Linas Karpavičius. Paminėjimas ir paminklo atidengimas paminint 75 metus nuo partizanų žygdarbio

Penktadienį 18 valandą kelyje Trakai – Onuškis, netoli Grendavės.

Paminėjimas ir paminklo atidengimas paminint 75 metus nuo partizanų žygdarbio.

—————————————————-

Apie Grendavės operaciją

Žaibo vadovaujama grupė patraukė link Onuškio ir netoli Grendavės kaimo užminavo kelią bei įsitaisė pasaloje. Apie 10 valandą ryto kita partizanų grupė sulaikė Onuškio kryptimi važiavusį miškų ūkio sunkvežimį. Partizanai iš keleivių kai ką atėmė, davė keletą egzempliorių antisovietinių karikatūrų ir paleido važiuoti toliau, o patys pasitraukė.

Sunkvežimio vairuotojas, atvykęs į Onuškį, iškart informavo apie įvykį MGB poskyrį. Laikinai Onuškio valsčiaus MGB poskyrio viršininko pareigas einantis ltn. Pacevičius tuoj pat suorganizavo 18 žmonių operatyvinę-karinę grupę, ji sušoko į sunkvežimį ir išskubėjo pasitikti savo mirties.

Nuvažiavus nuo Onuškio apie 4 km karių sunkvežimis užvažiavo ant minų ir susprogo. Pasaloje buvę partizanai po sprogimo likusius gyvus okupantus sunaikino kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Per operaciją partizanai nukovė Onuškio MGB poskyrio vyresnįjį operatyvinį įgaliotinį ltn. Pacevičių, to paties MGB poskyrio operatyvinį įgaliotinį j. ltn. Mikolajūną, vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 5-os šaulių kuopos būrio vadą ltn. Sergejev, 3 seržantus ir 11 eilinių kareivių. Partizanai susirinko nukautųjų ginklus ir patraukė savo keliais.

Šis atvejis išskirtinis tuo, kad okupantų kariuomenė ne tik kad nesilaikė nerašytos taisyklės nekalbėti ir nerašyti apie kovose su partizanais žuvusius karius, ne tik atvirai pripažino savo nuostolius, bet ir pastatė žuvusiems kareiviams paminklą, kuriame kažkodėl iškalė tik 16 pavardžių.

————————————————–

Apie Žaibą.

Dainavos partizanų apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės vadas V. Voveris-Žaibas. buvo vienas aktyviausių ne tik Dzūkijos, bet ir visos Lietuvos kovotojų su sovietų okupantais, savo veikla pelnęs didelį autoritetą tarp partizanų ir vietos gyventojų, dalyvavęs daugelyje kautynių ir susirėmimų su priešu. Jis žuvo 1949 m. kovo 7 d., išduotas provokatorių MGB agentų rašytojų A. Skinkio ir K. Kubilinsko.

V. Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaime. 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo į partizanų būrį. Pasirinko Žaibo slapyvardį.

V. Voverio-Žaibo partizanų būrys pavadintas „Geležinio Vilko“ vardu priklausė to paties pavadinimo Konstantino Barausko-Vėžio vadovaujamai „Geležinio Vilko“ grupei. Veikė Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.

Nuo pat pradžių V. Voverio-Žaibo vadovaujamų partizanų grupės vizitine kortele tapo aktyvūs ir bekompromisiniai kovos veiksmai prieš sovietų okupantus ir jų kolaborantus stribus, šnipus, partinį aktyvą. Žaibas, neturėdamas jokio karinio išsilavinimo, sugebėjo vadovauti kovotojams ir surengti meistriškus puolimus ne tik prieš vietinį sovietinį aktyvą, bet ir prieš sovietų vidaus kariuomenę.

Būtent jo suruoštose pasalose priešo kariuomenė patyrė didžiausius nuostolius. Kito taip efektyviai veikusio partizanų karo lauko vado Lietuvoje, ko gero, nebuvo.

Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad Žaibo vadovaujami partizanai dalyvavo maždaug trisdešimtyje kautynių ir ofenzyvų prieš okupantus. Neįskaičiuojant smulkių susišaudymų, pavienių okupantų likvidavimo.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 22 d. V. Voveriui – Žaibui pripažintas kario savanorio statusas, Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu – kapitono laipsnis (po mirties).