškomis.

Rašau apie tai nenorėdamas nei pasijuokti, nei pasityčioti. Nors ne kartą kitomis progomis šaipiausi iš šio žmogučio, bet tik ne dabar.

Žiūriu kažkokios laidos epizodą, kur jauna, graži, net kai kam žinoma mergina atveria savo skaudulius. Pasirodo, be psichologo ir psichiatro pagalbos ji negali gyventi.

Laikas nuo laiko jai tenka lankytis pas specialistus, vartoti jų skirtus antidepresantus, ieškoti dvasinio guru, lakstyti po Tibetą tikintis nušvitimo ir nusiraminimo bei kitaip slopinti nerimą bei sielos sumaištį.

Gyvename tikrai keistais ir neramiais laikais, jei jauni, gražūs, gyvenimo džiaugsmu trykštantys žmonės (bent jau taip man atrodo) staiga prisipažįsta turintys didelių dvasinių problemų.

Jie sėkmingi, gerai uždirba, yra mėgstami savo aplinkoje… tačiau labai nelaimingi.

Gyvenimas šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje verčia turėti keletą sielos kaukių. Vieną darbe, kitą gatvėje, trečią draugų rate, ketvirtą šeimoje… Viena kalbi, kita darai, trečia galvoji. Tik užsidaręs WC gali būti savimi?

Toks laikmetis, kai reikia prigimtį užgniaužti savyje ir privalai būti įtraukus, tvarus ir politkorektiškas. Būtinai be patyčių ir be lyčių stereotipų. Į provokuojančius klausimus visada turi nešiotis krūvą paruoštukų, kad būtum pasiruošęs automatu atsakyti, kiek ir kokių yra lyčių ir kaip jas atskirti.

Net žmonos ar vyro bijai paklausti jo lyties, kad staiga nesužinotumei gyvenantis su nebinariniu biseksualiu transformeriu.

Sovietmečiu tai išgyveno vyrai, dalis jų taip ir nesugebėjo prisitaikyti prie komunistinės ideologijos reikalaujamo pasaulio suvokimo. Prieštaravimus tarp savo prigimties ir iškreiptos realybės jie skandino alkoholio jūroje keldami taureles ir sakydami vienas kitam „į sveikatą“, lyg tikėdami, kad dvasios sveikata sugrįš.

Taip buvo paprasčiau pavirsti į chameleoną ir keisti spalvą pagal pareikalavimą.

Kas nenorėjo pavirsti „chameleonais“, atgulė miestelių aikštėse ir bevardžiuose kapuose miško tankmėje.

Šiandien nėra lengviau. Priemonių užsimiršti ir išgyventi prieštaravimus su savimi daugiau nei reikia: antidepresantai, alkoholis, kvaišalai… Sąrašą būtų galima tęsti.

Vieną dieną kažkoks protingas sielovadininkas tau pakužda, kad problema yra ne sumautoje aplinkoje, bet tavyje. Tu nemoki gyventi, nemoki uždirbti, nemoki būti sėkmingas. Nemoki, nes iš paskutinių jėgų bandai priešintis beprotybei. Padaroma vienintelė „teisinga“ išvada – tau reikia pasikeisti.

Lankai kursus, seminarus, mokymus, ryji knygas, kaip būti vienokiu ar kitokiu, kaip daryti įtaką žmonėms, daug uždirbti ir svarbiausia apie tai, kaip būti laimingam.

Viskas baigiasi psichologo kabinete. Mokame pinigus, kad svetimas žmogus išklausytų mūsų problemas. O kai jam pabosta klausyti ir reikalai negerėja, gauni kursą antidepresantų ir pasineri į transą. Viskas dzin…

Kiti ieško pigesnių kelių ir „gydosi“ savarankiškai. Alkoholis ir kvaišalai ranka pasiekiami. Ir žmonės griebiasi šiaudo. Kuriam laikui pavyksta pabėgti nuo realybės ir užsimiršti.

Dar kiti įsivelia į vartojimo siautulį. Naujas namas, butas, garažas, mašina, paspirtukas, rankinė ar madingas švarkelis laikinai leidžia apgauti save, kad viskas gerai ir kad esate teisingame kelyje.

Arba įsitrauki į kelionių siautulį ir nebematai, kad gyvenimas tarp kelionių tampa vis labiau nebepakeliamas. Tai reiškia tik viena – norą išvykti į nesibaigiančią kelionę, kelionę nuo savęs. Visiems laikams pabėgti ir niekada negrįžti.

Galų gale, kai visas priemonių arsenalas išnaudojamas, padaroma dar viena „geniali“ išvada, kad kalčiausias šioje istorijoje vyras ar žmona. Tau gyvenime nepasisekė, nes sutikai ne tą…

Ir vėl bėgimas nuo savęs, vėl lipi ant to paties „grėblio“ ir po kelių ar keliolikos metų sėdi prie tos pačios „suskilusios geldos“, tik jau su mažėjančiu energijos bagažu.

Toks gyvenimas išsunkia paskutinius syvus ir dar gyvenimui neįpusėjus apninka jau fizinės negalios, kurias pagal amžių dar nepriklausytų turėti. Bet išgyventi nėra ko. Mokslas paaiškins, kad kaltas jūs pats, nes neteisingai gyvenote.

Be jokios ironijos sakau, kad šiandien nedėkingiausia šiuo atžvilgiu yra politiko profesija. Politikas turi nuolat galvoti, ką kalba, įtikti visiems, pataikyti į galiojantį politinį naratyvą, kalbėti daug ir taip, kad nieko konkretaus nepasakytų, tam, kad pasikeitus politinei situacijai lengvai galėtų išvengti atsakomybės už savo žodžius.

Politikai šiandien duoda toną ir diktuoja madas lipdami į demagogijos viršūnę. Jiems iš paskos seka politologai, analitikai ir visokio plauko ekspertai, kurių paskirtis legitimizuoti arba marginalizuoti politikų pasisakymus ir taip visuomenės akyse vienus kelti ant pjedestalo, kitus maišyti su purvu.

Atlaikyti šias žiurkių lenktynes galima tik trimis būdais: visiškai priimti žaidimo taisykles, pasislėpti politinėse džiunglėse ir tapti nematomam arba prasigerti.

Bet grįžkime prie straipsnio esmės. Suėjęs į konfliktą su savo prigimtimi, žmogus patenka į gilių vidinių prieštaravimų lauką, kuris vadinamas konfliktu su savo sąžine. Konfliktas su sąžine lemia gyvenimo diskomfortą, kurį priverstas kažkuo slopinti.

Ką daryti, rašo man žmogus, kai savo vaiko klasėje esu vienintelis iš tėvų, kuris nenori švęsti Helovino? Nebūsiu juk balta varna. Nebūk… bet visus metus jausiesi blogai. Pasakyk aiškiai ir tvirtai – mano vaikai šiame cirke nedalyvaus, ir kitais metais jūsų klasėje jau bus penki tėvai, kurie sakys tą patį. Atlaikysi – laimėsi puikią savijautą ir psichologinę būseną.

Kompromisas šen, kompromisas ten, ir nepajausi, kaip tabletės ir taurelė taps gyvenimo kasdienybe.

Išeitis visada yra. Ji atsiranda savaime, kai mintys, žodžiai ir darbai sutampa ir gyveni darnoje su pačiu savimi. Linkiu tai pasiekti visiems.