Brėkšta miesto rytas. Pirmieji automobiliai tingiai skrodžia miesto asfaltą. Tolumoje girdisi troleibuso nuspausto greičio pedalo ūžimas. Kur ne kur pralekia paspirtukai su į darbą skubančiais ofisų klerkais. Jie pirmieji darbe ir paskutiniai po darbo. Taip jie tikrai bus pastebėti bosų ir tokiu būdu užsitikrins karjerinį pranašumą prieš savo kolegas. Miestas bunda.
Jauna ir inovatyvi ministrė praveria ministerijos duris. Pakelia galvą į viršų. Jos širdį džiugina ant ministerijos pastato langų plazdančios seksualinių mažumų vėliavos. Viskas gerai – pagalvoja ministrė. Beliko išgerti rytinį puodelį kavos ir pasinerti į darbų sūkurį.
Sekretorė, žinodama ministrės įpročius ir punktualumą, pasitinką ją su grakščiu puodeliu rankose. Su lėkštele. Kavos aromatas pasklinda ministerijos koridoriais. Tai ženklas, kad ministrė jau vietoje. Jos ranką šildo kavos puodelis, o kita, šaukštelio pagalba lengvu judesiu tikrina kavos konsistenciją. Taip, sekretorė profesionalė. Kava tokia pati kaip visada, tokia, kokią mėgsta ministrė.
Jos veidą nušviečia palaiminga šypsena. Dar akimirka ir ministrė pasiners į nuostabią kavos gėrimo ceremoniją. Tai viena nuostabiausių dienos akimirkų, kurioms lemta atidaryti dienos pradžią. Trūksta tik vieno. Kavos gėrimo ceremonijai reikia puikaus vaizdo, vaizdo pro ministerijos langą.
Ministrė pamažu artėja prie lango. Sustoja. Ranka su kavos puodeliu lėtai pakyla virš lėkštelės ir pakilusi keletą milimetrų sustoja. Tylą perskrodžia fajanso skambesys, kurį sukelia nervingai trūkčiojanti ministrės ranka. Drebantis puodelis rankoje liečia lėkštelės paviršių ir kelią skambesį, kuris erzina ministrę. Bandymas suvaldyti puodelį baigiasi nesėkme – kava išsilieja ant lėkštelės.
Priešais langus, kitoje gatvės pusėje, nuo gretimo namo sienos į ministrę žvelgia Pulkininkas. Jo žvilgsnis išdidus ir tuo pačiu pašaipus. Jo akys žvelgia lyg tai į ministrę, lyg tai į seksualinių mažumų vėliavas kabančias ant ministerijos pastato. Vos pastebima šypsena išduoda pulkininko mintis – ponia ministre, mano žygdarbio 1919 metais su šiais skudurais nepavyks pakartoti. Net nesistenkite.
Kava keliauja į kanalizaciją, ministrė apsidairo ar neužtiško bent lašelis ant jos naujo kostiumėlio ir pasistengia, kad Pulkininkas būtų pašalintas nuo sienos. Bet naują rytą Pulkininkas vėl grįžta, grįžta lyg košmariškas besikartojantis sapnas. Jis ir vėl žvelgia į ministerijos langus, ir vos pastebimai šypsosi. Šypsena tokia, vos juntama, kad apkaltinti Pulkininko „neapykantos šypsena“ nepavyks. Tenka ir vėl rūpintis, kad Pulkininko neliktų.
Tik šeštadienį ir sekmadienį, kai ministrės darbe nėra Pulkininkas ramus. Jis gali šypsotis kiek nori. Ministrė tomis dienomis nedirba. Šiandien pirmadienis ir ministrė vs Pulkininkas istorija turės tęsinį. Pulkininkas budi.
P.S. Gaila to vienišo policininko, kuriam buvo įsakyta pašalinti Pulkininką.
YPACIAI TAIKLIAI , YPACIAI .
Prie ruso žmonės kalbėjo, kad, kai Lukiškių aikštėje stovėjo tas su iškelta ranka (vieno iš aktyvaus Lietuvos kariuomenės pulkininko K. Škirpos priešo idėjinis vadovas), jam ant tos rankos buvo pakabintas kibiras su arkliamėšliu, kalbėjo, kad ten prie paminklo buvo kažkoks drasuolis ir nusilengvinęs. Kad tas nesikartotų, gal todėl komuniagos ir pastatė ten dieną naktį budinčius milicininkus. Istorijos ratas apsisuko. Pasirodo, kad ir po virš 30 metų nepriklausomybės, yra Lietuvoje apsčiai bab, kotoryje narožali (pagal Žukovą) tokių, kurių mentalitetą galima būtų prilyginti milicininkų, kurie, jei gaus įsakymą, galimai ir savo motiną ar tėvą į šaligatvio plyteles murkdys, o pečiais užstojusiems Lietuvos didvyrį, rankas išsukios. Dabar pas mus yra požymių, kad išsirinkome, kaip rusai sako, na svojų ž režimą, kuris, kaip ir Maskvoje, bijo padėtų gėlių, uždegtų žvakučių, kuriam galimai galima būtų pritaikyti kgbistų posakį, kad “duokit tik žmogų, o straipsnį pritaikysim”?